Vasaros filmai

"24 moters gyvenimo valandos"

Medžiotojas ir vilkas

Su Williamo Friedkino vardu susijusi šlovinga amerikiečių kino atsinaujinimo epocha, kai 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sankirtoje debiutavo Stevenas Spielbergas, Francisas Fordas Coppola, George’as Lucasas, Dennisas Hopperis… Stagnacijoje atsidūręs Holivudas staiga gavo šviežio kraujo ir akivaizdžios, dažnai gluminančios prievartos ekrane injekciją. Laikui bėgant naujosios amerikiečių bangos kūrėjų keliai išsiskyrė, bet prievarta tebeliko viena svarbiausių amerikiečių kino temų. Friedkinas jai taip pat ištikimas iki šiol. Bene garsiausio ankstyvojo Friedkino filmo "Amerikiečių ryšininkas"atradimai bematant buvo ištąsyti po kitus filmus, panašus likimas neaplenkė ir jo filmų "Egzorcisto", "Cruising", "Gyventi ir mirti Los Andžele". Kalbant apie Friedkino kiną, svarbūs ne tik formos aspektai, bet ir atmosfera, tai, kad už siužeto apie narkotikų prekeivius, žudikus ar korumpuotus policininkus visada galima įžiūrėti parabolišką pasakojimą apie gėrio ir blogio kovą kur nors Los Andželo dykvietėse. Apie neįmanomą nusiraminimą ar iliuziją pabėgti nuo blogio ir nuo savęs.

Naujausią savo filmą "Pasmerktasis"("The Hunted", JAV, 2002) Friedkinas pradeda bibline legenda apie žmogų, iš kurio Dievas pareikalauja aukos - sūnaus. Biblijos žodžius gožia šūvių ir sprogimų garsai. Nuo pirmųjų filmo kadrų Friedkinas panardina į prievartos ir skausmo prisodrintą naktį, kai serbai žudo beginklius albanus. Pagrindinis filmo herojus Aronas (Benicio Del Toro) tą naktį pasižymės, nes sunaikins pagrindinį serbų piktadarį ir gaus vieną svarbiausių JAV armijos apdovanojimų. Po kelerių metų nuo tos nakties jis taps žudiku.

Friedkinas neužgriozdina filmo dialogais, tačiau akcentuoja frazę, kad po patirto ir padaryto žiaurumo "pavažiavus stogui" Aronas tapo tobula žudymo mašina. Jį sugauti turi padėti Arono mokytojas L.T. (Tommy Lee Jones), išmokęs jį išgyventi pačiomis neįtikimiausiomis sąlygomis.

Mokytojas prisipažįsta, kad pats niekad nėra nužudęs žmogaus. Apskritai jis gyvena kaip atsiskyrėlis, apsuptas laukinės gamtos, ir rūpinasi gyvūnais.

"Pasmerktojo" siužetas labai paprastas: Aronas bėga, L.T. jį vejasi. Vienas kada nors pralaimės, beveik nėra abejonių kuris. Gaudynės nukelia į laukinės gamtos oazę kažkur Oregono valstijoje, paskui persikelia į Portlandą, kuriame abu - ir Aronas, ir L.T. - jaučiasi nejaukiai. Mieste jie tarsi užspeisti žvėrys, net jų judesiai labiau primena žvėrių. Apskritai gamta filme rodoma panteistiškai, ji kupina gyvybės ir paslaptingų neįvardytų galių, maitinančių abu herojus. Miestas atvirkščiai - slegia, yra nenatūralus, nešvarus, apniukęs.

Tačiau atomazga nenumaldomai artėja, o filmas tarsi lieka pusiaukelėje: kaltinimai valstybei, kuri paverčia žmogų žudymo mašina ir dar įslaptina nusikaltėlį, pamažu užleidžia vietą įvairiems triukams (traukinyje, upėje, ant tilto, apleistame malūne ir pan.), kad finale vėl būtų prisiminta Biblija ir jos paralelės su pagrindiniais herojais. Mat L.T. yra ne tik mokytojas, jis - savotiškas tėvo susbstitutas. Tėvo, kuris aukoja sūnų prievartai ir demokratijai, sūnaus ginamai "karštuose" pasaulio taškuose. Metafora gana universali, tačiau man pasirodė, kad Friedkinas būtiną tokiu atveju psichologinę įtampą dažnai pakeičia tiesiog efektinga fizine abiejų protagonistų dvikova.

