Thomo Manno festivaliui Nidoje pasibaigus

Frido Mann

Lygiai prieš septyniasdešimt metų savo Nidos vasarnamyje Thomas Mannas kalbėjo žurnalistui iš Vienos: "Norite sužinoti, ar esama tarptautinės dvasinės krizės? Abejoju. Dvasia pergyvena visas krizes, galbūt ji sudega, žūsta liepsnose, tačiau paskui vėlei lyg feniksas pakyla iš pelenų. Jeigu dvasia sustingsta arba nepatiria krizių - tai reiškia, kad ji miršta. Aš pats, kaip kiekvienas Vakarų Europos gyventojas, esu individualistas. Man rūpi ateities religija. Tą religiją vaizduojuosi kaip gryno žmogiškumo religiją, kuri išsaugos visas ligi vienos senąsias formas ir idėjas."

Po keliolikos metų Hermanno Blode`s viešbutį (jis vasarnamio kaimynystėje) puošusiais vokiečių ekspresionistų paveikslais sovietų kareiviai pasikūreno dailininkų studijoje įrengtą pirtį. Šios vokiečių rašytojų, aktorių, muzikų, bet labiausiai dailininkų terpėje garsios buveinės dabar bėra tik likučiai. Pagrindinio korpuso vietoj sumūrytas nykokas restoranui skirtas svetimkūniukas. Ačiū Dievui, šiandien Nidoje tokių nebeatsiranda. Visuma vadinasi viešbutis "Nidos smiltė". Apsigyvenau kitoje gatvės pusėje, tai visumai priklausančiame jaukiame mūrelyje. Rūpestingai rekonstruotos arklidės irgi pritaikytos viešbučiui. Iš gatvės pusės - H. Blode`s anūkės Majos Ehlermann-Mollenhauer rūpesčiu įrengtas muziejėlis. Mažytė, jautriai atkurta anų metų kultūros priebėga. Kelios dešimtys nuotraukų rodo neeilinių viešbučio svečių veidus - Sigmundas Freudas, kompozitorius ir Tomo bažnyčios Leipcige kantorius Günteris Raminas, novelės "Kelionė į Tilžę" autorius Hermannas Sudermannas ir pagal šį kūrinį pastatyto puikaus filmo režisierius Veitas Harlanas bei žavioji pagrindinio vaidmens atlikėja Kristina Söderbaum. Toliau - senąjį viešbutį ir jo aplinką rodančios nuotraukos, keliolikos paveikslų reprodukcijos.

Raudonas buvusių arklidžių pastatas žvelgia į kitoje gatvės pusėje gražiai perstatytą biblioteką ir Nidos istorijos muziejų. Jame pirmą Thomo Manno festivalio dieną, liepos 12-ąją, buvo atidaryta mūsų išeivijos dailininko Vytauto Igno paveikslų paroda "Žmonės, angelai ir paukščiai". Juos festivaliui iš savo kolekcijos paskolino Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Lakštuose - gerovės palepinta, mažorinė lietuviškoji jausena. Kitokia negu, tarkim, Viktoro Petravičiaus darbuose, bet kažkur slypi bendrybė. Ir bene ji primena grožį vertinančių lietuvių būstus Amerikoje, jų leidinius.

Parodą atidarant salės prieigose Romualdo Gražinio šeimos ansamblis padainavo M.K. Čiurlionio "Lakštingėlę", o po nuoširdaus B. Kleizaitės-Vasaris pasakojimo apie asmeniškai pažįstamą dailininką išgirdome - jau prie pačių paveikslų - neišpasakytai jautrią Antano Jonušo improvizaciją birbyne.

Šeštojo tarptautinio T. Manno festivalio (šį sykį jo devizas - "Thomas Mannas ir egzodas") pirmoji diena buvo itin intensyvi. Prieš parodą spėjome apsilankyti prie Neringos merijos (vokiečiai ją vadina Rathaus, taigi rotuše), kur žodį tarė meras Stasys Mikelis ir keturiom dainom savo didžiulę festivaliui skirtą programą pradėjo atjaunėjusi "Aidija". Jos vadovas R. Gražinis - vienas tų pasišventimą muzikai spinduliuojančių grynuolių, kurių dėka T. Manno festivalis yra toks išskirtinai patrauklus.

Vakarėjant rašytojo vasarnamyje, kur įsikūręs jo vardu vadinamas kultūros centras, apie lietuviškąjį egzodą prisimindamas savo patirtį samprotavo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pašnekovu pasirinkęs seną bendražygį Raimundą Mieželį. Pokalbį moderavo profesorius Adomas Butrimas. Kai į jį įsitraukti ir šio bei to paklausti buvo pakviesta gausi auditorija, išdygo lietuviškas oratorius be stabdžių. Monopolizavęs tolesnę susitikimo eigą, jis sustojo tik pamiršęs gal keliasdešimtą Kiplingo eilėraščio posmą. Kaip tik laiku, nes antraip būtume nebesuspėję į čekų muzikos koncertą Evangelikų bažnyčioj. Apie jį kiek vėliau.

