Kultūros politika šiandien

Pokalbyje prie apskrito stalo dalyvauja Kultūros ir meno tarybos narė muzikologė Rūta Goštautienė, Meno projektų studijos direktorė dailėtyrininkė Ieva Kuizinienė, Šokio informacijos centro vadovas, Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas, Oskaro Koršunovo teatro direktoriaus pavaduotojas Vygaudas Juknelis, Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius, kultūros eksministras Gintautas Kėvišas, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktorius Audronis Liuga.

Gal galėtume pradėti nuo jūsų požiūrio į šiandieninę Lietuvos kultūrą apskritai? Kokios tendencijos Jums atrodo labiausiai vertos vienokio ar kitokio dėmesio, kokius sąjūdžius, idėjas, akcijas išskirtumėte?

R. Goštautienė: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad pati klausimo formuluotė numano tam tikrą kultūros filosofijos tradiciją: egzistuoja laiko dvasia ir ją išreiškiantys sąjūdžiai bei idėjos. Dabarties kultūroje net ir meno praktikos skatina tokį vaizdinį vertinti santūriai: šiandien, pavyzdžiui, retai kalbame apie kartas, o kultūros laiką dažniau skaičiuojame sezonais. Tai sakau todėl, kad, žvelgiant skirtingais požiūriais, dabarties Lietuvos kultūros lauke galėtume išskirti ir skirtingas dominuojančias tendencijas. Margas šiandieninis kultūros laukas yra pirmojo atkurtos nepriklausomybės dešimtmečio rezultatas. Tačiau ir šioje įvairovėje galima atsekti kultūrinio veiksmo logiką bei su ja sietinas kultūros politikos pervartas. Pirmoji dešimtmečio pusė buvo individualių iniciatyvų ir karjerų laikas. Anuomet viltasi, kad išnykus ideologijos diktatui kultūrą pozityviai veiks savireguliacija, tikėta, kad naująsias iniciatyvas bei praktikas svariai parems programinis finansavimas. Antrąją dešimtmečio pusę pavadinčiau "korporacinio" veikimo laiku. Tuo metu itin sustiprėjo institucijos ir grupės, kurios pradėjo aktyviai ginti savo ideologijas bei interesus. Skaidrus programinis finansavimas taip ir netapo normalia kultūros praktika, veikiau jos karikatūra. Akivaizdu, kad tuo pat metu pradėta aktyviau viešai svarstyti kultūros politikos klausimus, bandant padalyti menkus finansinius išteklius išsiplėtusiam kultūros laukui. Nė vienas puoselėtas kultūrinio veikimo būdas netapo dominuojančiu, lemiančiu ryžtingas kultūros politikos permainas.

Ar klysčiau, teigdamas, kad kalbate apie tam tikrą pauzę kultūroje, gal net kažkokį vakuumą?..

R. Goštautienė: Ne, nesakyčiau, kad tai vakuumas, o veikiau cezūra - būsena ar laikas prieš kažką, ko mes dar negalime įvardyti...

A. Imbrasas: Aš taip pat neįžvelgčiau jokių pauzių, manau, kad kultūrai tenka jai priklausantis vaidmuo visuomenės gyvenime, kad ji funkcionuoja taip, kaip ir turėtų funkcionuoti. Tačiau nusakyti bendresnes tendencijas - jei tokios apskritai egzistuoja - būtų gerokai sunkiau. Svarbiausia, manau, kad gyvename virsmo laikotarpį - visais lygiais ir visom prasmėm. Sutinku, menininkų, kultūros žmonių situacija yra sunki, tačiau daugelyje sričių vyksta didžiuliai pokyčiai, atsiranda ištisos naujos kultūros formos, kurių anksčiau negalėjo rastis. Pagaliau šalia senų, neefektyviai veikiančių struktūrų atsiranda naujos, tokios kaip ALF ir kitos. Kultūros sferoje ima megztis visai kitokie ekonominiai, socialiniai santykiai. Be to, gana ryški ir kartų kaita. Aktyviai reiškiasi nauji, kitaip mąstantys, jau nepriklausomybės laikais subrendę žmonės. Be abejo, esama daug nepasitenkinimo, nes nauji vėjai, kaita, naujos struktūros visada atsimuša į senąsias, turi įveikti gausybę stereotipų. Tai ne mums vieniems būdingi procesai, todėl dabartinę kultūros situaciją aš vertinu labai ramiai.

