Mano išsilavinimas: sapnų knyga

Pabaiga. Pradžia Nr. 29

Niekada neturėjau tokios vietos, kurią būčiau galėjęs pavadinti namais ir kuri reikštų man daugiau nei raktas nuo namo, buto ar viešbučio kambario. Prancūzų aristokratui, tokiam kaip Sanche de Gramont, tokia pozicija ar jos stoka yra visiškai nesuvokiamas dalykas. Kadangi aristokratas formuojasi, ribojasi ir yra apibrėžiamas lopinėliu žemės, iš kurios jis yra kilęs. Aristokratas, žemvaldys, gerokai didesnis nei valstietis, dirbantis tame lopinėlyje. Fermeris gali palikti savo žemę. Aristokratas gali pakeisti savo vardą, tačiau žemę jis visada nešios savyje. Kalbėdamas apie juodąsias skyles, Sanche sakė: "Norėčiau patirti, kokia gi ten virtuvė". O aš pamaniau: "Na, tu iš tikro tvirtai stovi ant žemės". Virtuvė! Ateiviai, su kuriais buvo kontaktuota, atrodo, išvis neturėjo skrandžio.

Ar aš esu ateivis? Jei taip, tai iš kokių svetimybių atėjęs? Galimas daiktas, mano namai yra sapno miestas, kur kas realesnis už vadinamąjį mano gyvenimą nemiego būsenoje būtent dėl to, kad jis neturi nieko bendra su tuo nemiego gyvenimu. Viešbučio kambaryje aš baiminausi, kad prabusiu ir suvoksiu, jog visa tai buvo tik sapnas, mano gebėjimas kyboti, tačiau visgi bijojau, kad prabusiu to viešbučio toje lovoje, o ne savo kambaryje čia, Lawrence. Pilka migla gobia visą miestą, kur nėra aiškiai regimo šviesos šaltinio, tačiau aš matau viską pakankamai toli. Saulėlydžio ūkanos, nieko bendra neturinčios su paros laiku. Iš tikro laiko čia nėra. Atstumianti moteris, įėjusi į mano kambarį, visada buvo atstumianti, tokia ji tapo ne dėl senatvės ir ne dėl laiko tėkmės.

Brionas Gysinas (1916-1986, anglų dailininkas, išradėjas, rašytojas ir restauratorius, - vert. past.) buvo vienintelis žmogus, kurį aš gerbiau. Viena jo savybių, pelniusių mano pagarbą, - jo nekintamas ir pribloškiantis taktas, o tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aukštoji visuomenė nuo jo nusisuko ir juo nepasitikėjo. Jis neturėjo teisės pranokti juos geromis manieromis. Visgi "visuomenės šulai" atsiskyrė nuo takto šaltinio - įžvalgumo ir supratimo. Jis, arba greičiau ji, sutikęs nepažįstamą žmogų, pasistengs išsyk nustatyti nepažįstamojo "socialinę padėtį". Nėra labiau žeminančios jėgos už snobizmą - moteriškas principas savo pačiu žiauriausiu ir kališku pavidalu. O, kaip poniai Aukštuomenienei patinka matyti, kaip ponas Nederamasis muistosi, vos jai deramu tonu ištarus kelis žodžius... "Kaip, Jūs sakėte, Jūsų vardas?"... parodo savo"socialinę viršenybę" arba lengvai pakeltu antakiu, arba beveik nejuntamu pasibjaurėjimu: "Šlykštus išsigimėli, kaip tu atšliaužei į mano svetainę?"

Ši atgrasi dvasios liga iki šiolei nuodija Anglijos orą, o ją 1890 m. stropiai importavo Keturi Šimtai (šis socialinio elito apibūdinimas priskiriamas amerikiečių visuomenės veikėjui Wardui McAllisteriui, kuris 1888 m. interviu, duotame laikraščiui "New York Tribune", be kita ko, pareiškė, kad tikrąją Niujorko visuomenę sudaro maždaug keturi šimtai žmonių", - vert. past.). Didžioji jų dalis nuėjo dugnan kartu su "Titaniku". Ponas Vanderbiltas ar kitas panašus į jį drauge su kamerdineriu apsivilko paradinius kostiumus ir tarė: "Skęsime kaip džentelmenai". Tačiau stiuardas italas įlindo į moteriškus drabužius ir paspruko pirmąja gelbėjimo valtimi, o pulkininkas Clinchas Smithas, senas karo vilkas, užsikabino už vištidės ir išgyveno.

Tai štai koks žaidimas žaidžiamas visoje Žemės planetoje. Žavėdamasis stulbinančia antiherojaus - laivo kapitono, įlendančio į moterišką suknelę ir išsigelbstinčio pirmąja gelbėjimo valtimi - nekaltybe, iškilus realiai grėsmei, aš veikiausiai reaguočiau su pagirtinu pasiaukojimu, pasirinkdamas, tai yra, patį lengviausią kelią - lengviausią tam, kas neturi aiškiai apibrėžto "aš", kuriam dera teikti pirmenybę.

