Meilė - tai didelė trauma

Jelena Maivina (Mimi) ir Eduardas Murašovas (Nenilas) spektaklyje "Šiek tiek švelnumo" D. Matvejevo nuotr.

Meilė - trauma jauniems, bet seniems ji dar didesnė. Italų dramaturgas, komediografas Aldo Nikolaji, įvardydamas savo pjesę komediją grotesku, nežinia ką turėjo galvoje. Ar tai, kad senukai, sulaukę brandaus amžiaus ir trokštantys patirti meilę, atrodo absurdiškai juokingi, ar tai, kad pats meilės jausmas, kai aplanko vyresniuosius, įgyja groteskišką grimasą? Nei viena, nei kita nėra naujausiame Rusų dramos teatro spektaklyje, savitoje vizitinėje būsimo sezono kortelėje, kurią Vilniaus žiūrovams pateikė Maskvos režisierius Igoris Vlasovas. Nors ir nebūtina apie režisierių spręsti pagal jo kūrybinę biografiją, tačiau šįkart ją priminti verta: MCHAT’o auklėtinis bei Olego Jefremovo mokinys Vlasovas ir svetur puoselėja užmarštin nueinančią stanislavskišką jefremovišką tradiciją. Šaipytis nėra ko - ši tradicija yra "su" žmogumi ir "už" žmogų. Tad spektaklyje, juolab pavadinimu "Šiek tiek švelnumo", bet kokie režisūriniai nukrypimai ar režisūrinė daugžodystė atrodo neįmanomi. Todėl groteskiška čia derėtų greičiau suprasti kaip romantiška, o komiškąjį lygmenį - kaip švelnų humorą.

Taigi pirmasis šio sezono Rusų dramos spektaklis - tarsi duoklė vyresniajai trupės daliai. Premjerinėje istorijoje apie vėlyvą meilę, aplankiusią senelių namų porą, vaidino aktoriai Jelena Maivina, Lilija Mračko, Tatjana Genzel, Eduardas Murašovas, Jurijus Ščiuckis, Valentina Lukjanenko. Vaidino taip, kaip ir pridera - neskubėdami, įsijausdami ir susigyvendami su savo personažais, šiek tiek juos ironizuodami, svarbiausia - išlaikydami intrigos bei išgyvenimų nuoseklumą bei nenukrypdami į paviršutiniškumą. Kitaip tariant, išlaikydami savo kuriamų vaidmenų orumą ir išvengdami tiesmukų tipažų. Tiesa, Nandos ir Pjeros tipiškumas - kelios lakios, tik joms būdinga maniera ištartos frazės, keli ryškesni elgesio ir būdo bruožai, kuriais aktorės T. Genzel ir L. Mračko atsargiai varijuodamos ir sukuria komiškąjį spektaklio lygmenį. O šis ne tik praskaidrina savo kolegų, bet ir žiūrovų nuotaiką. Be jų, kaip ir be J. Ščiuckio Batu, oras šioje uždaroje senelių pensiono erdvėje būtų gerokai slogesnis, o J. Maivinos Mimi ir E. Murašovo Nenilo meilės intriga blankesnė. Nieko neprikiši režisieriui - laikas jo spektaklyje teka tarsi pagal pjesės aplinkybes, o ir sceninei tiesai nė vienas aktorių nenusikalsta.

Teatro meno vadovė Tatjana Rinkevičienė, regis, žino, kuo sudominti ir privilioti jau praėjusio sezono pabaigoje į teatrą pradėjusią grįžti publiką. Teatro planuose - ne tik įspūdinga rekonstrukcija, po kurios į vakarinius spektaklius jau neateisi bet kaip apsirengęs ar bet kaip nusiteikęs. Teatras siekia būti pripažintas ir geriausia priemone tampa nepriekaištingi spektakliai. Pirmiausia savo estetika.

Tačiau kodėl kai kurie žiūrovai, ypač vyrai, per "Šiek tiek švelnumo" užsnūsta, o atsibudę "patikslina": "Viskas pagal Stanislavskį?" Nors kai kurie, ypač moteriškoji pusė, pasiruošusi ploti po kiekvieno sėkmingesnio poros žygio. Plojimai spektakliui įpusėjus įgauna tokį pagreitį, kad, atrodo, ne aktoriai, o žiūrovai vis stumteli veiksmą pirmyn, nekantraudami kuo greičiau sudalyvauti finalo atomazgoje. Beje, kaip tik atomazga parodo pjesės ir spektaklio žanrą - nors moteriškės liežuvauja, vaikai susimoko, o pora pilna baimės, Mimi ir Nenilo meilė baigiasi vedybomis, vadinasi, laimingai. Puikia proga senukams pabėgti tampa vieno pensiono gyventojų laidotuvės - komiškas sutapimas. Argi ne to laukė vis ploję žiūrovai?

"Šiek tiek švelnumo" puikiai tiktų ne vien maskvietiškai su sostinės žvaigždėmis, bet ir bet kuriai, nestokojančiai puikių ir žiūrovų mėgstamų vyresnės kartos aktorių, antreprizai. Pjesė - puikūs vandenys aktoriams, galima sakyti, benefisinė, tačiau ne vieno kurio, o viso ansamblio: kiekvienas personažas prašosi sodrumo, ryškumo, elgesio laisvės. Kaip jie sužaižaruotų, jei režisierius nebūtų toks "tikslus", o spektaklis - toks nuosaikus. Juk, regis, ir scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtas scenovaizdis tam ypač palankus: pensiono korpusų sienos su langais ir laiptais, suoliukai, žiedais apsipylęs medis vazone scenos centre - ir gražu, ir šmaikštu, tik imk ir statyk papročių komediją, kurioje ir žmonės, su tais papročiais išaugę, atrodo keistuoliai, ir patys papročiai jau niekam nebetinka. Iš to šaiposi dramaturgas, bet režisieriaus uždavinys - ne pasišaipyti, o užjausti. Tad ir nori, siekia sau užuojautos bene visi veikėjai, išskyrus Nandą ir Pjerą, o šis noras slopina aktorių artistiškumą - gink Dieve, neperlenkti lazdos. Bet juk lazda buvo perlenkta tą pačią akimirką, kai prie Mimi ant suoliuko prisėdo Nenilas...

Vis dažniau Rusų dramos teatrui kuriantis Makarevičius, regis, pradeda formuoti savitą šios scenos estetiką. Jo scenovaizdžiai ("Vaginos monologai") be atsitiktinių detalių ar butaforijos, skoningi, kokybiški ir neprikišamai konceptualūs. Svarbiausia, jie neatsiejama ne tik veiksmo, bet ir funkcinio apšvietimo, kuris spalvomis ar spalvų sklaida suteikia spektakliui reikiamą skambesį, atmosferą. Atrodo, kad prie scenovaizdžio ir šviesų dabar tenka derinti kostiumus ("Šiek tiek švelnumo" kostiumų dailininkas - garsusis Alexandre’as Vassilievas), net vaidybos manierą. Žinoma, jei ji yra dalis aktyvaus sceninio veiksmo, kuris, deja, šįkart režisieriaus valia sukamas švelnumo link, ties juo ir "trūkčioja". Nieko nepadarysi - tokia yra "teisingo" spektaklio tradicija, traumuojanti nuo jos atpratusiuosius.