Literatūra

Herman Hesse

Europietis

Vertimai

Pagaliau viešpats Dievas susiprato ir sukeldamas didelį tvaną pats padėjo tašką tą žemės dieną, kuri baigėsi kruvinu pasauliniu karu. Vandens srautai užjausdami plovė tai, kas darė gėdą senstančiam dangaus kūnui: krauju apšlakstytus sniegynus ir patrankomis pasišiaušusius kalnus, pūvančius lavonus ir tuos, kurie jų verkė, besipiktinančius ir trokštančius žudyti, tuos, kurie skurdo ir badavo, tuos, kurie buvo išprotėję.

Mėlynas visatos dangus maloniai žvelgė žemyn į pliką rutulį.

Europos technika, beje, iki pat galo puikiai pasiteisino. Europa ištisas savaites sumaniai ir atkakliai gynėsi nuo lėtai kylančių vandenų. Iš pradžių milžiniškais pylimais, prie kurių dieną naktį dirbo milijonai karo belaisvių; paskui dirbtiniais paaukštinimais, kurie augo stulbinamu greičiu ir iš pradžių atrodė kaip milžiniškos terasos, o vėliau vis labiau ir labiau panėšėjo į bokštus. Ant tų bokštų didvyriška žmonių dvasia ir jaudinamas ryžtas laikėsi iki paskutinių dienų. Kai Europa ir visas pasaulis jau buvo nugrimzdę ir priburbuliavę, nuo tų paskutinių kyšančių geležinių bokštų prožektoriai vis dar ryškiai ir ryžtingai blizgino drėgnas skęstančios žemės sutemas, ir iš patrankų elegantiškais lankais šen ir ten lakstė sviediniai. Likus dviem dienoms iki galo Vidurio valstybių vadai nusprendė šviesos signalais pasiūlyti priešams taikytis. Tačiau priešai pareikalavo tučtuojau palikti dar stovinčius įtvirtintus bokštus, o su tuo negalėjo sutikti net patys ryžtingiausi taikos šalininkai. Tad buvo didvyriškai šaudomasi iki pat paskutinės valandos.

Pagaliau visas pasaulis buvo užlietas. Vienintelis gyvas likęs europietis su savo gelbėjimosi ratu pliuškenosi vandenyje ir iš paskutiniųjų stengėsi užrašyti pastarųjų dienų įvykius, kad vėlesnioji žmonijos karta žinotų, jog jo tėvynė keliomis valandomis pergyveno paskutinių priešų žūtį ir amžiams užsitikrino pergalės laurus.

Tada ties pilku horizontu pasirodė juodas, milžiniškas ir gremėzdiškas transporto laivas, kuris lėtai artėjo prie nusiplūkusio plaukėjo. Tas nudžiugęs pažino, jog tai didžiulis laivas, ir prieš netekdamas sąmonės pamatė seną kaip pasaulis patriarchą su besiplaikstančia sidabrine barzda, stovintį ant plaukiojančio namo denio. Gigantiškas negras ištraukė plaukėją, jis buvo gyvas ir netrukus atsitokėjo. Patriarchas maloniai šypsojosi. Jo planas pasisekė, iš visų žemės gyvūnų rūšių buvo išgelbėta po vieną egzempliorių.

Laive, kuris ramiai plaukė priešais srovę laukdamas, kol nuslūgs drumsti vandenys, tvyrojo margas šurmulys. Paskui jį tankiais būriais plaukė didelės žuvys, virš atviro stogo raibais pasakiškais pulkais suko paukščiai ir vabzdžiai, kiekvienas gyvulys ir kiekvienas žmogus nuoširdžiai džiaugėsi, kad buvo išgelbėtas ir paliktas naujam gyvenimui. Skardžiai ir garsiai virš vandenų klykavo margas povas, sveikindamas pasaulį su nauju rytu, linksmas dramblys juokdamasis laistė iš viršun užversto straublio savo žmoną, ant saulės apšviestos sienos tupėjo žėrintis driežas, indėnas greitai smaigstė ietigaliu ir traukė iš begalinių vandenų blizgančias žuvis, negras prie židinio įtrynęs medgalius užkūrė ugnį ir iš džiaugsmo ėmė ritmiškai pliaukšėti savo riebiai žmonai per šlaunis, liesas ir tiesus stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas indas ir murmėjo panosėje senovines eiles apie pasaulio sukūrimą. Eskimas net garuodamas gulėjo saulėkaitoje ir juokėsi mažomis akutėmis, tekino iš savęs vandenį ir taukus, o jį uostinėjo geraširdis tapyras, mažas japonas buvo išsipjovęs ploną lazdelę, kurią balansuodamas laikė tai ant nosies, tai ant smakro. Europietis sudarinėjo esamų gyvų padarų sąrašą.