Genet domisi išdavyste. O aš neturiu nieko, ką galėčiau išduoti. "Meilės kalinyje" įžvalgus juodaodis karininkas iš Sudano vardu Mubarakas sako Genet: "Izraelio kareiviai jauni. Ar nesidžiaugtumėte būdamas su jais? Regis, jie būtų Jums labai malonūs."

Jeigu kalbėtume apie moi, tai man nesvarbu, iš kurios pusės atsidurti (iš, o ne kurioje). Aš matau abiejų vertę. Tačiau kai užkliudoma Pietų Afrikos situacija, tegaliu palaikyti tik vieną pusę. Kodėl gi juodiesiems netapus protingesniems ir neėmus naudoti cheminio ir biologinio ginklo? Įsivaizduokite mišinuką, baltuosius verčiantį juodaisiais, panašiai kaip tas baltasis Johanesburge, kurį sugėlė bitės, jis visas išpurto ir pajuodo, todėl jį nubogino į juodžių ligoninę, o jis atsipeikėjo ir užriaumojo: "Kur čia aš papuoliau, juodieji kiaulės?"

Tad štai jums, jaunieji liūtai, botulizmo receptas, kuriuo sėkmingai naudojosi Pancho Villa (Francisco Pancho Villa (1877?-1923) Meksikos revoliucijos vadas, - vert. past.) prieš Meksikos federalines pajėgas:

Pripildykite iki pat viršaus kanistrą vandeniui šviežiai virtomis ir nusunktomis žaliomis pupelėmis. Uždenkite ir kelioms dienoms padėkite šalin. Po to pridėkite keletą riekelių supuvusios kiaulienos ir aklinai uždarykite. Dešimt tokių inkubatorių užkasama į žemę. Po septynių dienų didžioji jų dalis išsipučia, o tai liudija klestinčią botulizmo kultūrą.

Galima tepti ant bet kokių vaisių ar daržovių, perbraukti dygliuotą krūmą ar stiklo skeveldras. Partizanų vaikai užmėtydavo sargybinius molinėmis duženomis ar aštriakraščiais vulkaninio stiklo gabalėliais, pateptais botulizmo bacilomis. Truputėlis išradingumo. Esama daugybė būdų ir tiek nedaug tereikia, norint atlikti Didįjį Darbą. Moteris atidarė namų gamybos pupelių indelį. Vieną pupelę įsidėjo burnon, išspjovė ir praskalavo burną dezinfekuojančiu skysčiu. Po trijų dienų mirė nuo apsinuodijimo botulizmu.

Williamo S. Burroughso darbas

Sapnus apie daiktų krovimąsi galima taip pat vadinti sapnais apie laiką, kadangi daiktų krova ir kelionės visada yra susietos su laiku. Pernelyg maža laiko ir pernelyg daug reikia sukrauti. Visi stalčiai ar spintos, kurias atveriu, perpildytos daiktais, kuriuos būtina įsprausti į lagaminus, o jie per daug maži, niekas į juos netelpa. Po to - dar vienas stalčius, dar viena spinta, iš kurios krenta drabužiai. Paslėpsniuose kyla įtampa, galinti peraugti į orgazmą. Kaip rodo mano patirtis, sapnai su poliucijomis dažniausiai neturi jokio akivaizdaus seksualinio konteksto. Pavyzdžiui, prieš dvejus ar trejus metus Los Andžele stovėjau su Anthony Balchu (1938-1980, anglų kinematografininkas, sukūręs kelis filmus kartu su W. Burroughsu, - vert. past.) geležinkelio stoties platformoje (o Balchas tuo metu jau buvo miręs). Traukinys tolsta, aš bėgu jam pavymui. Traukinys didina greitį. Ar spėsiu? Prabundu ejakuliuodamas. Egipto hieroglifuose sėkla trykštantis falas naudojamas įvairiuose neseksualiniuose kontekstuose. Jis gali reikšti "tapti matomu", "kam nors dalyvaujant ar prieš ką nors" arba "anksčiau" laiko atžvilgiu.