Toje pačioje su terasa besijungiančioje verandoje skirtingo tautinės tapatybės suvokimo ir meninių rezultatų ryšį gvildeno Tomas Venclova ir Egidijus Aleksandravičius. Abu profesoriai plėtojo temą apie šimtmetį paženklinusį egzodą.

Tarp išeiviais tapusių Mannų šiemet dominavo Nobelio laureato sūnus Klausas. Festivalio dienomis T. Manno kultūros centras surengė parodą "Klausas Mannas emigracijoje", kurią išsamiai pakomentavo jos kuratorius, centro bendradarbis Heiko Sternas. Apie itin sudėtingą savo noru iš gyvenimo pasitraukusio Klauso asmenybę, jos glaudžius saitus su Prancūzija plačiai savo paskaitoje kalbėjo iš Paryžiaus atvykusi Dominique Miermont. Klausas jau pagal prigimtį buvo egzodo žmogus. Vokietija jo netraukė ir būdamas devyniolikmetis nusprendė ją palikti. Intelektualiosios paryžietės kruopščiai surinktus bei apibendrintus faktus nuoširdžiais samprotavimais papildė psichologas Frido Mannas, didžiojo rašytojo anūkas. Gimęs Amerikoje, šeimai grįžus Europon pasijuto lyg emigrantas. Nidoje jis nebe pirmą kartą. Atviras, paprastas, jokio išskirtinio dėmesio savo personai nereikalaujantis. Prisiminsiu jį per Kazimiero Viktoro Banaičio kūrinių koncertą, stovintį kairėje Evangelikų bažnyčios galerijoje, nes sėdimų vietų, iš kur matytum atlikėjus, nebebuvo. Suglamžytu švarku, jauniausios tetos Elisabeth bruožus primenančiu veidu. Tetą matėme 2001 m. vokiečių dokumentiniame filme "Escape to Life" ("Pabėgimas į gyvenimą"), kurį teko parodyti net tris kartus. Filmas apie kitos Frido tetos Erikos ir dėdės Klauso neeilinius gyvenimus. Elisabeth, tėvo numylėtinė, iš ekrano kalbėjo angliškai, regis, labiau sava jausdamasi tos tautos kultūroje.

Taigi, mažumėlę per vėlai į monografinį K.V. Banaičio kūrinių koncertą atėjęs, sėdėjau viršuje, vien tik girdėdamas, bet taip gal net geriau įsiklausydamas į kompozicinį meistriškumą įvaldžiusio ir kūrybinę vaizduotę atkakliai treniravusio flegmatiko muziką. Buvo miniatiūristas, bet (gal kaip tik todėl?) užsispyrė parašyti operą. Rašė ilgai, nejausdamas dramaturginės traukos, bet sublizgėdamas atskirais fragmentais. Vienas jų - Kastyčio barkarolė, kur eilinio tenoro laukia ne vėjo pučiamų burių skrydis, o tikrų tikriausias "peilis". Bet iš Londono atvykęs Edgaras Montvidas ir vėl (nes taip jau buvo Vilniuje) virš visų sunkumų skrieste praskriejo, pelnydamas aplodismentų audrą. Prieš tai dainavo tris dainas, tarp jų "Obelų žiedus". Kaip pamiršti įstabias Kazio Binkio ir Juozo Gruodžio poetines miniatiūras? Ten tokia lakoniškų (savaip "japoniškų") žodžių ir muzikos vienybė - akimirka, būtent ji. Vienintelė, nepasikartojanti. O čia bandoma ją stabdyti, daryti gražesnę, dar gražesnę... Žinome, kaip kartais atsitinka gražumus gausinant. Dar, Vytautui Lukočiui akompanuojant, dainavo "Aš per naktį", "Tulpes". Publika šėlo.

Kaip ir visuose koncertuose, dauguma klausytojų - vokiečiai (ar būtų be jų įmanomas šis festivalis?). Ir smagu, kai širdimi atliepiant (tai justi) buvo klausomasi lietuvių liaudies dainų išdailų chorui. R. Gražinio "Aidija" jų parengė net vienuolika.