G. Kėvišas: Neturėtume užmiršti, kad visą pastarąjį dešimtmetį vyko ideologizuotos kultūros perėjimas į, pasakyčiau, normalųjį būvį. Likusių ideologizuotų struktūrų atstovai, suprantama, taip pat kovoja už būvį, nori išsilaikyti. Kartu dar gyvas atminimas apie tam tikras - pelnytas ar nepelnytas - menininkų privilegijas. Perėjimas prie normalių rinkos sąlygų buvo skausmingas visiems. Todėl nesunkiai suprantamas pačių menininkų, senų struktūrų, kai kurių politinių jėgų noras tas buvusias privilegijas išlaikyti. Žinoma, kartais tuo naudojamasi populistiniais tikslais. Tokias tendencijas aš vertinčiau labiau neigiamai, bet tai mano asmeninė nuomonė.

Kokias pastarojo dešimtmečio tendencijas išskirčiau? Nors situacija tikrai yra sunki, bet naujų žmonių iniciatyvos ne tik sukuria naujų kultūrinių formų, bet ir veikia struktūras, atranda alternatyvių finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui, 1994 m. kalbėtis su rėmėjais buvo nepalyginti sunkiau, o šiandien tokia kalba jau daug apčiuopiamesnė. Dažnai priekaištaujama, kad mūsų įstatymai neskatina rėmimo, bet viskas juk susiklosto pamažu. Nedrįsčiau tvirtinti, kad ir pas mus yra "kaip visame pasaulyje", - įvairiose šalyse kultūros rėmimo, finansavimo tradicijos labai skirtingos. Tačiau mūsiškė finansavimo, jei taip galima pasakyti, kultūra šiandien jau pripažįsta profesionalųjį meną kaip tam tikrą vertybę, ir tai, mano galva, taip pat pozityvi permaina. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo asmenybių - konkretaus teatro vadovo ar koncerto organizatoriaus, - bet formuojasi ir palankesnė terpė individualioms kultūrinėms iniciatyvoms reikštis. O normalus kultūrinis lobizmas, susijęs ne su partiniais interesais, bet su noru įgyvendinti vieną ar kitą kultūrinį projektą, kova už biudžeto dalį ar eilutę taip pat nėra peiktini dalykai.

Tačiau socialinė menininkų padėtis iš tikrųjų nėra gera ir skiriamos stipendijos negali jos esmingai pakeisti. Manau, kad jei valstybinės institucijos imtųsi ryžtingiau spręsti ne paramos kūrėjams, o pačios kūrybos skatinimo klausimus, tai per užsakymus, autorinius atlyginimus, autorių teisių svertus menininkų materialinė padėtis galėtų ryškiai pagerėti.

R. Goštautienė: Šiandien mūsų krašto kultūrai ypač svarbios būtų efektyvios ilgalaikės ir trumpalaikės kultūros programos. Ne abstrakčios ir plačios, orientuotos į viską ir bet ką, kaip yra dabar, bet konkrečios, paremtos tam tikros srities raidos analize, ne vien ekonomine, bet ir konceptualia. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš man artimesnės šiuolaikinės muzikos srities. Šiandieniniame pasaulyje retas kompozitorius ir turbūt tik ypatingom progom rašo "į stalčių". Muzikos kūrinių užsakymo praktika yra svarbus kiekvienos nacionalinės muzikos kultūros plėtros elementas ir net jos tarptautinio prestižo veiksnys, nes tokie užsakymai teikiami ir užsienio autoriams. Prisiminkime, kiek metų nemažai lietuvių kompozitorių gyveno iš užsienio užsakymų. Situacija ėmė keistis tik labai neseniai, kai užsakomąją veiklą suaktyvino "Gaidos" ir Vilniaus festivaliai. Visi puikiai žinome, kokios yra analogiškos vakarietiškos praktikos, tačiau jas adaptuojant per dvylika metų muzikų bendruomenei nepavyko pasiekti kokių nors ženklesnių rezultatų. Nors atrodo, kad muzikinė kultūra klesti, muziką rašančių kompozitorių nepaprastai sumažėjo, kai kurios svarbios muzikinės kūrybos sritys, pavyzdžiui, muzika vaikams, apskritai nunyko.

