Kelionė prie kino dokumentikos ribų

"Pagauti nusikaltimo vietoje"

Rugpjūtį, kai "7 meno dienos" atostogaus, Lietuvos televizija tris trečiadienius iš eilės rodys prancūzų kino dokumentininko ir fotografo Raymond`o Depardono filmus "Reporteriai" ("Reporters"), "San Klementė" ir "Pagauti nusikaltimo vietoje" ("Delits flagrants"). Tai pirmoji lietuvių žiūrovų pažintis su vienu didžiausių ir įdomiausių šių dienų dokumentinio kino kūrėjų. Ragindami nepražiopsoti jau klasikiniais tapusių filmų, pateikiame režisieriaus pristatymą, parengtą pagal Tadeuszo Lubelskio straipsnį ("Kino", 2000, Nr. 5) ir prancūzų spaudą.

Savo filmais Raymond`as Depardonas tęsia 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje susiformavusių dokumentinio kino krypčių cinéma-vérité ir cinema direct tradicijas. Režisierius prisimena, kad vienas labiausiai jo meninę karjerą nulėmusių veiksnių buvo susitikimas su vadinamuoju tiesioginiu (direct) amerikiečių kinu, kai Paryžiaus sinematekoje jis pamatė Leacocko, Pennebakerio, brolių Mayslesų filmus. Įspūdį padarė tuomet neįprasti dalykai: be galo lanksti filmavimo grupė, prisitaikanti prie įvykių eigos, bet pati nei juos kurianti, nei inicijuojanti; kamera - neutrali stebėtoja, kruopščiai išsaugota distancija bei siekis užfiksuoti natūralų tikrovės ritmą. Ankstyvuosius Depardono filmus, ypač tuos, kurie sukurti 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo pradžioje, galima būtų pavadinti prancūzišku direct cinema tęsiniu. Neatsitiktinai jo pirmasis pilno metražo dokumentinis filmas "50,81 procento" (sukurtas 1974-aisiais, bet iki šiol neplatinamas, negavus filmo herojaus Valery Giskard d`Estaing`o sutikimo) siejosi su garsiuoju amerikiečių dokumentiniu filmu "Primary", pasakojančiu apie rinkiminę Johno Kennedy kampaniją. Tačiau Depardonas - ne tik Leacocko tradicijų tęsėjas, bet ir visai kitokio kino meistro - Robert`o Bressono mokinys. Bressono kūrybos dvasia persmelkia ilgus Depardono filmų kadrus, kuriuose režisierius kantriai stebi ir klausosi savo herojų. Tie, kuriems prancūzų režisieriaus kūryba nekelia simpatijų, dažnai priekaištauja, esą jis vien perteikia įvykius ir vengia išreikšti savo - autoriaus - poziciją. Tačiau Depardono gerbėjai mano, kad distancija, kurios jis laikosi filmuodamas, kyla iš pagarbos gyvenimo paslapčiai, iš nenoro pernelyg paprastai atsakyti į esminius egzistencinius klausimus. Jei įdėmiau pažvelgtume į visą Depardono kūrybą, ypač į 9-ajame dešimtmetyje ir vėliau sukurtus filmus, matyt, konstatuotume, kad labiau teisūs antrieji. Kita vertus, aišku ir tai, kad gryna dokumentika jau tada ima netenkinti režisieriaus - iš čia ir posūkis į vaidybinį kiną, beje, netrukęs ilgai. Jau keliolika metų "San Klementės" autorius darbuojasi labai specifiškoje erdvėje tarp grynojo dokumentinio kino ir vaidybinio, ieškodamas savo vietos bei adekvačių išraiškos priemonių.