Sergejus Okruško paskambino kelis fragmentus iš "Sutemos giesmių ir vizijų". Tai dar jaunatviškos K.V. Banaičio naujumo ir tautinio savitumo paieškos, kvapnesnius žiedus išskleidusios "Lietuvos idilijose" smuikui, klarnetui ir arfai. Bet čia dar reikia dėkoti ir nuoširdžiai į partitūrą įsitraukusiam Dariui Dikšaičiui, ir jautriam, puikaus tono klarnetininkui Antanui Taločkai, ir arfistei iš Vokietijos Florence Sitruk. Tiesa, atmintyje labiau išliks jos kitame koncerte puikiai pagrota Pauliaus Hindemitho Sonata arfai solo bei irgi vien šiam instrumentui parašyta H. Renie "Fantastinė baladė". Žavioji arfistė puikiai valdo dinamikos planus (kokia jų gausybė!) ir skambesių atspalvius. Tikra puota tiek ausims, tiek akims.

Tame koncerte buvo dar ir "Fantastinė novelė" arfai ir styginių kvartetui. Tai A. Caplet (1878-1925) kūrinys pagal E.A. Poe novelę "Raudonosios mirties kaukė". Griežė M.K. Čiurlionio kvartetas, kurio "senjoras" Saulius Lipčius, perskaitęs glaustą novelės turinį, parodė ne tik violončelės garsais, bet ir žodžiu besireiškiantį įgimtą artistizmą. Pats kūrinys - lyg garsų spektakliukas, kurio peripetijas seki laukdamas (ir sulaukdamas) vis kitokių situacijų. Taip įspūdingai užbaigdami koncertą muzikantai (tarp jų - sunegalavusį Aloyzą Grižą pakeitęs Darmštato orkestro altistų primarijus Gediminas Dačinskas) mažumėlę "nutolino" jo pradžioj skambėjusį Sergejaus Prokofjevo Antrąjį styginių kvartetą.

Bala žino, gal mano galvoj vis dar tebeveikė pačią pirmąją dieną koncertavęs Martinu kvartetas, jo muzikavimo gaivumas, užkrečiantis džiaugsmas, tikras įsijautimas į kūrinį. Bohuslavas Martinu, patyręs skirtingus stilistinius kūrybos etapus ir nuoširdžiai kiekvieną jų branginęs (taip kiti keičia žmonas, tik dažnai mažiau sėkmingai), Septintuoju kvartetu pateikė labai patrauklią čekiško charakterio ir meloso apraišką. Dramaturginė logika kiek neįprasta, bet nesunkiai perprantama. Išskirtinį kvarteto meistriškumą ypač įvertinau klausydamasis Antonino Dvoržako 105-ojo opuso. Tokie dalykai ilgai nenutolsta. Mintyse čekus lyginau su savuoju favoritu, Silezijos kvartetu, dar kartą įsitikindamas, kokie lygiai puikūs gali būti skirtingi interpretavimo principai, jei jais visa esybe tikima ir jiems be išlygų pasišvenčiama. Koncertą papildė "Aidija", parengusi aštuonis čekų kompozitorių kūrinius.

Martinu kvartetas

Bet dar apie pasišventimą. Jo pavyzdžių festivalyje nestigo. Pasišventusių, honoraro dydžio neskaičiuojančių (ar net linkusių jo atsisakyti) atlikėjų, pasišventusių sumanytojų, organizatorių... Ona Narbutienė lengva ranka ir kariūniška valia (gal pastaroji genetiška?) viską akylai dėliojo į savas vietas - nepastebimai, nejučia, o visiems aišku, jog nežinia kaip čia būtų be tos lengvos ir drauge tvirtos rankos. Tiesa, dalį koncertų (irgi dviem kalbom) šiemet vedė Vytautė Markeliūnienė. O kiek rūpesčių ant T. Manno centro direktorės Vitalijos Teresės Jonušienės pečių! Ir iš tiesų deramai turim įvertinti visų šešių festivalių koncepcijų autorių, neišsenkantį visokeriopų idėjų generatorių (kokie reikalingi kultūrai šitokie žmonės!) Vytautą Balčiūną.

Tik maksimalistinis pasišventimas muzikai kartu su Ingridos Armonaitės meistriškumu ir gaivalingu artistizmu subrandino sukrečiantį (nemėgstu šito žodžio, bet šį kartą juo konstatuoju faktą) S. Prokofjevo Pirmosios sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą. Kūrinio dramatizmas, jo iškalbingumas, puikiai talkinant Aušrai Banaitytei, buvo pakeltas iki tokios katarsio galybės, apie kokią į pasaulines žvaigždes iškelta A. Sophie-Mutter gali nebent pasvajoti. Bet ar ji jaučia šitokią reikmę?

