Literatūra

Jaano Krosso spyriai pastalėje

knygos

iliustracija

Jaan Kross. Sustingęs skrydis. Vilnius, "Petro ofsetas", 2003, 372 p., 500 egz.

Estų literatūros sunkiasvorio Jaano Krosso "Sustingęs skrydis" prasideda kaip pažadas ir tęsiasi kaip itin storas apdulkėjęs fotoalbumas. "Taigi šis pasakojimas apie mano seną draugą, kėlusį užuojautą, įtarimus ir nuostabą, žodžiu, apie Ullo Paerandą." Plėtojantis pasakojimui, bus progos išreikšti ir nuostabą, ir užuojautą, tačiau skaitytojui iš pradžių derėtų apsišarvuoti kantrybe ir bandyti suprasti, kodėl autorius, nors ir taupydamas žodį, labai kruopščiai atkuria XX a. 4-ojo dešimtmečio Estijos miestelėnų būvį. Šiais padrikų ir dirginančių tekstų laikais toksai, matyt, perdėm estiškas nuoseklumas gali erzinti ir kelti pavojų Nobelio premijai - jei ne Nobelio komiteto, tai skaitytojo akyse (vienas iš Jaaną Krossą lydinčių žymenų yra jo nominavimas šiam apdovanojimui).

Užbėgant už akių nekantriam skaitytojui, verta priminti, kad fotografijų, skaidrių, vaizdajuosčių peržiūra buvo, yra ir bus labai viliojantis užsiėmimas, dažniausiai nurungiantis kitokius kontakto su vadinamaisiais estetiniais objektais būdus. Tačiau veiksmo patrauklumui būtina viena sąlyga - stebėtojui įdomiausias tik jisai pats. Iš bėdos - jo draugai ar artimieji. Tad jeigu stebėtojas (šiuo atveju skaitytojas) nesimokė Wikmano gimnazijoje kartu su Ullo Paerandu, romanas gali kelti nuobodulį, jei tik laiku nebus pastebėti suokalbiški autoriaus signalai. Mat Krossas rezga savo pasakojimą išlikdamas mįslingai žvalus ir vis tarsi mirkčioja, tarsi mina pastalėje klausytojui ant bato - siunčia kažkokius ženklus. Žvelgiant iš romano pabaigos į pradžią, tokia autoriaus laikysena tampa gana aiški, tačiau iki tos pabaigos dar reikia prisikasti. Pasakojimo tėkmė neša apgaulingos atomazgos link - ne pagrindinio herojaus, o paties romano atsiskleidimo: mat kas nutiks herojui, daugmaž galima nujausti, bet romano likimas nėra aiškus, nes nuolat atrodo, kad autorius linkęs sau pasilaikyti prasmės kozirius, klastingai išsitraukti juos iš rankovės paskutinę akimirką.

Krosso sudėlioto fotoalbumo detalės dar iki to lemtingo kirčio koziriu leidžia daryti šiokius tokius apibendrinimus. Vieną jų galima nusakyti žodžiu "meritokratija" - kitaip sakant, tokia visuomenės elito kooptavimo (parinkimo) tvarka, kai asmens vietą socialinėje hierarchijoje nulemia gabumai ir laimėjimai. Meritokratija, pavyzdžiui, skiriasi nuo plutokratijos, kurios sąlygomis padėtį nulemia turtas, ar kleptokratijos, kai elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir valdininkų sueities. Tai šit, kruopšti Krosso dėlionė - po to, kai pridėliota tam tikra kritinė vaizdelių masė, - leidžia įtarti, kad Estijos visuomenė ir valstybė sovietų invazijos išvakarėse turėjo jaunos, sveikos meritokratijos bruožų. Tai, sakykime, pirmasis 1920-aisiais gimusio Jaano Krosso spyris pastalėje šiems laikams ir šiuolaikiniam skaitytojui.

