Zuikių medžioklė

Lopachinas (Jevgenijus Mironovas) ir Duniaša (Ana Janovskaja)

Tarptautinis Stanislavskio fondas kreipėsi į Eimuntą Nekrošių, siūlydamas "Vyšnių sodo" parašymo 100-mečiui ir 140-osioms Konstantino Stanislavskio gimimo metinėms sukurti bendrą fondo ir Meno forto projektą: pastatyti spektaklį, kuriame vaidintų rusų teatro aktoriai. Į Vilnių deryboms vyko Liudmila Maksakova, Aleksejus Bartoševičius, Vidas Siliūnas. Nekrošius neatsisakė. Kodėl? "Laikas sutapo. Ir aš pasakiau: gerai. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau statęs "Vyšnių sodą"."

Tris dienas Maskvoje režisierius rinkosi aktorius. Ilgiausius norinčiųjų pas Nekrošių vaidinti sąrašus sudarė Stanislavskio fondas; varių, anių, trofimovų ir jepichodovų eilė priminė stojamuosius egzaminus, tik šįkart juose dalyvavo gerai žinomi scenos meistrai. "Man norėjosi surinkti tokius aktorius, kurie sukurtų gerą klimatą. Kūrybinį. Pirmiems taktams to užtenka, o po to matysim... Man svarbiausia - žmogiškos savybės. Talentas - antroje vietoje. Distancija, kurią teks nubėgti kuriant spektaklį, ne tik linksma. Būna ir duobių. Jas reikia aplenkti nepanikuojant. Teatre svarbiausia klimatas", - kalbėjo režisierius prieš repeticijas. Spektakliui buvo atrinkta grupė: Liudmila Maksakova (Ranevskaja), Aleksejus Petrenka (Firsas), Jevgenijus Mironovas (Lopachinas), Vladimiras Iljinas (Gajevas), Julija Marčenko (Ania), Inga Strelkova-Oboldina (Varia), Irina Apeksimova (Šarlota), Ana Janovskaja (Duniaša), Igoris Gordinas (Petia Trofimovas), Sergejus Pineginas (Simeonovas-Piščikas). Po 15 dienų repeticijų Vilniuje ir 45 - Maskvoje, Rusijos Federacijos teatro darbuotojų sąjungos kultūros centre, čia buvo rodomi ir penki premjeriniai (nuo liepos 10 d.) spektakliai. "Vyšnių sodo" scenografiją kūrė Nadežda Gultiajeva, muziką - Mindaugas Urbaitis.

Tai turbūt ilgiausias Nekrošiaus spektaklis - trunka jis daugiau kaip 6 val., vaidinamas su trimis pertraukomis. Scenoje - griūvančios sodybos, iš kurios liko tik dvi didelės apsilupusios kolonos, fragmentai, gausybė besisukančių medinių vėjo malūnėlių, 13 į krūvą surišamų kėdžių, nuo palubės kybantys sportiniai žiedai, kuriuos vėliau sujungs plona lazdele. Ir - Ranevskajos suolas-sofa, kurią ji įtempia į sceną spektaklio pradžioje ir atsigula; krūvelės Gajevo ledinukų, kuriuos jis šlamščia pilna burna; prapliumpantys šūviai; zuikiai - jais, užsidėję baltas ausytes, veikėjai taps spektakliui baigiantis.