Raymond`as Depardonas daug dėmesio skiria savo šaknims ir ištakoms. Jos yra dvejopos - tai ir šeimos tradicija, ir pirmieji profesiniai įgūdžiai. Depardonas gimė 1942 m. Vilfranše prie Suano ir augo valstiečių šeimoje, tikrame ūkyje. Kaime praleistos vaikystės tema pastaraisiais metais vis dažniau skamba jo kūryboje: tai prasidėjo 1985-aisiais, kai pasirodė autobiografinis filmas "Les années declic", ir tęsiasi iki šiol - prieš kelerius metus išleista knyga, o vėliau sukurtas ir filmas "Garė ferma" ("La ferme du Garet"). Čia tarsi susilieja rašytiniai prisiminimai apie vaikystę, fotografijos, kino vaizdai. Depardonas susitapatina su valstietiškąja tradicija - iš jos kilo vienatvės pomėgis, meilė didžiulių erdvių tylai, pagarba faktams ir dalykiškumas. Tačiau jo profesija iš pradžių buvo susijusi su visiškai kitokio pobūdžio realijomis - miesto šurmuliu, sensacijų paieškomis. Depardonas - savamokslis fotografas. Būdamas šešiolikos, 1958 m. jis atvyko į Paryžių ir nuo tada daug metų pragyveno versdamasis fotografo amatu: fotografavo pagal užsakymus, buvo paparacis, dirbo agentūrose. 1966 m. kartu su dviem draugais jis įkūrė vėliau itin išgarsėjusią fotografų agentūrą "Gamma".

Fotografuoti reportažus pagal užsakymą greitai nusibodo - Depardonas turėjo autoriaus ambicijų, ieškojo savo temų ir formų. 1969-aisiais su draugu iš "Gammos" nuvykęs fotografuoti nebylios susideginusio Jano Palacho pagerbimo ceremonijos, Depardonas pasijuto kinematografininku. Tačiau jis niekad nemetė fotografijos ir liko ištikimas temoms, kurios jam buvo artimos jaunystėje. Pirmasis sėkmę Depardonui atnešęs filmas - "Reporteriai" (1981, "Cezaris" ir "Oskaro" nominacija) - tai dokumentinis pasakojimas apie paparacių kasdienybę, apie ilgas valandas, praleistas gatvėje, tykant politikų ir įžymybių. Filme pasirodo daugybė žvaigždžių, tačiau labiausiai į atmintį įstringa Richardo Gere`o gaudynės Paryžiaus gatvėmis ir tada dar tik Paryžiaus mero Jacques`o Chiraco reklaminė rinkiminė akcija - ironijos pritvinkęs "bendravimas su liaudimi" viename Paryžiaus kvartale. Vėliau ši scena ne taip sėkmingai buvo pakartota daugybės įvairių šalių kinematografininkų. Kita vertus, jau ir šiame filme buvo aišku, kad autoriui rūpi šis tas daugiau, nei tik parodyti naujienų medžioklę. Už tiksliai ir sąmojingai nufilmuoto reportažo slypėjo klausimas, kokia viso to šurmulio prasmė. Taigi režisieriui akivaizdžiai ėmė nebepakakti vien žurnalistinio faktų perteikimo. Nuo tada jį vis labiau domina klausimai apie kinematografininko statusą ir vietą kuriant filmą. Įdomu, kad nagrinėdamas tris svarbiausias savo filmų temas Depardonas kiekvienąkart vis kitaip atsako į tuos klausimus.

Pirmoji tema, kurios Depardonas imasi taip dažnai, kad vis dažniau su ja net ir tapatinamas, yra visuomeninės institucijos. Režisierių labiausiai domina tos, kuriose tarsi supriešinamos dvi bendruomenės. Viena - silpna ir laukianti pagalbos iš kitos: nusikaltėliai ir policininkai, ligoniai ir gydytojai. Du Depardono šedevrai rodo antrąjį susidūrimą. Režisierius imasi labai jautrios temos - psichinė liga arba psichinės pusiausvyros praradimas.

Filmas "San Klementė" (1982) buvo filmuojamas Venecijos psichiatrinėje ligoninėje, kur gydomi rimtomis, įsisenėjusiomis ligomis sergantys žmonės. Filmas dar išsaugojo aiškią direct cinema stiliaus įtaką - autorius sekioja paskui ligonius, įsilieja į ligoninės bendruomenę, stengiasi gyventi pagal ligoninės ritmą.