Orgazmą daiktų krovimo sapnuose galima interpretuoti kaip suspausto laiko ejakuliaciją. Praėjusią naktį sapnavau atbulinį daiktų krovimo sapną. Negaliu surasti savo juodo lagamino su užtrauktuku. (Nenuostabu, kadangi aš neturiu tokio daikto.) Visos spintos ir stalčiai, kuriuos atidarau, - tušti. O mano viešbučio kambaryje - dvi senyvos moterys su senais stebėjimo instrumentais, panašiais į tuos nuostabaus darbo varinius teleskopus ir navigacinius prietaisus, kuriuos galima išvysti kai kuriose antikvarinėse krautuvėlėse. Aš matau mažytį pistoletą, žalvarinio laikrodžio formos, su ilgomis plonomis nežinomo kalibro kulkomis. Akivaizdu, kad per muitinę man nepavyks jo pranešti, todėl aš atsisakau šios nuosavybės. Prabundu be erekcijos. Sapnas apie daiktų krovimą išsiskaidė į medžiagą ir antimedžiagą. Čia iškyla įdomus klausimas: "Ar seksas turi kokį nors santykį su seksu? Visas sekso ritualas, merginimas, pats geismas, kai burna gaudai orą ir prakaituoji, visos tos pozos - apgaulė, nes tikrieji mygtukai spaudžiami užkulisiuose?"

Sakytum, kažkas atlieka sudėtingą šviesos uždegimo ceremoniją, o po to kažkas dar kitas tam tikrą akimirką paprasčiausiai spragteli šviesos jungiklį. Kodėl daiktų krovos arba apie laiką sapnas sukelia orgazmą žmogui, kuriam daugiau nei septyniasdešimt? Greičiausiai tarp laiko ir sekso egzistuoja toks pat intymus ryšys, kaip ir tarp mirties ir sekso. Ir mirtis, ir seksas išima subjektą iš laiko.

Mirusiųjų Kraštą galima atpažinti pagal tam tikrus požymius: visi mirusieji man yra pažįstami, mam, tėvas, Mortas, Brionas Gysinas, Ian Sommerville’is, Anthony Balchas, Michaelis Portmanas (anglų dailininkas, W. Burroughso globotinis, - vert. past.), Kellsas Elvinsas (W. Burroughso bičiulis, kai kurių apsakymų bendraautoris, - vert. past.). Būtent todėl visada sunku gauti pusryčius ar apskritai kokio nors maisto. Veiksmo vieta paprastai - kokia nors dalis, trys keturi Paryžiaus, Tangiero, Londono, Niujorko, St. Louiso kvartalai. O kas gi už šios bedžiaugsmės klaustrofobinės zonos ribų? Kas slypi anapus Prasiplėtusios Visatos? Atsakymas: nieko. Tačiau??? Jokių tačiau. Tai tik jūs-aš-jie... ir gali pamatyti arba patirti - savo jausmais, savo teleskopais, savo apskaičiavimais.

Pagal Johną Wheelerį ir jo Suvokimo Fiziką, niekas neegzistuoja, kol to nebūna stebėjęs "prasmę suvokiantis stebėtojas". Stebėtojui - neabejotinai neegzistuoja. Ir kaip tai galėtų egzistuoti iki tol, kol jis pats tai stebėjo? Negana to - stebėtojas pats privalo tai užfiksuoti, užrašyti vienu kitu instrumentu. Tam, kad taptų stebimas, taigi - egzistuojantis, dar nesuvoktas atvejis ar materija privalo padaryti išmatuotiną poveikį. Išties atrodo, kad tie fizikai veltui deda pastangas ir eikvoja pinigus tam, kad įrodytų akivaizdžius dalykus. Kaip galima išmatuoti tai, kas niekam niekaip nedaro jokio poveikio?

Hamburge šventikas rūko opiumą. Akmenimis grįstas skersgatvis, pilnas arkliamėšlio. Galas eilės, laukiančios Švento Patriko ekspreso grįžti į miestą.

"Kaip ir kiti vadovai, jis atsistodavo, vos tik fedajinas (Paleistinos arabų teroristinės grupės narys, - vert. past.) įžengdavo į Arafato kabinetą. Karys, atnešantis laikraštį, kavos puodelį ar cigarečių pakelį, turėjo žinoti, ką tai reiškia: jeigu tu esi herojus, tai praktiškai tu - jau negyvėlis, užtat mes išsyk tau atiduosim gedulinę pagarbą. Mūsų sėdmenyse - spyruoklės, ir vos herojui įžengus mus iškart išmeta gedulan."

Kas yra rašytojas ir kas yra prasmę suvokiantis stebėtojas. "Aš puolu ant kelių iš susižavėjimo." Perskaičiau tą frazę knygelėje, kur kažkokia škotiškąjį lakanti užnugario žiurkė iš Palestinos išlaisvinimo organizacijos pasakoja apie mergaitę, kuri veda Izraelio linijų link sprogmenimis apkrautą asilą. Man dingtelėjo, kad pulti ant kelių ir nusižeminti - pati išmintingiausia procedūra žmogui, esančiam netoli nuo panašaus, susižavėjimo verto veiksmo.

Vertė Julius Keleras