Šv. Kotrynos bažnyčia. 1984

Donatui Katkui, 2003 07 09 koncertu atvėrusiam Vilniaus visuomenei duris į suniokotą baroko šventovę

Vilnelėje žuvis užtrokšta
Nuo mūsų nuodėmių - nuo
švino.
Net ir apniukę tavo bokštai
Nebepakyla lig žvaigždynų.

Nors tu suluošinta, parduota
Už sidabrinį grašį Judo,
Nors navoj žiurkės kelia puotą,
Pelėsiai tavo grožį žudo, -

Vis vien dar žadini mums viltį
Kada nors fugomis prabilti.
Suskilusios frontono plytos,

Skulptūros, liustros sudaužytos,
Vitražų šukės vėl sugaus
Giesmėm nupuolusio žmogaus.

Po "Kristupo vasaros festivalio 2003" atidarymo šv. Kotrynos bažnyčioje susiradau savo archyvuose šį eilėraštį, parašytą 1984 m., "Kultūros baruose" pasirodžius aštriam straipsniui apie šios bažnyčios būklę. Perskaičiau. Tada buvo sunku patikėti, kad bažnyčia, tegu ir žaizdota, atgims 2003 07 09. Tad nieko eilėraštyje nekeisdamas, prieš devyniolika metų parašytą kūrinį pakoregavau vienu požiūriu - įrašiau dedikaciją maestro Donatui Katkui, kuris pirmuoju giedančios vasaros paukštės koncertu atvėrė Vilniaus muzikinei visuomenei duris į suniokotą baroko šventovę. Šiuo koncertu, manau, po pernykščio čia vykusio plenero pradėta svarbi akcija, kuri turėtų paveikti ne tik Vilniaus visuomenę, bet ir sostinės vadovus, juk jų priedermė - ne tik statyti požeminius garažus senamiestyje, dangoraižius, viešbutį-monstrą šalia "Vaikų pasaulio", bet taip pat pasirūpinti, kad suniokotas baroko architektūros šedevras pačioje Vilniaus širdyje taptų sostinės savastimi.

Su nuoširdžiausia pagarba - Kazimieras Pūras