Po penkerių metų sukurtoje "Greitojoje pagalboje" ("Urgences") matome jau labiau disciplinuotą autorių ir griežtesnę filmo kompoziciją. Čia rodomi gydytojų ir greitosios psichiatrinės pagalbos reikalingų ligonių pokalbiai, kurie vyksta "Hotel Dieu" ligoninėje netoli Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Tik tiek: nesibaigiantys pokalbiai, filmuojami iš tokio pat atstumo, retkarčiais kuris nors pokalbio dalyvis - gydytojas arba pacientas - kreipiasi į už kameros įsitaisiusį Depardoną, girdėti šio atsakymas. Režisierius filmavo be jokio išankstinio pasirengimo, taigi užfiksavo pačius įprasčiausius atvejus, kasdien pasitaikančius ligoninės praktikoje. Matome autobuso vairuotoją, kuris dėl jam pačiam nesuvokiamų priežasčių staiga pasijuto nebegalįs vairuoti. Jis sustabdė autobusą ir pareiškė, kad niekur toliau nevažiuos. Į ligoninę vairuotoją atgabeno gaisrininkai. Matome vyresnio amžiaus moterį - žmoną ir namų šeimininkę, kuri vieną dieną atsisakė dalyvauti artimųjų gyvenime, jai nebesinori keltis, gaminti valgį. Štai vienišas vyriškis, kuris po motinos mirties nesiliauja galvojęs apie savižudybę.

Nors labai skirtingos kompozicijos, abu jaudinantys filmai, regis, kalba tą patį: nėra didžiulio skirtumo tarp sergančiųjų ir sveikųjų, kiekvieną akimirką jie gali susikeisti vietomis, mes taip pat galime atsidurti tarp ligonių. Režisierius tarsi atstovauja mums visiems. Jis ne tiek stengiasi pripratinti mus prie to, kas atrodo svetima, bet yra tarsi mūsų sąjungininkas susitapatinant su ligoniais ir jų kančia.

Panaši ir "Pagautų nusikaltimo vietoje" ("Delits flagrants",1994) struktūra. Depardonas įsitaiso mažuose tardytojų kambarėliuose, į kuriuos policininkai atveža smulkius nusikaltėlius, sugautus nusikaltimo vietoje, - vagišius, valkatas, narkomanus... Tai pirmasis tardymas, nuo kurio priklausys tolesnė bylos eiga. Režisierius, tarsi pasislėpęs už kameros, leidžia mums patiems daryti išvadas, kas iš tikrųjų yra nusikaltėlis, o kas tik vargeta ir žioplys. Įdomiausia filme yra prieš žiūrovo akis iškylanti žmogiškoji komedija, o ne įprasti, net kasdieniški nusikaltimai. Vaidina abi pusės - ir tardytojai, ir tardomieji. Sunku pasakyti, kurie yra geresni aktoriai. Gal vis dėlto tardytojai, kurie numato kelis ėjimus į priekį ir žaidžia su nusikaltėliais rafinuotą katės ir pelės žaidimą (žinoma, kol neaptings ar nenusibos terliotis). Tačiau ir vienos, ir kitos pusės elgesys yra labai pamokantis ir daug pasakantis apie žmogaus prigimtį apskritai ir kiekvieno konkretaus piliečio būdą. Depardonas tai fiksuoja ir montuoja taip virtuoziškai, kad salė nesiliauja kvatojusi. Tokį žmogiškųjų silpnybių atpažinimo džiaugsmą gali padovanoti, ko gero, tiktai Depardonas.

Kita didžioji Depardono tema - tai pasakojimai apie egzotiškas keliones, pirmiausia po Afrikos dykumą - Sacharą, kuri pakerėjo režisierių. Ir ši tema atėjo iš fotografo jaunystės. Pirmąkart jis nuvyko į Sacharą 1960-aisiais "Dalmas" agentūros pavedimu, būdamas aštuoniolikos metų. Dykumoje gyvenantys žmonės jam pasirodė panašūs į gerai pažįstamus Centrinės Prancūzijos valstiečius. Nuo tada Depardonas nuolat grįžta į Afriką. 1970 m. jis sukūrė pirmąją dokumentinio filmo "Čadas" dalį. Tada režisierius dalyvavo tubu genties kovose, net buvo paimtas į nelaisvę. 1975-1976 m. jis sukūrė antrą ir trečią "Čado" dalis, nufilmavo du interviu su Francoise Claustre, kuri beveik trejus metus buvo "dykumos belaisvė". Toji pati tubu gentis kalino ją kaip prancūzų įkaitę. Po keliolikos metų šią istoriją Depardonas atkūrė vaidybiniame filme "Dykumos belaisvė" ("La Captive du desert", 1989). Įkaitę suvaidino Sandrine Bonnaire, tačiau dykuma buvo tikra, o jos gyventojai vaidino pačius save. Išsamiausią Afrikos ir jos gyventojų vaizdą Depardonas atskleidė beveik tris valandas trunkančiu dokumentiniu filmu "Kaip gyveni su savo skausmu, Afrika?" ("Afriques: comment ca va avec la douleur?", 1996), kuris buvo apdovanotas Miuncheno festivalio Didžiuoju prizu.