Ne mažiau problemų susikaupė ir muzikinio palikimo srityje, nes būtent muzikos paveldą pavadinčiau bene virtualiausia mūsų nacionalinio palikimo dalimi. Ištisi lietuvių muzikos periodai šiandien yra tarsi nebylūs: to laiko kompozitorių muzika itin retai skamba koncertų salėse, nėra leidžiamos natos, muzikos įrašai. Jei literatūros klasikų veikalai nebūtų prieinami skaitytojams, visi suklustume, bet kai tokia situacija yra muzikos sferoje, kažkodėl ypatingo nerimo nematyti. Nors įstatymiškai garsinė leidyba yra viena iš Kultūros ministerijos priedermių, jokių iniciatyvų šioje srityje nebuvo imtasi. Kita vertus, daugelyje mažesnių kraštų nacionalinės muzikos puoselėjimas yra valstybės finansuojamų muzikos kolektyvų ir organizacijų priedermė, įteisinama tam tikromis kvotomis. Į Lietuvą atvykstantys užsienio muzikos kolektyvai į savo programas visuomet įtraukia savo krašto kompozitorių muziką. O kiek mūsų kolektyvų gastrolėse ir net savame krašte atlieka lietuvišką muziką? Muzikos kultūroje galima būtų išvardyti daugybę panašių problemų ir opių klausimų, kurie, kaip liudija kitų kraštų patirtis, neišsispręs savaime. Kaip minėjau, jiems spręsti reikalingos konkrečios programos. Užsienyje jos yra svarbi kultūros politikos dalis, svarbi ne vien nacionalinės kultūros plėtrai ir sklaidai, bet ir lygiavertei partnerystei tarptautiniu aspektu.

I. Kuizinienė: Norėčiau įterpti į diskusiją ir vizualiųjų menų situaciją. Šioje srityje, gal dar labiau nei muzikoje, visiškai niekas nepasikeitė. Su daile susijusi infrastruktūra tokia pati, kaip ir prieš 10 metų. Atgaivinama nacionalinė galerija yra tik pavadinimas, nes ir ji tebus Lietuvos dailės muziejaus padalinys. Žinoma, viena stipriausių naujos infrastruktūros ir naujo požiūrio į dailę prielaidų yra minėtas programinis finansavimas. Tačiau vienintelis profesionaliąją dailę šiuo metu remiantis fondas yra Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Ar galima kalbėti apie kokią nors individualią raišką, jei pusė fondo finansuojamų projektų yra Kultūros ministerijos palaikomi valstybiniai užsakymai?..

A. Imbrasas: Taip, kad ir kiek mes kalbėtume apie programinį finansavimą, pusė Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšų tenka valstybinėms struktūroms. Jei paraiškas fondui teikia ir nevyriausybinės organizacijos, ir - čia pat - Kultūros ministerijos departamentai, situacija vis dėlto nėra normali. Tokia konkurencija sunkiai suvokiama sveiku protu.

Atrodo, neišvengiamai artėjame prie kultūros politikos temų: finansavimo principų, sąlygų menininkams, pagaliau sąlygų pačiai kultūrai...

R. Goštautienė: Jaučiu, kad vartojame gal kiek skirtingas sąvokas, bet visi kalbame maždaug apie tą patį. Pavartojusi cezūros terminą kaip tik ir norėjau pasakyti, jog kultūros lauke labiausiai matomos ir aktyviausiai reiškiasi būtent nepriklausomos iniciatyvos. Tai sudaro dabartinės mūsų kultūros produktyvųjį potencialą. Kita vertus, ekonominės, įstatyminės sąlygos iš tiesų nėra palankios toms iniciatyvoms. Man atrodo, kad minėti socialiniai aspektai itin paaštrėja kaip tik dėl įtampos tarp idėjų ir jų įgyvendinimo galimybių. Aktualioji, "gyvoji" kultūros dalis simbolinio kapitalo požiūriu dabar yra reikšmingiausia mūsų kultūroje, tačiau jai paradoksaliai tenka kur kas mažiau finansinio, ekonominio, socialinio dėmesio nei "etatinei" kultūros daliai. Daugelyje sričių pastaroji jau nebelemia kultūros vyksmo, ji tiesiog įsitvirtinusi geresnėse pozicijose, dominuoja struktūrose, kontroliuoja tam tikrus rėmimo kanalus.

