Nidos popietės ir vakarai

Thomas Mannas savo draugui vengrui 1941 metais rašė: "Egzodas dabar visai kitoks, nei buvo anksčiau. Tai ne laukimo būsena, tikintis grįžti namo, bet tautų išnykimo ir pasaulio suvienodėjimo nuojauta. Visa tai, kas tautiška, jau seniai tapo provincija." (Cituoju pagal parodą "Sugrįžimas iš egzodo - Thomo Manno amžininkai", kurią Ruth Kibelka-Leiserowitz surengė Nidoje, rašytojo vardu pavadintame kultūros centre). Žiaurūs žodžiai. Ar bebus kitaip? O gal neklaidingu save laikęs humanistas klydo? Pasilaikykim tokią viltį, gal taip ir orią kūrėjo personą papildydami žmogišku bruoželiu.

Jaunas lietuvių skulptorius Kazys Venclovas į septintąjį T. Manno festivalį Nidoje, užbaigiantį trimetį su rašytojo asmenybe susietą ciklą, atgabeno daugybę įbetonuotų knygų - lyg savotišką jų kapinyną, kolumbariumą. Instaliacijos kuratorė Jurgita Ludavičienė kalbėdama mini asociacijas su dabarties žmogui lyg betonas sunkia T. Manno kūryba, išnykusia bendravimo su ja galimybe, o dar ir reikme. Nebėra tokios. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad sunkiasvorė instaliacija buvo skirta visai kitam renginiui, jame jau parodyta su T. Mannu visiškai nesiejant, o įbetonuotos knygos surinktos iš tų, kurių retsykiais bibliotekos atsikrato. Skaitau užrašus ant nugarėlių - nėra T. Manno. Vyrauja sovietmečio rašliava, vargu ką begalinti sudominti. Taigi kuratorė lengva rankele (manau, instaliacijos mūrininkui pritariant) brėžia lygybės ženklą tarp makulatūros ir daugelio susirinkusių dvasios savastim tapusio reiškinio, taip ir juos, ir save, ir mūrininką darydama dar vienos instaliacijos subjektais.

Festivalio programos visuma - irgi savaip instaliacija. Keli akcentai pabrėžia mintį apie pokario Europą. Jau minėjau parodą apie Vokietijon sugrįžtančius kultūros žmones, neretai žydų kilmės vokiečius, augte suaugusius su Vokietijos žeme, jos dvasia. Tie saitai ir suprantami, ir šiek tiek paslaptingi. Savo ruožtu vokiečių kultūrai nuo seno maga gilintis į juodąją metafiziką, pro jos prizmę įžvelgiant, suvokiant, aiškinant jėgas "iš anapus". T. Mannas vėlyvuoju romanu "Daktaras Faustas" tuos apmąstymus gvildena, plėtoja, suartina juos su XX amžiaus muzikoje vykusiais (arba ją ištikusiais) reiškiniais. Kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno - pagrindinio romano veikėjo - likimas išreiškia ir vokiečių patirtą katastrofą.

Pasaulyje apstu konferencijų, skirtų gausybei "Daktaro Fausto" aspektų. Nidoje, vasariškame muzikos festivalyje, didžiojo humanisto gyvenimas ir mintys terpėsi labiau šalutiniais punktyrais, neprieštaraujančiais, kai muzika nuo jų kartais nutoldavo. Tačiau kultyvuoti T. Mannui giminingą mąstyseną, įžvalgas į dabarties kultūrą pro jo "magiškuosius stiklus" pas mus išties vertėtų. Kur, kada, kaip... Tesprendžia Johanno Wolfgango Goethe’s institutas ir tokiai idėjai neabejingi kultūros žmonės.

Šį kartą Nidoje glaudžiausiai su "Daktaro Fausto" (o kontekstais ir su Vokietijos) tema buvo susietas lenkų kompozitoriaus Ryczardo Gabrysio kūrinys pagal priešmirtinius Adriano Lėverkiūno išsisakymus. Baritonas iš Katovicų Benonas Maliszewskis ypač įtaigiai (girdėjome, deja, tik monologo ištrauką, visas jis trunka pusvalandį) perteikė tragišką herojaus išpažintį. Vienut vienutėlis, jokiam instrumentui nepritariant. Kokia ekspresijos skalė!