Anot Marinos Davydovos ("Izvestija"), kitaip nei ankstesniuose spektakliuose, Nekrošius šįkart beveik nekupiūruoja teksto - vaidinama ir pasakoma viskas, kas parašyta pjesės replikomis. "Pripildytam iki kraštų spektakliui, kuriame yra ir tikrų atradimų, ir simpatiškų prigalvojimų, ir neiššifruojamų išsišokimų, tai, švelniai tariant, nenaudinga. Sceninio ir dramaturginio teksto logika ne visur sutampa (...) ir suteikia kai kurioms scenoms iliustratyvumo." Spektaklio herojai gyvena grėsmingame ir paslaptingame pasaulyje. Jiems visur vaidenasi pavojai (kartais jie ir iš tikrųjų tyko). Šis sodas - tai draustinio erdvė, kurį tik beprotis gali pirkti ar parduoti. Sodybos gyventojai beginkliai prieš gyvenimą, kaip maži vaikai, ir todėl vyšnių sodas neretai atrodo kaip talentingai sugalvotas vaikų sodas, kur žaidžiama tai slėpynių, tai gaudynių, o pajutus pavojų imamasi už rankų ir stojama į ratą. Be vaikiško motyvo spektaklyje yra ir visai nelauktas - "gyvūniškas". Firsas gyvate palaiko diržą, Lopachinas tarsi karvę vedžioja tarną, aprengtą raudonais marškiniais su varpeliu, išgėrusi kavos Ranevskaja laižosi kaip katė, Varia ir Ania, talkindamos Šarlotos fokusams, persirengia zuikiais, Firsas, prieš kalbėdamas savo paskutinį monologą, ateina į sceną su šiaudų kuokštu ir pradeda juos kramtyti. Baigiantis pirmajam veiksmui Ania, Varia ir Duniaša žaisdamos skalauja gerklę vandeniu. Kaip atsakas joms staiga pasigirsta paukščių giedojimas, atkartojamas tada, kai Lopachinas paskelbia pirkęs sodą. "Jevgenijus Mironovas prieina prie paties scenos krašto, žiūri į salę išsigandusiomis, plačiai atvertomis akimis ir šaukia sakramentinį "Muzika, grok!". Pasigirsta kurtinantis, pritrenkiantis, sielą draskantis lakštingalų čiulbėjimas."

Anot Aleksandro Sokolianskio ("Vremia novostei"), Nekrošius padarė neįmanoma: jis supaprastino kultūrinę atmintį. Mes daugiau nieko nežinome apie dvarų kultūros žūtį, apie istorinį ar dar kokį nors pasmerktumą, nesipriešinimo ateičiai kaltę. Apie delikatumą, kuris ne tik artimas bevališkumui, bet pilnas išdidumo, kai tie, su kuriais tu ką tik buvai delikatus, pasišalina ir galima atsipalaiduoti. Nekrošius ne tik stiprus ir valdingas, jis žino aukščiausias teatrinio sukibimo paslaptis: supina taip stipriai, kad visos scenos, visos gyvenimo aplinkybės viena į kitą įauga. Pritrenkiantis aiškumas ir matymo tikslumas, kai bendrame, tekančiame gyvenimo paveiksle nėra nė vienos atsitiktinės detalės ir labai mažai laiko išplautų, ištirpstančių. Beveik kiekviena smulkmena - centre, ją galima apžiūrėti atskirai, tačiau ji egzistuoja tik esant tiesioginiam ir būtinam ryšiui su šimtais kitų gyvenimiškai svarbių smulkmenų. "Jis gali leisti sau kalbėti ne apie vyšnių sodo likimą, o apie jo gyvenimą ir žmogaus pasirinkimą. Vyšnių sodas šiame spektaklyje - tanki mažų fanerinių vėjo malūnėlių augmenija scenos gale: vėjo nėra, ir jie kažkur žiūri. Jie panašūs į vaikiškus lėktuvėlius, o baltai iš šono apšvietus - į ženklų, kurie galbūt nieko nereiškia, sankaupą. Virš scenos kabo du žiedai - kaip gimnastiniai ar kiek didesni; pirmame veiksme tarp jų - mėlynas plastikas, prieš ketvirtą - prie dešiniojo pritvirtinama lazdelė. Nežinau, kas tai sugalvojo, dailininkė Nadežda Gultiajeva ar pats Nekrošius, bet atrodo jie kaip didžiuliai sulūžusio pensnė rėmai. Ar galima sakyti, kad Nekrošius atsisako matyti pasaulį pagal Čechovą? Bet tegul atsako tas, kuris žino, kaip yra "pagal Čechovą". (...) Nekrošiaus "Vyšnių sodas" - tai pirmiausia Lopachino tragedija. Jis, įsigydamas "dvarą, kuriam nėra lygių pasaulyje", pirmą kartą išgirdo (ne ausimis) šiurpų Evangelijos klausimą: kokia nauda žmogui, jei jis įsigis visą pasaulį, tačiau savo širdžiai pakenks? arba kokią išpirką duos žmogus už savo sielą?"