G. Kėvišas: Sutinku, kad kultūros finansavimas nėra proporcingas jos idėjiniam potencialui. Bet dažniausiai mes norėtume, kad lėšos būtų perskirstytos kieno nors kito sąskaita. Aš taip nemanyčiau. Žinoma, tam tikra dalis pinigų skiriama tai, kaip Jūs, Rūta, apibūdinote, "etatinei" kultūrai. Matyt, nėra reikalo mėginti tiksliai apibrėžti, kas gi ją sudaro. Tačiau turbūt sutiksime, kad ir "etatinė" kultūra turi daug pozityvių aspektų, kuriuos sužlugdžius gal nebeliktų ir tos "aktualiosios" kultūros. Pavyzdys - kūrybiniai kolektyvai, kad ir orkestrai. Jie neabejotinai priskirtini "etatinei" kultūrai, bet kažin ar būtų prasminga mažinti jų skaičių kai kuriuos panaikinant. Manau, jei kylant ekonomikai būtų pereita prie tokių sprendimų, kai didesnė pinigų dalis skiriama ne etatams, o programoms, tai situacija savaime gerėtų: nesvarbu, "aktualiajai" ar "etatinei" kultūrai priklauso vienas ar kitas kultūros reiškinys, visi turėtų vienodas sąlygas. Antai Operos ir baleto teatre 75 proc. lėšų skiriama etatams, 12,5 proc. - ūkiui ir tik 12,5 proc. - kūrybinėms programoms. Panaši padėtis turbūt yra daugelyje kultūros, ir ne tik kultūros, sričių. Štai kodėl iniciatyvos gali pretenduoti viso labo tik į tai, kas lieka nuo etatų bei ūkio.

R. Goštautienė: Iš tiesų gal nereikėtų laikytis nuostatos, kad tos "etatinės" struktūros yra iš esmės ydingos. Tokia nuostata nėra konstruktyvi. Tiesiog reikėtų analizuoti kultūros situaciją, kurioje mes, kaip atrodo, įžvelgiame nemažai prieštaringų dalykų, aiškintis, kaip tos prieštaros atsirado. Visų pirma, mano nuomone, susikirto du skirtingi požiūriai, dvi skirtingos atstovavimo grupės. Vieni buvo linkę išlaikyti paveldėtas struktūras, nes tikėjo, kad visa deideologizuota kultūra savaime yra vertinga. Kiti, priešingai, pačioje kultūros infrastruktūroje įžvelgė praeities paveldą, tad buvo nusiteikę ryžtingiems struktūriniams pokyčiams. Nelengva sureguliuoti dabar jau įsisenėjusią situaciją, kai lygia greta įteisintos abi kultūros plėtros nuostatos. Kita vertus, apsispręsti dėl prioritetų net ir nebuvo bandyta. Čia, manau, slypi labai nemaža dalis mūsų problemų. Norime tikėti, kad pavyks viską išsaugoti, kad visiems užteks lėšų. Vargu ar tai įmanoma. Mes bijome hierachiškai sugrupuoti labiau ir mažiau vertingus kultūros dalykus. Tai suriša rankas ir valdininkams, ir vadybininkams, ir įstatymų leidėjams.

G. Kėvišas: Taip, prioritetai būtini, bet juos nustatyti nėra toks paprastas dalykas. Na, tarkime, mano nuomone, hierarchinės struktūros viršuje turėtų būti profesionalusis menas. Saviveiklą aš vertinčiau veikiau kaip sa- vieigą. Žmonių nuomonės ir vertinimai labai įvairūs, bet kaip tuomet spręsti prioritetų klausimą? Juk takoskyra tarp profesionalaus ir mėgėjiško meno visada išliks, juk pripažįstame - kad ir kokius terminus vartotume, - kad kultūroje šiuo metu daug neaiškumų, kad kultūros situacija dar labai sudėtinga ar net sunkiai įvardijama. Esant tokiai situacijai vienintelė galimybė įveikti ir struktūrinius barjerus, ir mąstymo inerciją, mano supratimu, yra valingi sprendimai. Kažkas turi būti kamikadzė ir prisiimti atsakomybę. Bet kartoju - tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Net ir nežymios pertvarkos įgyvendinamos labai sunkiai.