Skaitant vis toliau, autoriaus dėliojimo būdas ima išduoti patyrusį kolekcininką, nestokojantį eksponuotojo talentų. Fotoalbumas su Ullo Paerando gyvenimo vaizdais virsta įtempto siužeto filmu, vos tiktai herojus įsivelia į didžiuosius politinius įvykius. Ir tada kyla įtarimas, kad autorius taikosi įspirti skaitytojui į blauzdą ne aprašomais, o nutylėtais dalykais. Kodėl Ullo Paerandas, žmogus, kuris 1944-ųjų rugsėjį anglų kalba per radiją perskaitė Estijos Laikinosios vyriausybės manifestą, tačiau nepabėgo iš tėvynės, vis dėlto nė karto nesėdėjo prie sovietų? Kodėl Krossas numarina herojų 1987-aisiais, nedavęs jam išvysti Estijos Liaudies fronto atsiradimo ir netrukus sekusios šalies nepriklausomybės? Ir kodėl tasai "nesėdėjęs", taigi gana įtartinas žmogus, sovietmečiu tenkinasi darbininko vieta lagaminų fabrike, nors visas jo ligtolinis "sustingęs skrydis" driekėsi per kultūrą - Ullo Paerando būta šiokio tokio poligloto, poeto ir apskritai gabaus žmogaus. Kodėl jisai miršta negarbingai nuprotėjęs, nors prieš tai ir pasireiškęs kaip įžvalgus kovotojas prieš smulkų socialistinės nuosavybės grobstymą?

Ir jau didžiausias įtarimas dėl autoriaus kėslų: ar Krossas apskritai sugeba išlįsti iš konspiratoriaus kailio? Nes atrodo, kad jis, dabar jau laisvos Estijos rašytojas, jaučiasi ne mažiau suvaržytas nei prie sovietų ir todėl politines užuominas kaišioja tarp eilučių. Vis dėlto laisvė yra laisvė - paskutiniuose romano puslapiuose tariamai nevisprotis Paerandas prabyla atviru tekstu. Tai ir yra ilgai lauktas Krosso švietalas. Dar iki to autorius perpasakoja Baltijos kraštuose populiarią legendą apie pasiligojusį, galvos skausmų kamuojamą Rooseveltą ir nuolatos nuo konjako apsvaigusį Churchillį, kuriuos Stalinas Jaltoje apsuko apie pirštą ir pasiglemžė pusę Europos. Romanas baigiasi kuoktelėjusio Paerando tekstu - jis aprašinėja savo vizijas, kuriose kadaise šeimą palikęs herojaus tėvas, finansinis aferistas, įgauna Roosevelto ir Churchillio bruožų. Paerandas rašo: "Galbūt tėtušis… dėl mūsų gyvenimo taršos tikrai buvo ne itin kaltas? O dėl visko kaltas buvo Rooseveltas? Taigi. Žinai, neseniai, prieš pat pakliūdamas į beprotnamį, iš kažko girdėjau, neva JAV buvo žinoma: Roosveltas dar iki Teherano buvo pasiūlęs Stalinui, girdi, Amerika galėtų jį, Staliną, remti plėtojant socializmą Indijoje. Kad ir despotiškas, bet vis dėlto švietėjiškas socializmas būtų kur kas priimtinesnis už ten įsikerojusį britų feodalinį imperializmą. Na, jeigu jau taip, ką čia dabar kalbėti apie Estiją arba Rytų Europą!"

Keista ta pokomunistinė Europa: Paerandas mirė, komunizmas žlugo, ir į rytus nuo Narvos - tenai, iš kur kažkada atriedėjo sovietų tankai, prasideda šurmulinga informacinė erdvė, neapklijuota euroatlantinės integracijos pleistrais, ir tenai šiuo metu nebūtina geopolitinių įžvalgų pateikti kaip bepročio užrašų. Tačiau nesijauskime menkesni - juk ne vien Rusijoje, bet ir Lietuvoje galima tiesiai pasakyti: Rooseveltas atidavė Stalinui pusę Europos, nes naudojo Staliną kaip įrankį, kad likusi pusė Europos būtų suvaryta po Amerikos sparnu; SSRS kovojo prieš kolonializmą ir taip griovė senąją britų imperiją naujosios JAV imperijos labui. "Tačiau, ačiū Dievui, žinau viena: aš daugiau nebeturiu svarstyti tų dalykų vaistinės svarstyklėmis. Dabar svarstyk juos tu!" - sako Ullo Paerandas.

Arūnas Brazauskas