Rašydamas festivalio užsakytą kūrinį, Algirdas Martinaitis irgi pasirinko šį paskutinį, 47-ąjį knygos skyrių. Pirmasis atlikimas teko B. Maliszewskiui ir fortepijoniniam trio "Kaskados". Vėl Lėverkiūno žodžiai, tik jau skambantys "epochos fone".

Romane, kaip žinia, 1930-ųjų gegužę kompozitoriaus žodžių klausėsi nemenkas jo draugų ir pažįstamų būrys. Per juos (taip suvokiu) atsiliepia epocha, turinti pabrėžti Adriano išskirtinumą ir vienatvę. Jie, regis, išlikdami savim, tuo pačiu metu ir klausėsi, nes neįmanoma šitokių žodžių nesiklausyti. Ar "Kaskados" buvo toks "savim išliekantis ir įdėmiai besiklausantis" grupinis personažas? Ar nekyštelėjo kojos šioks toks kiekvieno egocentrizmas? Pritildami ir suklusdami jie paryškintų savo vaidmenis mažytėje operoje, pavadintoje "Hetaera Esmeralda". Gal kitaip suskambėtų ir baritono interpretuojamas vaidmuo. R. Gabrysio kūrinyje jis ryškesnis. Kerintis Rusnės Mataitytės smuiko tonas, Edmundo Kulikausko violončelės subtilybės, pianistės Albinos Šikšniūtės optimistinis virtuoziškumas - tai "Kaskados", kurios energingomis interpretacijomis tą vakarą dar gretino Franzą Schubertą, Piotrą Čaikovskį ir Josephą Haydną.

Pabaigos koncerte su Muzikos akademijos kameriniu orkestru B. Maliszewskis atliko dvi Arnoldo Schönbergo ("Laukimas" bei "Jėzus prašo išmaldos") ir dvi Franzo Schuberto ("Tolumoje" bei "Serenada") dainas, užbaigusias šiemetinį festivalį. Didelės erudicijos muzikas aiškiai supranta (jis kitaip ir negali), ko iš dainininko vienam ar kitam kūriniui reikia, bet kažkoks nelemtas paties balso užsisklendimas, apsiribojimas neįsileidžia dainos turinio niuansų. Viskas skamba vienodokai, nors interpretuojama ir suvokiant, ir labai nuoširdžiai. Klausais, bemaž priimi, tačiau neišgyveni.

Roberto Šerveniko vadovaujamas orkestras skatina deramai įvertinti "kolektyvinio instrumento" privalumus, tad į juos ir nukrypsti, palikdamas nuošalėj labiau ažūrinių "Mažosios nakties muzikos" grožybių ilgesį. Šis Wolfgango Amadeuso Mozarto opusas galėtų būti "iš kitos medžiagos" negu Edvardo Griego siuita "Iš Holbergo laikų". Nors pastarojoje stilizuojamas muzikinis barokas, bet kompozitorius į muziką tarsi integruoja romantinę ekspresiją (nuo savo epochos nepabėgsi), ir taip yra gerai.

Dieną anksčiau įvykęs romantinės muzikos vakaras nekėlė jokių problemų muziką priimant ir ją deramu lygiu išgyvenant. Astos Krikščiūnaitės ir Audronės Kisieliūtės (soprano ir fortepijono) ansamblis atliko keturias itališkas F. Schuberto dainas ir visiškai kitokius Richardo Strausso kūrinius. Buvo pasiekta pasigėrėtina stiliaus ir emocinės interpretacijos darna. Gaivumas, spontaniškumas. Ir nė šešėlio isterikos, dažnokos atliekant milžiniško emocinio krūvio kūrinius (čia turiu omeny kai kurias R. Strausso dainas). Balso jėga, kuri bažnyčios akustikoje kitą dainininkę paverstų griaudėjančiu vulkanu, A. Krikščiūnaitei leido tokių spąstų nepaisyti. Viskas skambėjo natūraliai - taip, kaip privalo skambėti par excellence dramatinis balsas. Iš jo skliste sklido spindesys, skatinantis galvoti apie didžiuosius operos vaidmenis. Išrankaus vertintojo iš Vokietijos nuomonė: "...tai didi Wagnerio dainininkė".