R. Goštautienė: Žinote, pagalvojau, kad, nepaisant daugiau nei 10 nepriklausomybės metų, labiausiai pasigendu būtent laisvės. Laisvės kaip ryžto ir atsakomybės priimti drąsius ir atsakingus sprendimus. Kultūros ministrai ir kiti su kultūros valdymu susiję žmonės tradiciškai bando atsižvelgti į visus interesus, nesiryždami apsispręsti dėl konkretesnio kultūros raidos modelio, prioritetų. Vis dėlto istorija liudija, kad kultūros politika tik tuomet turi pozityvios įtakos kultūros raidai, kai jos vykdytojai ryžtasi aktyvizuoti kokią nors sritį ar raidos modelį. Pavyzdys galėtų būti prancūzų rašytojas Andre Malraux, kurį laiką buvęs kultūros ministru. Jis siekė ryžtingai sulaužyti elitinę ir gana nomenklatūrinę kultūros infrastruktūrą, nacionalinės kultūros plėtrą siedamas su jos regionalizacija. Žinoma, toks jo pasirinkimas susilaukė ne mažiau ryžtingų protestų: pavyzdžiui, Pierre`as Boulezas protestuodamas dešimtmečiui emigravo į Vokietiją. Lietuvoje vengiama ir tokių ryžtingų žingsnių, ir tokių protestų...

Kalbu ne apie vienų ar kitų menininkų ar kultūros reiškinių ignoravimą ar, priešingai, privilegijų jiems suteikimą, bet apie tokias iniciatyvas, kurios skatina naujų gyvybingų institucijų plėtrą. Prancūzijos kultūros politika čia tikrai puikus pavyzdys: nors keitėsi kultūros ministrai ir jų puoselėjamos kultūros vizijos, tų pervartų rezultatai buvo konkrečios naujoviškos institucijos - Pompidou centras, IRCAM, naujasis nacionalinis operos teatras ir kitos. Tuo tarpu Lietuvoje taip ir nepasiryžta panaikinti nė vienos senos kultūros institucijos (išskyrus Revoliucijos muziejų ir panašius darinius), o naujų iniciatyvų puoselėtojai instituciškai vegetuoja.

Kalbant apie prioritetus išryškėjo bent jau viena aiški gairė - profesionalusis menas...

I. Kuizinienė: Visai nebūtinai. Prioritetų problema tokia sudėtinga, susijusi su skirtingomis ideologijomis, vertybėmis, interesais, kad neįmanoma taip lengvai imti ir nuspręsti. Šios ideologijos, interesai susiduria ir kultūros lauke, tad rasti išeitį, kuri daugiau ar mažiau būtų priimtina visiems, nėra lengva. Gal vis dėlto būtų neprošal pasidairyti į vieną ar kitą kitų šalių pavyzdį. Tarkime, Austrijoje prie Kultūros ministerijos yra fondas, skirstantis pinigus visoms kultūros sritims. Ministerija deleguoja fondo tarybos pirmininką vieneriems metams. Net jei darytume prielaidą, kad prioritetai gali priklausyti nuo pirmininko, jie vis vien galioja tik metams. Mažai tikėtina, kad kitas pirmininkas vadovausis visiškai nepakitusiais kriterijais.

R. Goštautienė: Įdomu būtų palyginti ir tai, koks procentas lėšų skiriamas programiniam finansavimui kitose šalyse...

G. Kėvišas: Kaip sakiau: skirtingose šalyse - skirtingai. Bet, manau, jei programoms skirtume 25 proc., jau būtų neblogai...

A. Imbrasas: Programinis finansavimas - labai aktuali tema. Tačiau Kultūros ministerija dar nesiėmė radikalesnių veiksmų šioje srityje. Štai, kad ir pernykštis programų konkursas, kai ministru dar buvote Jūs, pone Kėvišai. Konkursas turėjo vieną esminę išlygą: jame galėjo dalyvauti tik tokie projektai, kuriuos ketinta realizuoti valstybinių teatrų scenose. Jei norėtum, tarkime, pastatyti spektaklį ne teatre, o kad ir Vingio parke ar dar kur nors, tai būtų jau neįmanoma. Kitaip tariant, konkursas buvo orientuojamas į senas struktūras, buvo stengiamasi pratęsti jų egzistavimą pritraukiant naujas, gyvas iniciatyvas. Dar vienas dalykas: į programinį finansavimą įtraukiamos ir, tarkime, teatro inžinerinių tinklų keitimo programos. Tai jau tikrai ne kūrybos ar iniciatyvos skatinimas. Vėlgi - palaikoma senų struktūrų gyvybė, o svarbiausia - iš viešiems konkursams skirtų lėšų.

Šia proga knieti paklausti, kaip išsilaiko, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo teatras?

