Amžinas miegas ant kušetės

Wimas Wendersas ir Samuelis Fulleris

Turiu nuliūdinti nuobodųjį Polonijų iš "Omnilaiko": Ūbis nėra stabiliai įniršęs. Tiesiog man nepatinka putra, kurią verda Mikutavičius ir kompanija. Apskritai, jei ne pasisvečiuoti atvažiavę giminaičiai - "Dviračio žynių" fanatikai, gal ir nebūčiau pastebėjęs, kad yra tokia "Vasaros žvaigždė". Giminaičiai, beje, stebėjosi, kad nežiūriu laidų apie nelaimėlius ir nusikaltimus. Į jų priekaištus atsakiau pacituodamas psichologijos profesorių Jańuszą Czapinskį: " Tie, kuriems blogai klojasi reikalai ir kuriuos persekioja jausmas, kad yra nevykėliai, gali aktyviai ieškoti žmonių, kuriems sekasi dar blogiau. Būtent jie ir yra televizijos siaubo apysakaičių auditorija, neatplėšianti akių nuo iš ekrano plūstančių nelaimių. Jie užjaučia įvairiausių tragedijų aukas, gali net nuvarvinti ašarą, tačiau iš tikrųjų svetimos nelaimės, supriešintos su ne tokia nelaiminga jų situacija, tik pagerina tų žmonių savijautą." Giminaičiai apsimetė, kad susigėdo, bet ir toliau netitraukė akių nuo ekrano, kuriame mergina ilgai pasakojo apie tai, kaip ją išprievartavo...

Gal tai ir nuskambės pretenzingai, bet aš "stabiliai" tikiu kinu ir jo mitais. Ši kino savaitė per TV, aišku, ne pati geriausia, bet laukia keli įdomūs susitikimai.

Pirmasis - su Samueliu Fulleriu, tiksliau - jo 1980 m. filmu "Didelis raudonas vienetas" (LNK, 27 d. 19.05). Režisierius, kurio vardas buvo ir yra šventas visiems nepriklausomiesiems (nuo Scorsese`o iki Kaurismäki), turėjo ypatingą dovaną. Jis drąsiai raudavo visas klišes, suvešėjusias ties jo pasirinkta tema ar siužetu, nesvarbu, kas tai būtų - karo siaubas, nacizmas, rasizmas, žiniasklaidos žiaurumas. Gal kaip tik todėl šis vienas didžiausių JAV kino režisierių iki šiol dar yra deramai neįvertintas - juk amerikiečių kinas klesti būtent tada, kai gamina ir gausina klišes.

"Didelį raudoną vienetą" jau esu pristatęs šioje rubrikoje, todėl nenoriu kartotis. Tik priminsiu, kad filmas pasakoja apie vienos amerikiečių divizijos kelią Antrojo pasaulinio karo metais - nuo išsilaipinimo Šiaurės Afrikos pajūryje iki konclagerio išvadavimo Čekoslovakijoje.

Kita šios savaitės legenda - Ernestas Hemingway`us. Tiksliau - jo meilė seselei Agnes von Kurowsky, įsiplieskusi 1918 m. austrų ir italų fronte, kur atsidūrė jaunas savanoris iš Amerikos. Richardas Attenborough filme "Meilėje ir kare" (LNK, 29 d. 20.05) šią istoriją pasakoja pakankamai akademiškai, kad neįžeistų nei Hemingway`aus gerbėjų, nei feminisčių. Rašytoją vaidinantis Chrisas O`Donnellis, deja, gali smarkiai suerzinti; Sandrai Bullock, tiesą sakant, esu visiškai abejingas, skirtingai nuo LNK, visą savaitgalį rodančiam filmus, kuriuose ji vaidina. Aišku, tai skonio reikalas. Man niekad nepatiko padorios, iš vidutinės klasės kilusios ir ją reprezentuojančios merginos - ir kine, ir gyvenime. Nepaisant visų teigiamų bruožų - sumanumo, sveiko proto, išorinio žavesio ir t.t., visada pristigdavo to, kas vadinama charizma. Pavyzdžiui, mano galva, ta charizma apdovanota Julia Roberts... Tačiau jos šį savaitgalį nebus. Užtat bus Juliette Binoche ir Williamas Hurtas žavioje meilės nesusipratimų istorijoje "Kušetė Niujorke" (TV4, 1 d. 21.50). Filmą sukūrė garsi belgų režisierė, viena pirmųjų kino feminisčių Chantal Akerman.