Tiesa režisierius ne iki galo pasidavė šių dienų kine dominuojančiai madai - judesys vietoj turinio. Cerkvėje per mūšį maža albanė pasilenkia virš nužudytos savo bendraamžės serbės ir iš jos sustingusių rankų ištraukia pliušinį meškiuką. Tai vienas iš Aroną persekiojančių vaizdų. Sutikite, nenuvalkiotas. Tačiau nudžiugino ir filmo pabaiga, kai savo trobelėje L.T. staiga atsigręžia, tarsi būtų kažką išgirdęs. Prisipažinsiu, pamaniau, kad kitame kadre pamatysiu ilgakoję policininkę (Connie Nielsen), su kuria L.T. gaudė Aroną ir kurią kvietėsi pas save. Ne, atsigręžęs L.T. mato baltąjį vilką, kurį išgelbėjo filmo pradžioje. Gerai, kai režisierius, kitaip nei dauguma jo kolegų, supranta, kad filmo pabaigoje vienas šautuvas gali ir neiššauti.

Moterys ir paslaptys

Žinau, kad Stefano Zweigo novelė "24 moters gyvenimo valandos" buvo ekranizuota ne vieną kartą. Tai nestebina, nes joje slypi kažkokia universali tiesa apie moterį, kuri aktuali įvairiasi laikais. Tačiau kodėl novelę pasirinko Laurent’as Bouhnikas, visiškai nesuprantu, nes iš jo filmo "24 moters gyvenimo valandos" ("24 heures de la vie d’une femme", Prancūzija, 2002) akivaizdu, kad ji jam visai neįdomi. Visų jo ankstesnių filmų veiksmas neišklysdavo iš dabarties, kuri dažnam jaunam režisieriui asocijuojasi su narkotikais, prostitucija ("Select Hotel"), kalėjimu ("Zonzon"), gyvenimo prasmės ieškančiomis trisdešimtmetėmis moterimis ("1999 Madlena"). Keli laiko sluoksniai (dabartis, tarpukaris ir XX a. pradžia) naujausiame Bouhniko filme dvelkia dekoratyvumu, įstrigusiu tarpukelyje tarp populiarių televizijos serialų ir Luchino Visconti šedevro "Mirtis Venecijoje" stiliaus. Dekoratyvumas, regis, smelkiasi ir į filmo herojų jausmus, nes jie nuolat rodomi išradingomis, stilingai nufilmuotomis pozomis, beveik reklamiškais rakursais ir gražiais drabužėliais. Psichologizmo filme beveik nėra, viskas pasakoma žodžiais. Tai taip svetima Zweigo prozai, kad nekyla nė menkiausias noras lyginti literatūros kūrinį ir filmą.

Taigi, kurorte prie jūros susitinka senas diplomatas Luji ir jaunutė Olivija. Jie kartu praleidžia 24 valandas, per kurias Luji nuolat prisimena savo - dar paauglio - išgyvenimus šiame kurorte, kai jo motina pabėgo su teniso treneriu. Su pasauliu ir motina Luji tąsyk sutaikė prancūzų kilmės anglų aristokratė Mari. Ji papasakojo Luji apie taip pat šiame kurorte savo netikėtai įsiplieskusią aistrą jaunam lenkų karininkui Antonui. Pastarasis buvo aistringas lošėjas ir nusižudė. Po jo mirties Mari nuolat dėvi gedulą. Luji visam gyvenimui liko trauma, tik nelabai suprasi kodėl. Jis negali prie nieko prisirišti, kol pagaliau Olivija tampa jam visų moterų pakaitalu (tegu ir platonišku). Kodėl? Paklauskite režisieriaus.

"Ko nori mergina"

Visas filmas - nesibaigiančių personažų pasakojimų iliustracija. Net kadro kompozicija primena statiškus knygų puslapius. Tiesa, režisierius tai supranta ir pabando statiką įveikti liepdamas kamerai "emocingai" judėti ir neva perteikti personažų jausmus. Tačiau jų nėra. Jie tik efektingai suvaidinti. Tai, kas įvyko iš tikrųjų, galima tik nuspėti, kaip, beje, ir Luji savižudybę. Spėlioti galima, bet ar yra prasmės? Luji vaidina puikus aktorius Michelis Serrault, tačiau ir jis filmo negali išgelbėti nuo banalybių ir tuštumos. Scenaristės, aktorės ir režisierės Agnes Jaoui, kurią matėme Alaino Resnais filme "Sena daina", pastangos sukurti Mari - kenčiančią, išmintingą, mįslingą moterį - atrodo gana bevaisės.