V. Juknelis: Mūsų teatras, kad ir kaip jam sektųsi dabar ar ateityje, visų pirma yra lyderio teatras. Nuo Oskaro Koršunovo, nuo jo sumanymų priklauso teatro perspektyva. Kaip gali išgyventi nepriklausoma struktūra, viešoji įstaiga, neturinti aiškaus lyderio, tarkim, Keistuolių teatras, tiesiog neįsivaizduoju. Matyt, jie labai daug dirba. Tiesa, intensyviai dirbame ir mes. Tačiau didžiausi nepriklausomų struktūrų sunkumai susiję su įstatymais. Per dešimtį metų taip ir neatsirado joms palankių įstatyminių prielaidų. Žinoma, kuriasi naujos grupės, teatrai, kažkaip verčiamės per galvą, kažkaip vis dėlto išgyvename, nes žmogus net labai sunkiomis sąlygomis bando daryti tai, kas jam atrodo svarbu ir prasminga. Ir nemanau, kad įsisenėjusios struktūros noriai pasislinktų, užleisdamos vietos kitoms. Esu įsitikinęs, kad niekas kitas, o tik mes patys - tos nepriklausomos struktūros - galim, jei tik sutarsime ir aktyviai veiksime, daryti įtaką kultūros politikai. Kaip tik dabar galėtume dalyvauti rengiant teatro įstatymą. Jei nekovosime už savo interesus, tai nemanau, kad įstatymas ką nors iš esmės pakeistų. Aš jau nekalbu apie tai, kad valstybinių teatrų vadovus dešimtį metų reikėjo įtikinėti, jog toks įstatymas reikalingas, nes gyventi be įstatymo jiems gal yra patogiau.

A. Imbrasas: Visi teatralai nuolatos kartoja, kad reikalingas teatro įstatymas, valstybinių teatrų vadovai skundžiasi, kad be įstatymo jie negali dirbti naujai, kitaip, negali taikyti kontraktų sistemos. Bet įstatymo projektui rengti jau buvo sudaryta ne viena komisija, o rezultatų vis dar nėra. Valstybiniuose teatruose dirba daug žmonių, gauna atlyginimus, turi daugiau laiko, tai gal galėtų aktyviau prisidėti rengiant įstatymą, kurio taip pasigenda. Manau, kad čia daugiau tuščių kalbų, inercijos, stereotipų...

I. Kuizinienė: Norėčiau akcentuoti dar vieną mintį. Kartais klaidingai manoma, kad kultūra yra išskirtinė, visais atžvilgiais autonomiška valstybės sritis. Kultūra neišvengiamai susijusi su politika. Net aiškaus požiūrio neturėjimas jau irgi yra tam tikra kultūros politika. Neįmanoma atsiriboti nuo politikos santykio su kultūra. Manau, galima būtų teigti, kad atkūrus nepriklausomybę kultūra politikams buvo ne galvoje. Dabar tarsi atsigręžiama į kultūrą, suvokiant, kad ji yra vienas iš politikos ramsčių, viena iš svarbiausių sričių. Bet tuomet kultūrą bandoma labai grubiai įsprausti į politikams įprastas ideologines ir politines klišes.

A. Imbrasas: Žinote, turiu tokią silpnybę: nuo 1992 m. renku visų partijų rinkiminių programų skirsnius apie kultūrą. Labai įdomu. Kartais pagalvoju, gal būtų prasminga išleisti atskiru leidiniu be jokių komentarų. Nesunku pastebėti, kad politikai dažniausiai neturi jokios kultūros vizijos, net menkiausio supratimo apie kultūrą. Apie žemės ūkį ar socialinę politiką surašomi ištisi traktatai, o apie kultūrą - vos keletas banalybių, kaip antai - užtikrinti, kad teatruose vyktų kuo daugiau spektaklių ir pan. Tiesa, programose yra ir keletas išimčių, bet tokia tendencija dominuoja. Kita vertus, manau, kad kultūros žmonėms vis dėlto trūksta iniciatyvos atstovaujant savo interesams. O tam, kad galėtume jiems atstovauti, turėtume veikti sutartinai. Tokio sutarimo pasigendu labiausiai.

