Ar tikrai paveikslai užmiršti?

Jonas Kuzminskis. Iš ciklo "Užmiršti paveikslai"

Parodos pavadinimą perfrazavau tik išėjęs iš tylios galerijos ir pasukęs Gedimino prospekto link. Margo svieto rūbai mainosi, bet ar ne prieš gerus penkiasdešimt metų tokius pat gatvės vaizdus užfiksavo Jonas Kuzminskis linoraižyje "Atstatykime sugriautą Vilnių"? Šis - pokarinio linoraižio ir dabartinių renovacijų - sugretinimas inspiruotų šiek tiek deterministinius, šiek tiek ironiškus apmąstymus. Tačiau tai neturėtų nukreipti dėmesio nuo pagrindinio klausimo: ar užmiršti seni paveikslai?

Paprastai žmonės nesistengia ko nors užmiršti: tai atsitinka savaime. Užmiršimas (ar net užsimiršimas) - monotoniškas ir rutiniškas procesas, tačiau kokia nuostaba apima naujai atradus seną daiktą ar mintį, kadai buvusius kasdieniškus ir įprastus!

Kuzminskio darbai, skirtingai nuo Gedimino prospekte atkasamų nuostabą keliančių archeologinių objektų, niekada ir nebuvo pamesti, užpilti žemėmis ar užmūryti. Jie nebuvo, tiesą sakant, net užmiršti - į juos reikėjo tik atkreipti dėmesį ir prisiminti. Tačiau retrospektyvinė paroda - taip pat savotiškas kultūrinės sąmonės archeologijos aktas, kur prisimenama praeitis neretai įgauna visiškai kitą, naują vertę.

Įvertinti daiktą nesunku: reikia arba palyginti jį su kitais žinomos vertės objektais, arba, pasikliaujant žiniomis ir patirtimi, bandyti atskirti blogąsias jo savybes nuo gerųjų. Grafikos lakštas - ne banknotas, todėl ir vertinimo skalė platesnė. Maža pasakyti "patinka - nepatinka"; ir nors man asmeniškai atrodo, jog Kuzminskio darbai ekspresija neprilygsta V. Jurkūno, o neoprimityvistinėmis tendencijomis nepralenkia P. Augiaus-Augustinavičiaus kūrybos, derėtų atidžiau įsižiūrėti į eksponuojamus darbus. Ir tik tada apsvarstyti silpnąsias ir stipriąsias jų ypatybes. Nepamirškime, kad tai užmiršti ir neseniai vėl atrasti paveikslai, o jų tyrinėjimas ir vertinimas keičia ne juos, o mus. Tad įsigilinus į parodoje eksponuojamų kūrinių meninius aspektus pagal schemą "argumentas-kontargumentas" galima teigti:

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad formos atžvilgiu daugelis Kuzminskio darbų yra neišbaigti; tokio "neišbaigtumo" įspūdį lemia tam tikras susikaustymas modeliuojant plastines formas. Portretų eskizai išduoda autorių esant silpną piešėją. Įgūdžių stoką atskleidžia ir pastangos pavaizduoti judesį. Tačiau - kontrargumentas autoriaus labui! - nereikėtų pamiršti, jog visa tai yra "ankstyvojo" Kuzminskio bėdos. Vėlesniuose kūriniuose rambi ekspresija tampa neginčijama autoriaus "vizitine kortele".

Krinta į akis ir kita ankstyvosios grafikos "bėda": turinys dažnai kuriamas deklaratyvokai, pasitelkiant įprastus stereotipus, kaip žmonių derlių šienaujanti giltinė darbe "Ispanija 1936" ar žemės rutulio kaip pjedestalo stambioms žmonių figūroms naudojimas (į tai atkreipė dėmesį dar I. Korsakaitė "XX a. lietuvių dailės istorijoje"). Šie ir kiti Kuzminskio darbai artėja prie plakatinės grafikos, kurios reikšmę tarpukaryje jau sunku įsivaizduoti...

Galima įvairiai vertinti ir kone mažiausio formato darbą, kuris yra tiesiog grafinė F. Goyos "Sušaudymo" parafrazė. Tačiau ar tai turėtų labai stebinti šiais perdirbinių laikais? Užtat grafikos lakštuose liaudies dainų temomis jaučiama visiškai originali gaida, manau, susilaukusi savų sekėjų. Nors šiuose darbuose ryškesnės epiškumo, o ne psichologizmo apraiškos, jie liudija autoriaus stilistinę brandą, mokėjimą įsijausti ir tą įsijautimą tinkamai išreikšti.

Šalia kabantys du kūriniai - diplominis darbas "Artojas" ir pokarinis "Vai žirgai žirgeliai plieniniai" - skatina pradėti diskusiją apie politinį meno angažuotumą. Jo, laimei, nėra daug, o jei ir yra - protingas, kaip sakoma, supras. Visai kita kalba apie sarkazmą, kuris išreiškiamas šaržuojant personažų bruožus ir deformuojant jų proporcijas. Socialinė satyra nebūtinai turi būti suvokiama kaip "revoliucinis" atitikmuo, ypač dėl to, kad Kuzminskis nėra tokios revoliucinės ikonografijos apologetas, kaip, sakykim, jo amžininkas S. Žukas ar P. Tarabilda. Taigi "plačius tėviškės laukus taikiai vagojantys traktoriai", deja, dar ir dabar asociatyviai iššifruojami pasitelkiant būtent tą ikonografinę sistemą, kuri lydėjo mus nuo pat vaikystės...

Tačiau Kuzminskio darbuose apstu ir tokių motyvų bei detalių, kurie "visai" ar "lyg ir" nesiderina su tuo, kas "padėjo jam užimti žymią vietą lietuvių tarybinėje grafikoje" (I. Korsakaitė). V. Kudirka ligos patale, Vilniaus arkikatedra (beje, dar su skulptūromis ant frontono)... Kadaise šią iliustraciją, būdamas vaikas, aptikau vartydamas kaimo palėpėje rastus senus kalendorius. Dabar daug kas atrodo įprasta, tačiau juk nedaug trūko, kad paveikslai būtų tikrai užmiršti, be jokios galimybės atsiminti...