Pabaigoje Olivija, nutaisiusi reikšmingą veidą, sako mums, žiūrovams, kad pagaliau ir ji turi tikrą paslaptį.Tiek tų paslapčių?

Živilė Pipinytė

Ko nori mergina?

Toks daug žadantis pavadinimas "Ko nori mergina" ("What a Girl Wants", rež. Dennie Gordon, JAV, 2003) gali suvilioti į kino teatrą pulkus paauglių - ir gal jos neapsiriks, jei norės linksmai praleisti laiką. Tik jokiu būdu ne daugiau. Mat dauguma paauglystės problemų čia arba iš viso neegzistuoja, arba išsprendžiama lengvai - su šypsena veide. Būtų daug paprasčiau, jei filmas vadintųsi tiesiog "Mergaitė ieško tėčio" (prisiminkime rusų animacinį filmuką "Varliukas ieško tėčio"). Mergaitei truputėlį lengviau nei varliukui - ji bent žino, kad jos tėtis tikrai egzistuoja (nors paaiškėja, kad tėtis apie jos buvimą nežino visai). 17 metų pragyvenusi su muzikante motina Niujorke, Dafnė (Amanda Bynes) staiga nusprendžia susitikti su tėvu ir atsiduria Londone. Čia akimirksniu susidraugauja su viešbutyje dirbančiu vaikinuku Ianu (Olivier James). Na, o tėvelis - tą herojė ir mes sužinome iš televizoriaus - yra anglų lordas, siekiantis ministro pirmininko posto. Tolesnę įvykių seką galima būtų trumpai pavadinti "paprastos amerikietės išdaigos britų aukštuomenėje". Britų manieros filme taip sukarikatūrintos, kad net amerikoniškas stačiokiškumas ima atrodyti kaip "tikra laisvė". Nors kartais iš tiesų suima juokas - kai Dafnė meiliai apkabina savo geradarę močiutę, ši pašiurpsta: "Jokių glėbesčiavimųsi! Mes rodome jausmus tik arkliams ir šunims!" Žinoma, mergaitė išvaizdi, o dar apdovanota nesenkančiu optimizmu - todėl jos nuotykius, dažnai primenančius madų demonstravimą neįprastose vietose, jaunoms žiūrovėms nepabos stebėti. Na, o su dukromis į filmą išsiruošusių mamyčių irgi laukia malonus siurprizas - Bridžitos Džouns numylėtas aktorius Colinas Firthas, vaidinantis Dafnės tėvą lordą Dashwoodą. Viskas, kaip tikroje pasakoje, baigiasi gerai. Tik (kaip visuomet!) niekas neparodo, ar ilgai jie laimingai gyveno.

Laukinės angelės

Laisvalaikio komedijų mėgėjai turbūt prisimena simpatišką merginų-agenčių trijulę filme "Čarlio angelai". Kadangi angelai (kaip ir kunigai) pas mus - tik vyriškos giminės (nors teko girdėti, kad angelai - belytės būtybės), tad filmo tęsinyje vėl matome pabrėžtinai seksualias "angeles", kurios darbuojasi kaip tikri "angelai".

Režisieriaus McG filme "Čarlio angelai 2" ("Charlie’s Angels: Full Throttle", 2003, JAV) nuolat žaidžiama lyčių stereotipais, ir kartais vyriškų ir moteriškų vaidmenų apvertimai tiesiog verčia iš koto. Tai ir yra šios komedijos raktas - nufilmuotas kaip kovinis veiksmo filmas, tik viskas sprendžiama ne kumščiais, o vikrumu, profesionalumu ir moteriškomis gudrybėmis. Žinoma, jei šalia gražuolės agentės atsiduria koks šimtakilograminis niekšas, ši vienu grakščiu judesiu nesunkiai jį patiesia. O visa kita - kaip gyvenime (t.y. kaip filme). Tik čia į darbą eina merginos, o talentingi jų vaikinai laukia namuose. Tam tikra prasme "Čarlio angelai" - merginų draugystės ir solidarumo pašlovinimas (nors ir su nemaža ironijos doze). Kita vertus, nereikėtų, naiviai tuo patikėjus, mojuoti matriarchato, feminizmo ar lesbizmo vėliavomis. Gundančių formų "kietoms" merginoms (nors jos renkasi pavojingą darbą, o ne namų ruošą, nors jos meiliai demonstruoja šiltus jausmus kitoms) svarbiausia - įvykdyti nematomo patriarcho Čarlio nurodymus. Ir vargas toms, kurios pamina "prigimtinę" hierarchiją - tokių laukia tragiškas Demi Moore herojės likimas. Na, bet kol Čarlio merginos klusnios, pasaulyje viešpatauja taika.

