Dailės žurnalas

Evaldas Mikalauskis. "Namas II". 1990 m. Ofortas

Dailės žurnalo nuo pradžios iki galo paprastai neskaitau. Tai labiau žiūrėtinas, nei skaitytinas leidinys. Ne tiek dėl reprodukcijų kiekio, kiek dėl spausdinamų tekstų turinio. Išoriškai leidinys solidus: 144 puslapiai, atpažįstamas viršelis, puiki spalvota spauda, kokybiškos iliustracijos, struktūruotas turinys, besipuikuojantis žinomomis, gerbtinomis pavardėmis. Tobulumo aureolė subyra tik pradėjus skaityti. Kol skaitydavau tik literatūros sąrašuose nurodytus konkrečius straipsnius, maniau, kad tai - leidinys profesionalams. Tačiau žurnalo visuma skirta fiksuoti ir reprezentuoti.

Regis, pakankamai argumentuotai redaktorės nusitaikyti renginiai, įvykiai ir kai kurios personalijos popieriuje realizuojasi dirbtinokais tekstais. Tai dar visai nereiškia, kad nėra gerų tekstų. Yra, tik jie, užgimę ir išsirutulioję nuo "Dailės" atsietomis aplinkybėmis, anksčiau ar vėliau būtų atsiradę spaudoje. Tokiais "perliukais" laikyčiau Laimos Kreivytės metodiškai plėtojamus straipsnius viešosios skulptūros problematika.

Pažvelkime pagal turinį - irgi metodiškai. Pirmas blokas - tema: kintanti meno kritika. Čia Algis Uždavinys galų gale "išspausdino" savo pusiau mistinę demaskuojančią medžiagą, kurią, truputėlį pakeistą, pristatydavo visomis progomis (pats priskaičiavo bent penketą kartų). Kitas temos plėtotojas - visiems gerai žinomas dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius - atsainiai, lyg ilsėdamasis restorane ir žvalgydamasis po meno kritikos valgiaraštį, pageidauja daugiau vertinamosios funkcijos ir kūrybingos interpretacijos. Prie šios laisvalaikio intonacijos visai natūraliai skamba ir patogus, kiek mistifikuotas, tačiau įkvepiantis gylio noras, abstraktumu panašus į A. Uždavinio svajonę apie "bendražmogišką dvasinį vardiklį". Įdomesni atrodo Egidijaus Aleksandravičiaus svarstymai apie kritiką socialiniu aspektu, tačiau "prasimuša" greičiau nepasitenkinimas tiesos nebuvimu (o ar ji būna?), nei analizė. Nuolat cituojami tarpukario intelektualų receptai vargu ar gali išspręsti sovietų žalos (daugelio straipsnių mėgstamas akcentas) ir "naujos ekonominės situacijos" bei, žinoma, pakitusio meno pasaulio aplinkybes. "Tema" taip ir pasibaigia šių "galingų" vyrų mintimis. O kodėl jų?…

Antras blokas: svarstymai meno istorijos tema. Į mistiką, regis, patraukė ir Viktorą Liutkų: tokie pareiškimai kaip "tapybiškumas lietuviams būdingas kaip kraujo grupė" perša mintį apie žurnalo kaip tautos meno reprezentavimo, o ne analitinių tekstų vietą. Svarstymų dalį pratęsia Jolitos Mulevičiūtės reflektyvus (arčiau šios žemės) straipsnis "Tolyn nuo Antano Samuolio", kur autorė į kontroversišką tapytojo retrospektyvą "Maldžio" galerijoje pažvelgia kaip į provokuojančią, adekvačias reprodukcijos amžiui naujas reikšmes kuriančią situaciją. Drąsūs iki smagumo svarstymai apie kintančios ideologijos padarinius buvusiems nesusitaikėliams, moralės ir tautiškumo spekuliacijų sklaidą konkrečiu atveju. O štai Jurgita Rimkutė svarsto vos keliose pastraipose, tekstas prisodrintas opmeno apraiškų Lietuvos dailėje aprašymais. Kai nematai aprašomų darbų, sunku įsivaizduoti, o jei matai, tai kam skaityti…

Parodų skiltį galima drąsiai vadinti metraštinio tipo rašliava: ištisomis pastraipomis vardijamos autorių pavardės ir kūrinių pavadinimai, prizai ir premijos. Specifiškesnį žvilgsnį su aspektų ir problemų skoniu pateikia Skaidra Trilupaitytė (mat jau kuris laikas domisi instituciniu aspektu) ir Rima Povilionytė (grafika jai - tęstinė domėjimosi sritis). O Jonas Valatkevičius kažkaip pernelyg "geranoriškai" (t.y. neskvarbiai, paviršutiniškai) apdainuoja Teresės Rožanskaitės asmenį ir kūrybą. Toks "mandagumas" kelia nuobodulį, ko gero, net pačiai menininkei. Danutė Zovienė Vytauto Ciplijausko kūrybos parodą nors ir mandagiai, tačiau smarkokai "prasijojo".

Redaktorės straipsnį vertėtų paskaityti beveik visiems "personalijų" bloko autoriams, nes iš jo paaiškėja, jog visai nebūtina detaliai mėgautis visais menininko užsiėmimais ir asmens bei kūrybos bruožais. Neįtikėtina ir neskanu, tai gali skaityti tik tų menininkų artimieji.

Vartotiniausi turinio skirsniai - "Projektai" ir "Procesas". Ne visi tekstai juose - intelektuali kelionė, tačiau bent naudinga informacija. Raminta Jurėnaitė progai pasitaikius vis papasakoja kažką įdomaus ar žinotino, pavyzdžiui., apie Bonos "Laikino muziejaus" struktūrą ir įvykius ar kaimynus estus. Ignas Kazakevičius, išvengęs balastinės retorikos, paprastai ir naudingai pristato tris naujas meno erdves.

Iš esmės pristatymas ar reprezentacija nėra blogai, tačiau ta nuolat atsirandanti tosto intonacija pridaro daugiau žalos. Džiaugčiausi leidiniu, jei nesuprasčiau lietuviškai. Gal verta pagalvoti, ar ne per daug dėmesio skiriama spaudos grožiui ir ne per mažai - rašančiųjų honorarams (konkurencija kokybę veikia teigiamai)?

Monika Krikštopaitytė