Petras Geniušas tą vakarą skambino paskutinę F. Schuberto Sonatą B-dur (šio koncerto pianistams varganas "Weinbacho" fortepijonėlis, regis, nekėlė problemų, bet tai, aišku, iliuzija, nes turim įvertinti jų intuicijos ir orientacijos privalumus). Bijojau nusivilti po Vilniuje girdėto paslaptingosios sonatos atlikimo (manau, kad tai - viena praėjusio sezono kulminacijų), bet P. Geniušas ir vėl pabuvojo toje nedaug kam pasiekiamų viršūnių. Sujaudintai publikai įsisiautėjus skelbiamas bisas - keturi E. Griego norvegų šokiai, kuriuos atliks Petras ir Lukas Geniušai. Šioje muzikoje sūnus išpuoselėtu pianizmu bei artistizmu prilygo tėvui, tad nenuostabu, kad prieš aplodismentų audrą (būna tokios trumpos, įelektrintos pauzės) pasigirdo ne "bravo", o "bravissimo" šūksnis. Ir jis išsakė tiesą. Trumpai ir aiškiai.

Festivalio viršukalnės... Nevienodos, skirtumais vienos kitas papildančios. A. Schönbergo "Pierrot lunaire" ("Mėnulio Pjero") praėjusio amžiaus pradžioje nemenkai muzikos daliai ženklino posūkį. Pagaliau, po devyniasdešimties metų, jis suskambo Lietuvoje. Būta ketinimų jį atlikti, bet štai tik Skaidra Jančaitė ryžosi atrasti deramą kalbėjimo ir dainavimo jungtį, o šešeto instrumentalistų ansamblis - įveikti pašėlusiai įnoringos partitūros keblumus. Tai Ilona Klusaitė, Ričardas Vytas, Dainius Palšauskas, Algimantas Treikauskas, Algirdas Budrys ir Sergejus Okruško (smuikas, altas, violončelė, fleita, klarnetas, fortepijonas). "Mėnulio Pjero" - kažkur ties koncerto, teatro, kabareto ribomis. Tą vykusiai pabrėžė Juozo Statkevičiaus suprojektuotas besimainantis dainininkės rūbas. Kad viskas šitaip suskambėtų, taptų lakoniška ir aišku, prireikė 35 repeticijų.

Nuo šios muzikos kaip diena nuo nakties skyrėsi bemaž tuo pat metu parašyto Igorio Stravinskio baleto "Petruška" fragmentai. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai juos atliko keturiomis rankomis - ugningai, šventiškai, rasdami dar kitokį dialogą su varganu fortepijonėliu.

Išties didžiulis tasai šventiškumo apraiškų diapazonas. Toks jis nuo pirmo vakaro, prasidėjusio "Aidijos" giedamu Johanno Sebastiano Bacho choralu "Jesus bleibet meine Freude" ir užsibaigusiu W.A. Mozarto "Laudate Dominum". Taigi, sukaupta protestantiškoji rimtis ir džiugesį spinduliuojanti katalikybės apoteozė (Mozarto kūrinį teko pakartoti). Labai stilingai į šią dvasią įsijungė Vilniaus kvartetas, dar atlikęs ir A. Schönbergo Antrąjį kvartetą styginiams ir sopranui bei F. Schuberto Pjesę kvartetui. Sopranas - Regina Maciūtė, organiška kvarteto vertinamų subtilybių dalyvė. Drauge su jais ji atliko F. Schuberto "Ganymedą" ir įsijungė į minėtąjį finalinio kūrinio triumfą. "Aidija" su Vilniaus kvartetu gali koncertuoti savo vadovo, visa prigimtim mokytojo ir ugdytojo Romualdo Gražinio dėka. Tai - ne tik šių festivalių publikos meilę pelnęs choras, tas pats ir vis kitas, atsinaujinantis (kad išliktų jaunystės sinonimu?).