Mezgėsi grupės ir pažintys, kur nors bekylantį kivirčą patriarchas nutraukdavo mostu. Visi buvo draugiški ir linksmi; tiktai europietis laikėsi atskirai nuo kitų.

Tada visi tie įvairiaspalviai žmonės ir gyvūnai sugalvojo naują žaidimą - kiekvienas varžėsi rodydamas, ką gali ir sugeba. Visi norėjo pasirodyti pirmi, ir pats patriarchas turėjo įsikišti ir padaryti tvarką. Jis atskirai sustatė didelius ir mažus gyvulius, atskirai žmones, ir kiekvienas turėjo prisistatyti ir pasisakyti, kokioje srityje nori sublizgėti, ir tada visi iš eilės rodė savo sugebėjimus.

Tas puikus žaidimas truko daug dienų, nes kokia nors grupė vis pabėgdavo ir nutraukdavo savo pasirodymą, norėdama pasižiūrėti kitų. Ir už kiekvieną gražų numerį visi garsiai plojo. Kiek visokių nuostabių dalykų ten buvo parodyta! Kaip kiekvienas Dievo kūrinys stengėsi atskleisti, kokie gabumai jame slypi! Kaip tenai atsiskleidė gyvenimo pilnatvė! Kaip buvo juokiamasi, kaip pritariamai šaukiama, karkiama, plojama, trypiama, žvengiama!

Nuostabiai bėgiojo žebenkštis, čiulbėjo vyturys, puikiai žygiavo pasipūtęs kalakutas ir neįtikėtinai vikriai karstėsi voverė. Mandrilas mėgdžiojo malajietį, o pavianas mandrilą! Bėgikai ir kopikai, plaukikai ir skrajūnai lenktyniavo nepailsdami, ir kiekvienas buvo savaip nepralenkiamas ir susilaukdavo pripažinimo. Buvo gyvūnų, kurie rodė burtus, ir gyvūnų, kurie galėjo pasidaryti nematomi. Daug kas pasižymėjo jėga, daug kas klasta, kai kas puolimu, kai kas gynyba. Vabzdžiai galėjo apsisaugoti pasidarydami kaip žolė, kaip medis, kaip uola, kiti silpnieji susilaukdavo plojimų ir priversdavo nešti kudašių besijuokiančius žiūrovus gindamiesi nuo užpuolikų baisingais kvapais. Niekas neatsiliko, niekam nebuvo pašykštėta gabumų. Paukščių lizdai buvo pinami, klijuojami, audžiami, mūrijami. Plėšrūs paukščiai iš šiurpaus aukščio įžvelgdavo menkiausius daiktus.

Ir žmonės puikiai reiškėsi. Buvo verta pasižiūrėti, kaip vikriai ir be vargo sliuogė į viršų didžiulis negras, kaip malajietis keliais judesiais iš palmės lapo pasidarė irklą ir plaukė, manevravo, stovėdamas ant mažulytės lentos. Indėnas lengva strėle pataikydavo į mažiausią taikinį, o jo žmona nupynė demblį iš dviejų rūšių plaušų, kuris visus labai sužavėjo. Visi ilgai tylėjo ir stebėjosi, kai į priekį išėjo indas ir parodė kelis triukus. O kinas parodė, kaip stropumu galima trigubai padidinti kviečių derlių, išraunant ir persodinant lygiais tarpais jaunus daigus.

Kažkodėl menkai mėgstamas europietis nesyk sukėlė savo žmonių padermės pusbrolių nepasitenkinimą griežtai ir paniekinamai atsiliepdamas apie kitų darbus. Kai indėnas aukštai dangaus mėlynėje nušovė paukštį, baltasis žmogus trūktelėjo pečiais ir pareiškė, jog su dvidešimčia gramų dinamito galima nušauti ir trigubai aukščiau. O kai buvo paprašytas parodyti, kaip tai daroma, jis nesugebėjo ir ėmė pasakoti, kad jeigu turėtų tą ir aną ir dar dešimt kitų daiktų, tai galėtų parodyti. Ir iš kino pasijuokė pasakydamas, kad kviečių daigų persodinimui, kas be ko, reikia begalinio stropumo, tačiau toksai vergiškas darbas vargu ar galįs padaryti tautą laimingą. Kinas visiems plojant atsakė, kad tauta laiminga tada, kai turi ką valgyti ir gerbia dievus; europietis iš to tik pasijuokė.