Anot Ninos Agiševos, savo straipsnį pavadinusios "Kryžiai vietoj medžių" ("Moskovskije novosti"), veikėjų egzistencijos leitmotyvas yra blogos nuojautos ir baimė. Iš pradžių visi laukia Ranevskajos, po to - lemtingų varžytinių, vėliau - kad tuoj tuoj pasigirs kirvio dunksėjimas; šiame kankinančiame paskutinių minučių išgyvenime vyšnių sodas iš tikrųjų atrodo fantomas, iliuzija - ar jis buvo, jei vienintelė realybė - gyvenimas, kur, pagal apibrėžimą, vyšnių sodams nėra vietos. "Pirmame veiksme dar stiprios lyrinės natos: štai visi mojuoja atvykstantiesiems, tarsi stovėtų perone norėdami pamatyti juos už garvežio dūmų kamuolių. (...) Tačiau Ranevskaja (Liudmila Maksakova) pasirodo kažkur iš šono, iš užkulisių, iš visų jėgų tempia paskui kažkokį svorį, tarsi nugyventų metų naštą. Po to gulasi ant jo, tarsi krisdama ant žemės, ją pagauna ant rankų ir įneša į sceną kaip tikrą tragišką heroję, kaip Kleopatrą ant neštuvų. (...) Viena svarbiausių spektaklio veikėjų netikėtai tapo Varia, kurią suvaidino, kaip dabar pasirodė, puiki aktorė Inga Strelkova-Oboldina. Ji nepakartojama savo neraiškia meile Lopachinui, savo rūpesčiu artimaisiais, savo judesiu, kai muša rankšluosčiu grindis - gal valo, gal varo piktąsias dvasias iš namų; joje kunkuliuoja tokios aistros, dėl kurių tik ir einama į vienuolyną, o jos finalinis pasiaiškinimas su Lopachinu (Jevgenijus Mironovas) suvaidintas abiejų taip psichologiškai giliai, taip stipriai, kad dėl šios vienos scenos vertėjo jungti vakarietišką režisūrą su gimtąja atlikimo maniera. (...) Mūsų aktoriai "ima" jausmų jėga, Nekrošius - mokėjimu viskam vykstančiam suteikti nebūtą svorį, išdidinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales. Kaip rezultatas gimsta tragiškas spektaklis apie neišvengiamą epochų ir žmonių aukų kaitą. Čia nelaukiama nieko gero ir su įtampa įsiklausoma į tylą, griaustinio dundėjimus tarsi šūvius. Vietoj lyrinio trūkusios stygos garso čia - atkaklus smuiko raudojimas, vietoj žydų orkestrėlio - kurtinantis likimo būgnas, o vietoj nekaltų Šarlotos fokusų - siaubinga intermedija medžioklės tema, kai šūviai iškart paguldo du puikius zuikučius, kuriuos linksmai vaidina Ania ir Varia. Svarbi Nekrošiui žemės, gamtos tema į spektaklį ateina pačioje jo pradžioje ir tampa svarbiausia: pirmame veiksme visi linksmai bėgios paskui žaislinį Anios zuikį, tarsi prarastą vaikystę, po dvaro pardavimo zuikis atiteks Lopachinui, o finale visi personažai, taip pat ir naujas dvaro šeimininkas, nueis kažkur į gilumą, prie baltų kryžių, užsidės kepuraites su dviem styrančiomis ausimis - puikus taikinys! - ir tyliai kris, pašauti nematomo medžiotojo. Ir tik senasis Firsas rūpestingai ir kruopščiai išdėlios avanscenoje šieno kuokštelius - maistą naujoms aukoms."