Meistriškas saksofonų kvartetas iš Vokietijos parodė šio simpatingo instrumento ribas. J.S. Bacho "Fugos meno" fragmentas buvo bemaž jų savastis, bet vėlyvojo Ludwigo van Beethoveno Kvarteto, op. 132, trečioji dalis skambėjo be jai tokių esmingų paslapčių, pajaučiamų grojant styginiams. Nyku. O I. Stravinskio "Pulcinellos" ir Kurto Weillio "Trigrašės operos" ištraukos - puikumėlis.

Stasio Vainiūno kūrybos valanda truko bemaž dvigubai ilgiau, bet laikas skrieste praskriejo. Įžvalgiai parinktoje kūrinių puokštėje (puikios muzikos telkinyje) reiškėsi labai įvairūs atlikėjai, bet "bendras vardiklis" - nuoširdumas, žmogiškoji šiluma, paskleista mums gerai pažįstamų (tik ar tikrai taip?) dukterų - smuikininkės Audronės ir pianistės Birutės. Koks (ir kaip atliktas) fortepijoninis kvintetas! O vėlyvoji smuiko sonata, interpretuota vaikaitės Monikos Vasiliauskaitės ir Eugenijaus Žarskaus! Kaip apmaudu, kad šis puikus muzikas taip mažai koncertuoja... R. Maciūtė ir "Aidija" įtikino, kad S. Vainiūno vokalinė kūryba nėra jo "silpnoji pusė". Jos paprasčiausiai nedaug.

Esu tikras, kad kultūrinė spauda išspausdins visą Viktorijos Daujotytės pranešimą "Europa pokarinės Lietuvos kultūrinėse refleksijose", skaitytą per T. Manno kultūros centro bičiulių susitikimą. Tai vis dar neišsemta, visokeriopai plėtotina tema. Kaip ir europines vertybes naikinančių jėgų įsiveržimas(-ai).

Frido Mannas (Thomo vaikaitis) skaitė su muzika susijusias ištraukas iš Mannų šeimos rašytojų prozos. Julia ir Monika, Thomas ir Klausas, o pabaigai - patsai skaitovas Frido buvo autoriai, kurių tekstus girdėjome raiškia, gal iš skaitymų artimiesiems tradicijos kylančia "neaktorizuota" kalbėsena. Arfos virtuozė Florence Sitruk muzikavo pakaitomis su skaitovu. Pamenam ją iš pernykščio festivalio, iš pasirodymų Vilniuje. Šiemet Nidoje ji surengė ir puikų savo rečitalį.

Koncertus vedė Ona Narbutienė ir Vytautė Markeliūnienė. Abiejų žodžiai informatyvūs, stropiai parinkti, lietuviškai ir vokiškai išsakyti. O. Narbutienė - festivalių (šis buvo septintas) šerdis, kūrybingus žmones sutelkianti jėga. "Nematomi" dirba dar ir kiti, bet tokie renginiai gimsta iš kažkurio vieno vizijų, o realybe tampa jo dvasios galių dėka. Taip visame pasaulyje dažniausiai būna.

Nuo dailės pradėjęs, baigsiu Neringos istorijos muziejuje parodytais devyniais Amerikoje sukurtais Adomo Galdiko paveikslais. Tai vėl (kaip ir pernai) Beatričės Kleizaitės-Vasaris kolekcijos lobiai. Pažįstantiems "kitokį" prieškario Galdiką, teko stebėtis individualybės tapatumu, nors čia jau "į abstraktųjį okeaną" (anot jo draugo, kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus) pasukusio dailininko darbai. Kai kuria tikra asmenybė, išraiškos pobūdis pasitraukia į antrą planą. Tikėkimės, kad tų paveikslų koks nors neprognozuojamas novatorius nesukiš į skystą cementą, kad taip pakylėtų iki Venecijos bienalės lygmens.