Linksmos varžytuvės vyko toliau, ir galop visi, gyvūnai ir žmonės, parodė savo talentus ir sugebėjimus. Įspūdis buvo didelis ir džiugus, patriarchas taip pat šypsojosi į baltą barzdą ir girdamas pasakė, jog vandenys gali ramiai nusekti ir žemėje prasidėti naujas gyvenimas, kadangi kiekvienas Dievo margo drabužio siūlas išlikęs ir nieko netrūksta, kad žemėje įsigalėtų visuotinė laimė.

Vien tiktai europietis buvo dar nieko neparodęs, ir tada visi kiti ėmė karštai reikalauti, kad jis išeitų į priekį ir padarytų, ką privalo, jog būtų galima pamatyti, ar ir jis turįs teisę kvėpuoti puikiu Dievo oru ir būti patriarcho plaukiojančiame name.

Tas ilgai spyriojosi ir ieškojo priežasčių. Bet tada pats Nojus bedė jam pirštu į krūtinę ir liepė paklusti.

- Ir aš, - prabilo tada baltasis, - ir aš turiu ir esu išsiugdęs vieną sugebėjimą. Ne mano akis geresnė negu kitų padarų, ne ausis, ne nosis, ne rankos ar kažkas kita. Mano dovana aukštesnė. Mano dovana yra intelektas.

- Parodyk! - sušuko negras, ir visi sustojo glaudžiau.

- Jo negalima parodyti, - švelniai atsakė baltasis. - Jūs manęs turbūt nesupratote. Tai, kuo aš išsiskiriu, yra protas.

Negras žvaliai nusijuokė ir parodė baltus kaip sniegas dantis, indas pašaipiai suraukė plonas lūpas, kinas gudriai ir geraširdiškai šyptelėjo pats sau.

- Protas? - lėtai ištarė jis. - Tai parodyk mums savo protą. Ligi šiol jo dar nebuvo matyti.

- Nieko čia nepamatysi, - niūriai gynėsi europietis. - Aš esu apdovanotas ir išsiskiriu štai kuo: aš kaupiu savo galvoje išorinio pasaulio vaizdus ir galiu iš jų pats vienas susikurti naujų vaizdų ir tvarkų. Aš galiu savo galvoje turėti visą pasaulį, taigi jį naujai sukurti.

Nojus persibraukė ranka per akis.

- Palauk, - lėtai tarė jis, - o kam? Sukurti iš naujo pasaulį, kurį Dievas jau yra sukūręs, ir tik sau vienam savo mažoje galvoje, kam tai reikalinga?

Visi ėmė pritariamai šaukti ir klausinėti.

- Palaukit! - sušuko europietis. - Jūs manęs nesupratote. Proto darbo negalima taip lengvai parodyti kaip kokio nors įgūdžio.

Indas šyptelėjo.

- Ne, baltasis pusbroli, galima. Parodyk mums, kaip dirba tavo protas, pavyzdžiui, skaičiuojant. Nagi, kas greičiau suskaičiuos! Klausyk: pora turi tris vaikus, kiekvienas jų sukuria šeimą. Kiekviena nauja pora kasmet susilaukia vieno vaiko. Kiek metų praeis, kol jų bus šimtas?

Visi smalsiai išklausė sąlygą, paskui ėmė skaičiuoti pirštais ir sproginti akis. Europietis irgi pradėjo, bet jau po akimirkos kinas pareiškė išsprendęs uždavinį.

- Puiku, - pripažino baltasis, - tačiau tai vien miklumas. Mano protas skirtas ne tokiems smulkiems triukams, o spręsti dideliems uždaviniams, nuo kurių priklauso žmonijos laimė.

- Ak, man tai patinka, - nudžiugo Nojus. - Rasti laimę, aišku, svarbiau už bet kokį miklumą. Teisybę sakai. Pasakyk mums tuojau pat, ką žinai apie žmonijos laimę, ir mes visi tau būsime dėkingi.

Visi įdėmiai ir sulaikę kvėpavimą žiūrėjo į baltojo lūpas. Ir galvojo. Garbė tam, kuris mums parodys, kur slypi žmonijos laimė! Tegu jis mums atleidžia už kiekvieną piktą žodį, tas magas! Kam jam reikia akies, ausies ir rankos įgudimo, kam jam stropumas ir mokėjimas skaičiuoti, jeigu žino tokius dalykus?

Europietis, ligi tol rodęs išdidžią miną, matydamas tokį pagarbų dėmesį pamažu ėmė sutrikęs muistytis.

- Matote, - pradėjo neryžtingai, - jūs mane visąlaik klaidingai suprantate! Aš nesakiau, jog žinau laimės paslaptį. Aš tik sakiau, kad mano protas užsiėmęs užduotimis, kurių sprendimas turės teigiamą įtaką žmonijos laimei. Kelias į ją ilgas, ir nei aš, nei jūs nepamatysite jo galo. Dar daug kartų suks galvas dėl tų sunkių klausimų!