Tai iš tiesų komedija visai šeimai (nors galbūt labiau - jaunesniems jos nariams). Kita vertus, tėveliams irgi nebus nuobodu - juk Cameron Diaz, Drew Barrymore ir Lucy Liu trijulė ne tik gundo madingais aptemptais drabužėliais, bet ir atlieka kvapą gniaužiančius triukus. Kad jų misijos nebūtų pernelyg lengvos, kelyje pasipainioja blogiukė Demi Moore ir Justinas Theroux (vargšelis, po tokio stilingai kvanktelėjusio režisieriaus vaidmens "Malholando kelyje" jam dabar tenka vaidinti bukagalvį raumenų kalną). Įspūdingiausias, žinoma, Bruce’o Williso pasirodymas - minutę stebime sunerimusį žilą politiką lėktuve, o kita minutę jis jau nebegyvas (siaube, kur ritasi ekrano didvyriai?).

Ristele paskui kengūrą

Tokio kvailo filmo (atsiprašau) dar nesu regėjęs. Ėjau į peržiūrą tik dėl Australijos vaizdų - jų iš tiesų buvo. Žiūrėdamas į dviejų nevykėlių nuotykius bandžiau atspėti, kokiai amžiaus grupei jų "bajeriai" sukeltų juoką. Kažkur po jaunesnio darželinio amžiaus mano fantazija užsikirto. Vėliau sužinojau, kad "Kengūros švarkelis" ("Kangaroo Jack", rež. David McNally, JAV, 2002) Amerikoje muša lankomumo rekordus. Gal blogai išgirdau? Arba esu užkietėjęs snobas ir paprastos liaudies džiaugsmai man nesuprantami. Nors stengiausi iš visų jėgų!

"Terminatorius 3. Mašinų iškilimas"

Taigi turime du draugelius Čarlį (Jerry O’Connell) ir Luisą (Anthony Anderson), baltaodį ir juodaodį (politkorektiškumas išlaikytas). Jie apsikvailina prieš Čarlio įtėvį mafijos bosą ir gauną paskutinę galimybę ištaisyti savo klaidas - nugabenti didelę pinigų sumą į Australiją ir perduoti ją ponui Smitui (ar dar yra kitokių "blogiukų" pavardžių?). Paaiškėja, kad Smitas - samdomas žudikas, ir tie pinigai - užmokestis už jų pačių nužudymą. Bet iki to - dar ilgas kelias. Nes, kaip žinome, kvailelius Dievas myli, ir apvaizdos ranka nelaimėliams kyšteli kengūrą po ratais. Neklauskite kaip, bet galiausiai kengūra atsigauna ir nulekia Australijos platybėmis kartu su Luiso švarkeliu, kurio kišenėje ir guli pinigai… Taigi visas filmas - šauniosios kengūros medžioklė įspūdingame peizaže. Plius, žinoma, graži blondinė (kad filmas neprailgtų). Mylite kengūras ir ilgakojes merginas? Gyvenimas kartais palieka jus "kvailio vietoje"? Lošiate loterijose ir tikite pasakomis su laiminga pabaiga? Tada šis filmas - kaip tik jums!

Terminatorius prieš terminatorę

Kai Jamesas Cameronas 1984 m. sukūrė "Terminatorių", jo stilistika ir efektai įkvėpė ne tik filmų apie robotus kūrėjus, bet ir reklamos gamintojus bei daugybę masinės kultūros vartotojų. To paties režisieriaus "Terminatorius 2. Teismo diena" (1991) dar labiau sužėrėjo technologiniais efektais - čia atsirado skysto metalo kyborgas, sugebantis atsigaminti iš menkiausios dalelės. Žmonių ir robotų kovos vyko įspūdingame apokaliptiniame peizaže, o pasaulio likimas ne kartą kabėjo ant plauko (ir ačiū Terminatoriui, kad mes vis dar čia). Iki tol tik geruosius milžinus vaidinęs Arnoldas Schwarzeneggeris pirmame filme suvaidino blogąjį kyborgą ir tapo paauglių garbinamu neigiamu herojumi. Todėl antrame filme Cameronas "perprogramavo" Schwarzeneggerio terminatorių, ir bejausmė pabaisa virto žmonijos gelbėtoja.