Trumpučiame filme "Mažas laivelis" ("Le petite navire", 1987) - savotiškame autoportrete dykumos fone - Depardonas prisipažįsta: "Gerai čia jaučiuosi: mėgstu smėlį, mėgstu šitą erdvę. Tačiau ji greitai gali tapti tuo, kas kelia grėsmę, pavirsti siena, panašia į psichiatrinės ligoninės sieną... Staiga nebežinote, kur esate, pasiklystate. Tada dažnai išsigąstu. Tačiau buvimas čia leidžia man žiūrėti į pasaulį taip, kaip tai būtų neįmanoma Paryžiuje". Būtent šis kitoks žvilgsnis, susiejęs fotografo estetizmą ir patyrusio dokumentinio kino kūrėjo kantrybę, - susikaupęs, kad perteiktų paslaptį, žvilgsnis geriausiai apibrėžia autorinį Depardono afrikietiškų filmų savitumą.

Trečioji filmų grupė - asmeninės tematikos kūriniai, bandantys apibrėžti dokumentinio filmo autoriaus "aš". Depardonas savo filmuose dažnai pats komentuoja už kadro. Pirmą kartą tokį komentarą režisierius panaudojo dar reportažiniame filme "Jemenas" (1973), metams bėgant komentaras vis plėtėsi ir turtėjo. Lūžis įvyko filme "Empty Quarter" (1985), kai į dokumentinį kiną atėjo asmeninės temos. Čia režisierius, tarsi vengdamas autoriaus ekshibicionizmo, bendraautoriu pasikvietė rašytoją Franēois Weyergansą, mat šis filmas yra originalus, bet kartu ir labai diskretiškas bandymas reflektuoti erotiką dokumentiniame kine. Toji erotika yra varomoji į Afriką keliaujančio kinematografininko jėga. Jis grįžta į Afriką, kad jos fone parodytų moterį. Filmo herojė yra Francoise Prenant - ankstesnio Depardono filmo "Kronika", ("Faites divers" 1983) montažininkė. Ją visąlaik matome kadre, o vyro (autoriaus pasiuntinio?) girdėti tik balsas.

Panašiai yra ir filme "Paryžius" (1997). Šio filmo turinys - dokumentinis, bet jį įrėmina fabula. Režisierius, kurį vaidina aktorius Lucas Delahaye, įkalbinėja bendradarbiauti aktorių parinkimo specialistę (Sylvie Peyre vaidina save). Režisierius nori sukurti dokumentinį filmą apie šiuolaikinę merginą, parodyti įprastą jos dieną, tik nežino, kas toji mergina turėtų būti. Finale jis atsisako projekto, nes per tą laiką, kai stebėjome bendras jų paieškas, susipažinome su daugybe merginų, ir iš jų portretų jau lyg ir susiklostė apibendrintas šiuolaikinės jaunos paryžietės portretas. Tačiau tikrasis, nepaprastai subtiliai nužymėtas filmo turinys yra kitoks - tai bepradedąs megztis režisieriaus ir Sylvie ryšys. Būtent todėl, kad tas ryšys negali išaugti į meilę, režisierius ir atsisako filmo.

Depardono meniniai ieškojimai apima tokias delikačias sferas ir temas, kad dokumentinio kino priemonėmis tai jau sunku perteikti, tačiau tuo jie tampa netikėtesni. Pirmoji lietuvių žiūrovų pažintis su Raymond`o Depardono kūryba taip pat žada daug atradimų.

Parengė Kora Ročkienė