Žmonės sutrikę ir nepasitikėdami klausėsi, ką jis kalba. Nojus taip pat nusisuko į šalį ir suraukė kaktą.

Indas šyptelėjo kinui, ir, visiems sumišus tylint, kinas maloniai tarė:

- Mieli broliai, baltasis mūsų pusbrolis yra pokštininkas. Jis nori mus įtikinti, kad jo galvoje vyksta darbas, kurio vaisius galbūt pamatys mūsų proanūkių proanūkiai, o gal ir nepamatys. Aš siūlau laikyti jį pokštininku. Jis kalba mums tai, ko mes iki galo nesuprantame, bet visi nutuokiame, kad tie dalykai, jeigu juos teisingai suvoktume, mums duotų progą juoktis ir juoktis. Ar jums taip neatrodo? Tad valio mūsų pokštininkui!

Dauguma pritarė ir džiaugėsi, kad ta neaiški istorija pagaliau baigėsi. Bet kiti buvo suirzę, pikti, ir europietis liko vienas ir nesuprastas.

O negras, lydimas eskimo, indėno ir malajiečio, atėjo vakare pas patriarchą ir pasakė:

- Gerbiamas tėve, mes norime tavęs paklausti vieno dalyko. Tas baltasis vyrėkas, šiandien šaipęsis iš mūsų, mums nepatinka. Aš prašau tavęs pagalvoti: visi žmonės ir gyvūnai, kiekvienas lokys ir kiekviena blusa, kiekvienas fazanas ir kiekvienas mėšlavabalis, ir mes, žmonės, visi turėjom ką parodyti, garbindami Dievą ir saugodami, gerindami ar gražindami savo gyvenimą. Mes pamatėme nuostabių dalykų, ir kai kas mus prajuokino; bet kiekvienas pats mažiausias padaras galėjo parodyti ką nors džiuginančio ir gražaus - vien tiktai tas išblyškėlis, kurį mes išgriebėme paskutinį, nieko nesugeba. Jis tiktai keistai ir iš aukšto kalba, švaistosi užuominomis ir juokais, kurių niekas nesupranta ir kurie niekam nekelia džiaugsmo. Todėl klausiame tavęs, mielas tėve, ar teisinga bus, jeigu toks padaras padės kurti šioje žemėje naują gyvenimą? Ar dėl to negali kilti bėdų? Tu tik pasižiūrėk į jį! Akys niūrios, kakta pilna raukšlių, rankos blyškios ir silpnos, veidas piktas ir liūdnas, nuo jo sklinda vien niaurastis! Aišku, kad čia kažkas ne taip - Dievas žino, kas mums tą berną atsiuntė į laivą?

Žilasis prosenis maloniai pakėlė savo tyras akis į klausėją.

- Vaikai, - pasakė jis tyliai ir taip maloniai, kad visų minos tuojau prašviesėjo, - mieli vaikai! Teisingai sakote ir esate neteisingi to atžvilgiu, apie kurį kalbate! Bet Dievas jau atsakė į tai, dar prieš jums paklausiant. Aš esu priverstas sutikti su jumis, kad žmogus iš karų šalies nėra labai malonus svečias, ir sunku suprasti, kam tokie keistuoliai reikalingi. Bet Dievas, jeigu jau sukūrė tokią rūšį, matyt, gerai žino, kodėl tai padarė. Visiems jums tie balti vyrai daug kuo prasikaltę, tai jie mūsų vargšę žemelę vėl taip pagadino, kad daugiau nebegalima. Bet, matot, Dievas parodė, kaip žiūri į baltąjį vyrą. Visi jūs, tu, negre, ir tu, eskime, naujam gyvenimui žemėje, kurį netrukus tikimės pradėti, turite mielas žmonas, tu - negrę, tu - indėnę, tu - eskimę. Tiktai žmogus iš Europos vienas. Aš ilgai dėl to liūdėjau, bet dabar supratau, kodėl taip yra. Tas žmogus bus mums kaip perspėjimas ir paskata, galbūt kaip šmėkla. Daugintis jis negalės, nebent vėl pasinertų į margaspalvį žmonijos srautą. Jūsų gyvenimo naujoje žemėje jis nesugadins. Būkite ramūs!

Užėjo naktis, ir kitą rytą rytuose iš vandens išlindo smaili ir maža šventojo kalno viršūnė.

1917

Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

________

H. Hesse‘s smulkiosios prozos knygą rudeniop žada išleisti leidykla "Alma littera"