Tautinis kičas žūva

"Dievas yra didis, o aš tokia menka"

Viename esė (dar 1970 m.) Czesławas Miłoszas rašė: "Esame liudininkai bažnyčių virtimo žmogaus draugų klubais, grojančių gitara ir plojančių rankomis skautų susirinkimais. Jų pasirengimas tarnauti visokiems garbingiems reikalams - pradedant kova su kolonializmu ir baigiant Aliaskos meškų apsauga susijęs su "Dievo mirties" teologija, nepaisant to, kad jie patys to nepripažįsta… Pusiau krikščionių ir po-krikščionių protų būsena yra paslaptinga, turint galvoje, kad netikėjimas Kristaus dieviškuoju žmogiškumu verčia juos garbinti gerąją Gamtą ir supriešinti gerą natūralųjį žmogų su civilizacijos prievarta". Šią ilgoką citatą prisiminiau, pamatęs programoje kelis filmus, kurių ištarmė verčia apmąstyti tegu ir gana drastišką Miłoszo požiūrį.

Pirmiausia tai prieš dešimtį metų labai garsus australo Bruce’o Beresfordo 1991 m. filmas "Juodasis apsiaustas" (TV4, 8 d. 21.20). Originalus pavadinimas "Juodoji suknelė" (Black Robe) labiau atspindi ir filmų kūrėjų ironiją - XVII a. indėnai taip vadino, jų akimis žiūrint, keistas sutanas, kurias dėvėjo misionieriai. Filmo pagrindas - Briano Moore’o romanas, nukeliantis į vieną kontroversiškiausių Kanados istorijos laikotarpių. 1634-aisiais jėzuitų misionierius tėvas Laforgas atvyksta į Naująjį pasaulį. Jo tikslas - ne tik atversti indėnus į katalikybę, bet ir paspartinti prancūziškąjį Kvebeko kolonizavimą. Tačiau jis tik užtraukia nelaimę ant saujelės atverstųjų.

Laforgas, kurį vaidina eksperimentuoti nevengiantis aktorius Lothairee’as Bluteau, yra kartu ir tragiškas, ir juokingas personažas. Režisierius nuolat lygina jo Bibliją ir ryšulį, kuriame - liturgijos rakandai, su kilnia, kartu ir žiauria, didinga gamta. Gamta filme yra vienintelis dievas, nes ir vargšai indėnai labiau primena nekaltus, bet žiaurius žvėrelius. Todėl neišvengiamai turi būti pasmerkta civilizacija ir jos vaisiai.

Laukinė gamta - neįtikimo grožio Grenlandijos peizažas išgelbsti Lasse’es Halströmo filmo "Uosto naujienos" (LNK, 9 d. 22.35) herojų (Kevinas Spacey) nuo susinaikinimo ir nevilties. Po absurdiškos pasileidėlės žmonos ("Dangaus" Cate Blanchett) mirties iš tuščio miesto jis grįžta į tolimą salą, kurioje užaugo, kurioje dar stovi jo giminės namas, kupinas niūrių šeimos paslapčių. Čia vyriškis pakeičia ne tik profesiją, bet ir požiūrį į gyvenimą, suranda tikrąją meilę ir moterį, kurią subtiliai suvaidino Julianne Moore.

Nesu didelis Lasse’s Halströmo gerbėjas, bet negaliu nepripažinti, kad gamta jo filmuose visada išskirtinė. Aišku, "Uosto naujienose" gamtos vaizdavimas kyla iš literatūrinio pirmtako (beje, kanadietės E. Annie Proulx romanas išverstas į lietuvių kalbą). Antra vertus, į magiškąją pretenduojanti proza negalėtų egzistuoti be gamtos keistenybių ir atviros mistikos.

Tokie filmai kaip "Uosto naujienos" kad ir netiesiogiai, bet iškelia Dievo klausimą. Šeštadienį vakare pavėlavau įsijungti "Vakaro autografą", tačiau įsijungęs iškart išgirdau, kaip kažkokia ponia postringauja apie tai, kad astrologiją reiktų dėstyti mokykloje, ir pasiilgau racionalumo. Elementaraus, kaip dabar ne vienas pasakytų (gatvės kalba juk daug paslankesnė) "nesikeliančio", bet tikslaus. Apie laidą kol kas patylėsiu, nes mačiau tik pusę. Tačiau, ko gero, teks išgirsti dar ne vieną astrologą, kūrėją ar šiaip šarlataną. Juk juos traukia vadinamasis elitas. Tačiau ką daryti, jei ilgimasi Dievo arba to, ką jis turėtų pakeisti?

Vienas atsakymų - tos pačios "misijinės" LTV šiandien (3 d. 22 val.) rodomame režisierės Pascale Bailly filme "Dievas yra didis, o aš tokia menka" (2001). Pagrindinį vaidmenį filme kuria Amelija iš Monmartro - Audrey Tautou. Jau tai yra pretekstas pasižiūrėti filmą. Pagrindinė herojė Mišelė turi visas galimybes netrukus tapti topmodeliu. Tačiau jos jausmų gyvenimas labai netvarkingas. Mišelė nutraukia nėštumą ir ieško paguodos bažnyčioje. Ieško, nes nori surasti atsparos tašką, kurio neturėjo net tėvų namuose. Tačiau visos paieškos - beviltiškai infantiliškos, ir ne tik todėl, kad Mišelei vos dvidešimt.

Mišelė krinta į akį veterinarui Fransua. Jis yra žydas, tad Mišelė, kuri spėjo pabūti ir katalike, ir budiste, džiugiai kimba į naują religiją. Ji mokosi hebrajų kalbos, studijuoja žydų papročius, mokosi religinėje mokykloje, net pradeda laikytis šabo…

Filmui "Dievas yra didis, o aš tokia menka" buvo prognozuojama "Amelijos…" sėkmė. Deja, taip neatsitiko. Gal jis pernelyg akivaizdžiai prilygino Dievo paieškas užsiėmimui fitneso klube ar dailiųjų rankų būreliui? Kad ir kaip būtų, Miłoszo tezės aktualumas - akivaizdus. Seniai stebiuosi, kodėl iki šiol nėra lietuviškos komedijos apie naujuosius pagonis, krivius, ugnies garbinimo apeigas, kurias taip pagarbiai rodo televizijos. Koks kičas žūva nepanaudotas!

Jūsų - Jonas Ūbis