Nekrošiaus "Vyšnių sodas" tapo ženkliausiu Maskvos teatrinio sezono įvykiu. Visi bilietai į penkis premjerinius spektaklius buvo parduoti už aukščiausią kainą, norintys jį pamatyti apgulė teatro aikštę kaip senais tarybiniais laikais. Nekantrus eilinio Nekrošiaus šedevro laukimas sklandė ore ir kaitino perpildytą Kultūros centro salę visas šešias spektaklio valandas. "Dabar jis turi viską, išskyrus teisę į nesėkmę. Po šedevrą per metus - ir nė žingsnio atgal. (...) Jis dirba kankinančiai ir ilgai, gali būti blogai nusiteikęs, jo fantazija, atrodytų, neišsemiama, gali snausti - čia reikalinga kantrybė. "Vyšnių sodui" buvo skirti du mėnesiai; Nekrošiui tai neįprastai mažai. Ir, žinoma, jam buvo pasiūlyta per maža scena. Šis režisierius mąsto plačiai, jam reikalinga erdvė, užmojis. Atsisakyti pradėto darbo jis, matyt, negalėjo, todėl ir spektaklis pavyko toks, koks pavyko", - rašo Marina Zajonc ("Itogi"). Anot jos Nekrošius ne šiaip genijus, jis - superprofesionalas. Palyginti su kitais Maskvos spektakliais, "Vyšnių sodas" - grandiozinis kūrinys, jame yra kelios absoliučiai genialios scenos, ten puikiai vaidina dauguma aktorių, bet visos jam skirtos pretenzijos turi būti siejamos tik su kitais paties Nekrošiaus spektakliais ir su niekuo daugiau. "Bet kuris klausimas, net pats kvailiausias, čia sprendžiamas kaip gyvenimo ir mirties. Aktoriai vaidina taip aistringai, pasiaukojančiai ir tiksliai, kaip seniai jau nevaidinama mūsų scenose. Jie neturi nė minutės ramybės, kiekvienam sumanyta sunkiausia vidinė (taip pat ir fizinė, kaip visada pas Nekrošių) partitūra, užpildanti visą spektaklio erdvę. Mielos čechoviškos mergaitės Varia, Ania (Ščiukino teatro mokyklos studentė Julija Marčenko), Duniaša sklando po sceną tarsi išgąsdintos paukštės, neprisėsdamos, gyvenimas nugyvenamas bėgant, pasišokinėjant. Kalba skambiai, labai skambiai, iki ašarų skambiai. Viskas jų išdidinta - namų rūpesčiai, džiaugsmas, meilė. Išdidinta taip, kad darosi baisu - tuoj tuoj patrūks. Ir Jepichodovas (Ivanas Agapovas), dvidešimt dvi nelaimės, nė kiek nekuklus, kaip įprasta manyti. Jis puikiai žino, kodėl nešiojasi pistoletą. Išsitraukė - ir tiesiai į Jašą, ir šaudo, šaudo tarsi patrakęs. Ir Piščikas (Sergejus Pineginas) - jei prikibs prie Ranevskajos su savo problemomis, tai čiumpa ją už peties ir purto tarsi lėlę. (...) Lopachinas sumanytas ir suvaidintas tiksliai pagal Čechovo tekstą. Pasakyta juk - mužikas, jį Mironovas ir suvaidino. Suvaidino tamsią, nevaldomą mužiko sielą, kurioje sumaišyta dievai žino kas: gėris ir blogis, grubus netašytumas ir potraukis grožiui. Jis juk taip laukė šios moters, taip mylėjo, pamatė ją ir uždainavo iš visos širdies apie tai, kaip "pavirtęs sakalu gėrėjos balandėle". O po to ėmė ir nužudė, visai sau netikėtai. Be visos savo fantazijos Nekrošius juk režisierius visiškai konkretus, net tiesmukas; štai ir jo Petia Trofimovas (Igoris Gordinas) visų pirma - nususęs ponas, anot Čechovo. Jis - iš tų nevykėlių, kurie aukščiau meilės; juokingas, užspaustas, niekingas, jam visuotinės lygybės idėjos - išsigelbėjimas, todėl ir išrėkia jas isteriškai aistringai, užsikirsdamas ir springdamas. (...) Šioje pjesėje, anot Nekrošiaus, nė vienas neturi ateities. Visus iškankins kaip zuikius, kol visiškai išnaikins. Ir kas kaltas? Štai amžinas inteligentų klausimas. Dievas žino. Tikriausiai likimas, gyvenimas, istorija. (...) "Vyšnių sodo" finalo neaprašinėsiu, mano nuomone, jis nevertas Nekrošiaus. Pernelyg jau tiesmukas. Sako, rudeniui jis ruošiasi sumanyti naują. Tada ir papasakosim."

Parengė Rasa Vasinauskaitė