A. Liuga: Šios diskusijos kontekste kultūros politiką aš suvokčiau visų pirma kaip įrankį, padedantį plėtotis kūrybinėms idėjoms, sumanymams, projektams, padedantį juos įgyvendinti. Kartu kultūros politika turėtų sudaryti palankią terpę rastis kūrybiškoms asmenybėms, jas ugdyti. Pritarčiau, kad taip ir nebuvo nuoseklių priemonių, nesusikūrė struktūros, institucijos, kurios puoselėtų atsirandančias idėjas ir iniciatyvas. Vis dėlto nevyriausybinės struktūros, kurios pasirodė ir veiklesnės, ir lankstesnės, perėmė į savo rankas kai kurias iniciatyvas. Dabartinėje kultūros situacijoje žodžių "senas" ir "naujas" sinonimai būtų "valstybinis" ir "nevalstybinis". Galima būtų paklausti: kiek į valstybines struktūras per pastaruosius 10 metų atėjo jaunų žmonių?

Dar vienas svarbus dalykas, kurio iki šiol nepaminėjome, - kultūros lauke susiformavo tam tikros bendruomenės. Bendruomenių kategorija kultūros politiką verčia diferencijuotis. Vienos tų bendruomenių - aktyvesnės, kitos - mažiau aktyvios. Galima kalbėti apie regiono bendruomenę, gal net kaimo bendruomenę, galima kalbėti apie specifinę didmiesčio bendraminčių bendruomenę. Problema yra ta, kad tos skirtingos bendruomenės dažnai neturi įgūdžių, galimybių ir sąlygų komunikuoti tarpusavyje, nors ir jų tikslai, ir veikla labai panašūs. Todėl aš ir kalbu apie diferenciaciją, nes matome daug panašių interesų, bet išsiskaidymas yra didžiulis. Čia kalbėjome apie interesų gynimo būdus. Vienas iš būdų galėtų būti pragmatiškas, aiškiai suvoktas tikslas, kurio, pavyzdžiui, siekia teatralų bendruomenė - apie tai kalbėjo Vygaudas Juknelis. Tačiau svarbu ir komunikavimas, komunikavimo būdų paieška tarp panašių bendruomenių. Gal tuomet, kominikuodami su kitais, panašiais ir nepanašiais į save, tiesiog imtume įgyvendinti konkrečius savo tikslus.

Visi šie klausimai iš tiesų nėra retoriniai, manau, kad situaciją reikia aiškintis, diskutuoti bet problema ta, kad patekusios į realios politikos sferą panašios diskusijos, kažkaip "įveikiamos", pamažu nuslopsta ir praranda bet kokį aktualumą. Gal iš tiesų reikia bandyti komunikuoti ir su valdžios žmonėmis, rasti tokius komunikacijos būdus, kurie būtų priimtini abiem pusėms. O gal katalizatoriaus vaidmenį galėtų suvaidinti ir viešos akcijos?

R. Goštautienė: Aktualus komunikacijos silpnumo pavyzdys: nepriklausomos organizacijos ypač vangiai kviečiamos į tarybas ar fondus. Tose tarybose metai iš metų sėdi tie patys, toms pačioms institucijoms atstovaujantys žmonės. Tai tiksliausiai ir apibūdina kultūros situaciją, kai pozityvūs kultūros politikos principai (šiuo atveju - kultūros savivaldos) funkcionuoja neefektyviai. Nes blogai ne tai, kad ekspertų komisijose ar tarybose nuolat sukasi negausus kultūros žmonių ratas, bet kad tas pat žmogus vienu metu gali dalyvauti daugybėje sprendimus priimančių darinių. Ne kiekvienas pajėgus dorai ginti visos bendruomenės interesus, atsiriboti nuo subjektyvių simpatijų ir antipatijų.

Kita vertus, pradėjus kalbėti apie ekspertų komisijas bei tarybas, nenorėčiau pervertinti jose dalyvaujančiųjų galios. Dažnai susidaro įspūdis, kad jos yra gana nominalios, kviečiamos svarstyti anaiptol ne strateginius klausimus.

V. Juknelis: Todėl aš dar kartą paraginčiau kolegas imtis konkrečių veiksmų. Jeigu mums, teatro žmonėms, reikalingas teatro įstatymas, kuris sudarytų sąlygas normaliai dirbti, tai susivienykime ir įtikinkime valdžią, kad įstatymas toks ir būtų. O apskritai, manau, idealiausia situacija būtų tuo atveju, jei menininkams nebereikėtų dalyvauti kultūros politikoje ir jie galėtų kurti, o kultūros vadybininkai - sudarytų sąlygas kūrybai.

Pokalbį moderavo Gediminas Milašius