Dabar ekranuose pasirodo "Terminatorius 3. Mašinų iškilimas" ("Terminator 3: Rise of the Machines", rež. Jonathan Mostow, JAV, 2003). Balsas už kadro primena, kad Džonas Konoris (jį šiame filme vaidina Nick Stahl) ir jo mama Sara sunaikino "SkyNet" tinklą kartu su terminatoriaus technologija. Po dešimties metų mašinos siunčia naujausio modelio terminatorę T-X (Kristanna Loken), kad ši pašalintų mašinų ateičiai pavojingus žmones. Kaip ir reikėjo tikėtis, Schwarzeneggerio terminatorius irgi atvyksta su misija - apsaugoti merginą Keit (Claire Danes), kuriai ateityje teks svarbus vaidmuo.

Toliau prasideda šaudymų ir gaudymų karuselė, sunkios moralinio apsisprendimo akimirkos ir įvairiausi triukai. Grėsmė, pasirodo, yra visai šalia, ir pasaulinė katastrofa neišvengiama. Mat galingas virusas apėmė visą pasaulinį kompiuterių tinklą ir mašinos tuoj nušluos mąstančius dvikojus jų pačių sukauptais ginklais (taikos pamokėlė būsimiems politikams). Savarankiškai mąstančių mašinų baimė lydi žmoniją nuo pat technologinės revoliucijos pradžios. Dabar ši tema itin išbujojo kino, televizijos ir kompiuterių ekranuose. "Terminatorius 3" nepretenduoja į (pseudo)filosofinius "Matricos" užmojus - čia vaizduojama grėsmė atrodo visai reali. Kita vertus, žmonių ir mašinų santykiai pernelyg mechanizuoti, nukalti grubiais kampuotais judesiais. Visa fantazija sutelkta į besimainančius paviršius, visiškai nesijaudinant, ką jie dengia. Stebėdamasis stiuardesę primenančios tobulų formų terminatorės buka griaunamąja galia, nostalgiškai prisiminiau kambario dydžio kosminio laivo kompiuterį iš Stanley Kubricko "2001 metų kosminės odisėjos". Neišvaizdi, statiška dėžė savo dramatizmu tapo vienu iš svarbiausių personažų. Bet interneto eroje svarbus ne pranešimo turinys, o informacijos perdavimo greitis. Na, dar gražus prietaisų dizainas. Todėl ir siautėja malonaus dizaino blondinė žiauriu veidu po žmonių planetą, kol sportinio stiliaus raumeningas vaikinas jos nesudoroja (vaikinui, tiesa, tuoj 56-eri, bet taip neatrodo).

Nieko labai stulbinančio "Terminatoriuje 3" tarsi ir nėra (nebent didelį destruktyvų pasitenkinimą kelianti gaudynių scena, kai terminatorė, lėkdama statybų mašina, krano strėle sugriauna pusę gatvės namų). Tačiau filmas netikėtai pasirodo įdomus būtent lyčių santykių aspektu. Senas geras (kiek atgyvenusios technologijos, bet dėl to tik žmogiškesnis) Schwarzeneggerio terminatorius kaunasi su idealia blondine T-X. Kaunasi visais įmanomais būdais, o pabaigoje kyborgai net talžo vienas kitą taip, kad griūva plieninės sienos. Įdomu, kad net ir vaizduojant mašinas išlaikomi lyčių stereotipai. Gal paaugles mergaites ir pamalonins faktas, kad tobulesnės technologijos terminatorius yra jauna mergina. Tačiau ši besmegenė barbė, be seksualių formų ir buko žvilgsnio, daugiau niekuo neapdovanota. Na taip, ji gali šaltai išsprogdinti pusę miesto, bet vis tiek neįvykdo savo užduoties. "Terminatorius 3" - jau ne tik žmonių ir mašinų, bet ir lyčių karas. Ir tokios štai šaltos karjeros moterys madingais drabužiais ateities pasaulyje neturi jokių šansų. Tikroji herojė yra ta, kuri pagimdys žmonijos išgelbėtoją (kažkur jau girdėta, tiesa?), o tam reikalingas dar ir toks pusėtinas vyrukas kaip Džonas Koneris, ir aukštesnių galių apsauga Schwarzeneggerio pavidalu. Kol branduolinė šeima išlieka svarbiausia visuomenės ląstele, galime nebijoti branduolinio karo. Tik ar tikrai taip? "Terminatorius 4" parodys.

Simonas Ližė