Literatūra

Poezija

Julius Keleras

iliustracija
"Durys. Nida"
Autoriaus nuotr.

senų nuotraukų apžiūra, prieš išmetant


ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo
tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų -
nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono
lietaus apardyti kūnai, mechaniškai
kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs


vieno drugio istorija


dalgis perbrenda jūrą, baudžiavą,
medinius kaimiečių plaukus, šiaudinius varveklius,
šulinius, pilnus negyvų raganų, kunigaikščių -
vaiduoklių, ir miršta sukniubęs lifte, kur tabako
slogutis užkemša plaučius, sunaikindamas
ant ašmenų netyčia nutūpusį drugį


žvilgsniai


vaikas žiūri į juodą eilutę, kuri jam tereiškia
anglies pirštų judesius smėlyje,
raudonas ispaniškas vynas -
dovanoto baliono spalvą,
tamsios, mums išnuomotos, doktrinos -
brėkštant iš kambario į kambarį einantį orą


* * *
Norėčiau turėti ant sienos
geležinkelio atšaką, padengtą sniegu.

Norėčiau užkutenti trumpėjančią
vasaros dieną tavo plaukų galiukais.

Norėčiau, kad tais, jau sudilusiais, bėgiais
sugrįžtų paskendus Veronika, ir vėl imtų snigti.


iš keliautojo užrašų: įvadas į L.


dviratininko šešėlis įsilieja į Lisboa šešėlį
ir subraižyti rytmečio kadrai ima slinkti
pro pigaus pensiono užuolaidas: kušetėje
lieka tavo kūno formos (pagal jas turbūt
galima išlieti modernią Venerą)

tiltas meta šešėlį žuvėdroms, šurmuliuojančioms
turgaus aikštėj, nuogi berniukai gaudo
fontanuose atspindžius, tačiau dviratininkas kerta
paskutinę sankryžą ir pagaliau pririša
kairįjį ratą krantinėje, kur snaudžia putojanti įlanka

atminties rakandai veria ūmai kito, pažįstamo
miesto šviesą, amžiną gatvės posūkį, kurs
baigias tik smingant į sapną tarsi
žvilgsnis į neįskaitomą laišką, ir žuvėdra
blaškos ore tarytum išsprūdęs stipinas

vasaros laikas išsenka, fontane lieka monetos,
krantinėje - dviratis, ir vėliau jau kiti kūnai
repetuoja venerų formas ir kitos
akys liečia pensionų palanges, kur vėl
karaliauja žili Lisboa balandžiai


ženklas


tavo kūno žemėlapiuos kalvos kalbas
su jūrom (o jos po ledu), žuvys,
bejėgės žuvys laukia ženklo
iš šiaurės

kranto linija (tavo profilis),
nubraižyta Viešpaties, dar miega,
bet gali nujausti akimirką,
kai lietus neatpažįstamai susilies su vėju

Du
I


Šalna, neprasikalusios krūtys,
princas... Dar švarūs sapnai
ir paklodės, delnai - atviri
saulės bučiniui. Spindi du
balti dryžiai ant lovos
ir angelas dar nėra
prašomas to, kas
nėra įmanoma


II


Pilnakrūtė žiema, riebus
apsiblausęs angelas, tuščias
puslapis ten, kur būta
svajonių. Ir jau nebekeista
liesti vaivorykštę po rytinio
lietaus - tai tik virvė,
skalbinių virvė


tolstantis rytas


spindulio lankas jau įtemptas: saulės
laukia lagūnos, įlankos, vienišos srovės

ir niekas negali atšaukti šalpusnio
pražydėjimo, niekas

juoda plaštakė liejas su vienuolio
tolstančiu rūbu
- jau ant peties

(lūpos nejuda), jis nesimeldžia,
tačiau nuo daugybės maldų

melsvos jo lūpos pačios šypso
netgi jam to nežinant


receptas


citrinos žievelę, laikytą tamsoj tris paras,
raganos juoką iš atverstos stebuklinės knygos,
smilgą, kurią tu laikei sukandus prieš daugelį
vasarų, pušies aimaną švyturio perlaužtoj įlankoj
jei atrasi, pridėk pirmąjį kraujo lašą
iš perkąstos lūpos ir šešėlį pirštų
užburtoj tos nakties karalystėj
dar?
žinoma, miestą, kurs išplukdė ir liepė negrįžti


link Ukmergės


ūmus greit užsidegantis Kalėdų varpelis
(su kraujo priemaišom jo spalva)
pradeda skambinti Didžiąją Pertrauką ir
nubudęs vaikystės žibintuvėlis ima klaidžioti
žolėj, ieškodamas Dievo karvutės pėdsakų

girgžda įvynioti į foliją saldainiai,
aidi: "koks jau didelis, rimtas, protingas!",
kol paskalų nešiotojas dar miega,
užsiklojęs neišspausdintais rytiniais
laikraščiais su nespėjusiom pasenti naujienom

vėliau įrankiai sode ims gręžti prakaito
melodiją ir varnėno - aukščiausios rūšies
topografo - vyzdžiuos bus galima įskaityti
dvigubą, ašarų-džiaugsmo,
vaikystės miesto planą


drugeliai


Krantą panardina banga, sugerdama
visus drugelius, atleistus nuo
privalomų skrydžių. Privalomo
virpesio ore, būtinos pusiausvyros,
įsivaizduojamų atramos taškų.

Taip pat ir nuo fantazijų, kurios
neleisdavo nurimti nebrandiems jų
sparneliams vasaros žolėje.
Nuo įpročio tepti sparnus nektaru,
kartais suvilgytu svetimu saulėlydžiu.

Ar jie galėjo žinoti, kas bus, kai juos
ištiks šioji vandens galybė, kai Didysis
Bevardis palies juos savo mažuoju pirštu,
ir visas likęs pasaulis toliau užsiims
savo karo ir meilės žaidimais?