TV3 22.40 parodys didžiojo Raymondo Chandlerio romano "Amžinas miegas" (nesu tikras, ar taip reikėtų versti "The Big Sleep") ekranizaciją. Gaila, kad tai ne 1946 m. Howardo Hawkso versija, kurios scenarijų rašė Williamas Faulkneris ir kurioje vaidino Humphrey Bogartas, o vėlesnis, jau 1978 m. Michaelo Winnerio kurtas filmas. Detektyvą Marlou, tiriantį painią šeimos istoriją (narkotikai, šantažas, nimfomanija, žmogžudystės), filmo kūrėjai iš karštyje snūduriuojančios Kalifornijos perkėlė į Londoną, o Marlou vaidinantį Robertą Mitchumą aprengė geriausi "Savile Row" siuvėjai. Išėjo nei šis, nei tas. Aišku, ne tik dėl išorinių permainų. Tačiau, kita vertus, be legendinio Mitchumo, filme vaidina Sarah Milles, Joan Collins, Edwardas Foxas, Oliveris Reedas ir Jamesas Stewartas. Ansamblis, kurio gali pavydėti bet kuris režisierius.

Beje, Martinas Scorsese Stewartą ir Mitchumą pavadino didžiausiais kino istorijoje aktoriais. Jų legendas kūrė filmai, o ne ekstravagantiškas elgesys (Scorsese yra atkreipęs dėmesį į nepaprastą abiejų aktorių diskretiškumą ir mandagumą) ar reklamos agentai.

LRT vasaros pirmadieniais pamėgo rodyti senus lietuvių filmus. Šįkart (29 d. 21 val.) pamatysime 1970 m. Vytauto Žalakevičiaus sukurtą televizijos filmą "Visa teisybė apie Kolumbą". Nors filmas nukelia į apibendrintą (sovietų estetikoje tai dar vadinta "sobiratelnyj obraz") Lotynų Amerikos šalį, nors ji pernelyg suideologinta, man tai atrodo pats asmeniškiausias Žalakevičiaus filmas. "Visa teisybė..." pasakoja ne apie teisybę, o apie tai, kad teisybė (aišku, tai galima vadinti ir legenda) gimsta iš melo - ar iš sąmoningo apsisprendimo, ar iš akimirkos poreikio, t.y. tiesa neegzistuoja savaime, bet yra sukuriama. Gal tai ir pernelyg tiesmukiška, bet, man regis, Žalakevičius panašiai sukūrė ir savo legendą - įtikino visus, kad yra toks, kokį norėjo save matyti. Tai tęsiasi iki šiol. Pavasarį per LRT rodytas Almanto Grikevičiaus filmas apie režisierių iš esmės kalba jo paties lūpomis. Ko gero, pats įtaigiausias jo kūrinys ir yra legenda apie patį save.

Artėja atostogos, laukia mėnuo švento nieko nedarymo. Kapstydamasis po popierius, kurie susikaupė per metus, atkreipiau dėmesį į vieną datą. 1964-ųjų liepos 25-ąją buvo nufilmuotas vienas garsiausių andergraundo filmų - Andy Warholo "Empire State Building". Vakare grupelė žmonių, tarp kurių buvo Warholas, Gerard`as Malanga, Jonas Mekas su kamera ir daugybe juostos, pakilo į 41-ąjį "Time-Life Building" aukštą. Čia, Rockfellerio fondo biure, ir buvo pastatyta kamera. Filmuota 6 valandas 24 kadrų per sekundę greičiu, bet rodoma - 16 kadrų greičiu, todėl ir filmas trunka 8 valandas. Legendinis filmas, iš kurio išsirutuliojo tai, ką vadiname XX a. pabaigos avangardu, o tiksliau - noras užfiksuoti realiai tekantį laiką ir suvokti, kas yra realybė.

Per tuos beveik keturiasdešimt metų visas menas tapo menu, bandančiu įamžinti laiką, ypač tą, kuris žmogaus viduje. Televizija tapo savotišku "Empire State Building" antipodu: mirgantis, tuščiai bėgantis, neįprasmintas, nutekąs pro šalį laikas. Televizijos ekrane visko vyksta tiek daug, bet neįvyksta nieko.

Jūsų - Jonas Ūbis