Visiška priešybė buvo vokiečių smuikininko Koljos Lessingo koncertas. Į Ph. Jarnacho, A. Ehrlicho, B. Goldshmidto, H. Alexanderio (tai vis antroji praėjusio amžiaus pusė) kūrinius jis žvelgė nelyginant T. Manno herojaus - kompozitoriaus Lėverkiūno tėvas Jonatanas, medituodavęs drugių spalvas, jų sandaros paslaptis ar ledo piešinius ant lango stiklo, begėdiškai imituojančius augmenijos įvairovę. Kaip ir Jonatanas, smuikininkas operavo "didinančiais lęšiais", kad geriau (o gal - kitaip) pajaustume garso materiją, smulkiausias struktūras, jų santykius. Jis "subendravardiklino" minėtų kompozitorių kūrinius ir "ledo gėlėm" pavertė prieš bemaž šešiasdešimt metų Yehudi Menuhino užsakytą Bélos Bartóko Sonatą smuikui solo. Ori, mažumėlę ekstravagantiška smuikininko elegancija, koncertą tarsi mišias celebruojanti laikysena, balansavimas tarp tikro ir iliuzinio artistizmo provokavo suvokti jį kaip T. Manno knygoj savo vietą galėjusį rasti personažą.

Kitokiu "personažu" vis labiau tampa ir Tomas Venclova. Ir ne tik absoliutindamas Gutenbergo išradimo vaidmenį susiformuojant tautoms ar interneto - joms nykstant, bet ir pačiu tūnojimu savo mintyse bei fiziniu to proceso išraiškos spektru, kuriame "Daktaro Fausto" autorius atrastų tikras aukso kasyklas.

Sąsajas su T. Mannu jo nemėgusio Henriko Radausko kūryboje įžvelgė profesorė Viktorija Daujotytė. Tai ir faustiškojo sandėrio tema, ir ne itin lietuvių literatūroje dažnas gyvas ryšys su muzika, atskirų XX a. kompozitorių (Stravinskio, Bartóko, Hindemitho) reikšminimas. Prelegentė rado prielaidų galvoti, jog kito lietuvių išeivio Alfonso Nykos-Niliūno akiratyje nuolat egzistavo T. Manno kūryba. Po to vyko profesorės Irenos Veisaitės moderuojamas pokalbis su iškiliąja mūsų literatūrologe, o popietę įrėmino du muzikos kūriniai. Prieš trisdešimt metų sukurtą Broniaus Kutavičiaus ciklą "Ant kranto", kurį su M.K. Čiurlionio kvartetu padainavo Regina Maciūtė, laikas tarytum nuskaidrino ir sutaurino. Parodė, jog tai jau išliekanti vertybė. Ar ši laiko malonė palies festivalio užsakytą Jurgio Juozapaičio kūrinį pagal H. Radausko tekstus (atlikėjai tie patys), spręs mūsų palikuonys.

Profesorė I. Veisaitė vedė ir įvairių tautų egzodo dainas atlikusios Marijos Krupoves koncertą. Sau pritardama gitara, Vytauto Mikeliūno smuiko palydima, artistiška dainininkė dėl žanro specifikos šio ganėtinai akademiško renginio kontekste pasirodė "balta varna". Įsirašiau kelias jos dainas ir kitą dieną, sriūbčiodamas rytinę kavą, visai kitaip jas išgirdau. Vilniui reikia teatrėlio, kuris formuotų tokiems artistams palankią terpę. Tai ganėtinai subtilūs dalykai. Apie juos, esant progai, dar pasamprotaukim.

V. ir K. Mizgirių menininkų namuose dailininkės Eglė Babilaitė-Sitas ir Ieva Babilaitė rodė festivalio užsakymu sukurtus "Nebaigtus dienoraščius". Tai du skirtingi, "nidiški", kontempliuoti kviečiantys paveikslų ciklai.

Šveicarų muzikos koncerte išgirdom penkių kompozitorių kūrinius. Skaidrus trumpai gyvenusio F.Ch. Neubacherio klasicizmas (trio "Carma" - I. Armonaitė, R. Romoslauskas, J. Karnavičius), tos pačios epochos G. Fritzas (Carsten Hustedt, J. Karnavičius). Po to truputis P. Hindemitho muzikos fleitai solo (C. Hustedt) ir pabaigoje - 1910 m. gimusio M. Schütterio dešimt neseniai sukurtų miniatiūrų. Kiek koncentruotos minties, gyvybingumo ir grakštumo gali tilpti muzikiniame aforizme!

Su Šveicarija siejasi jos vardu pavadintas devynių pjesių ciklas iš Ferenco Liszto "Klajonių metų". Kompozitoriaus matytas vaizdas, perskaityta knyga čia tampa apibendrinimu ar simboliu, skatina savas mintis ir ne kiekvienam atlikėjui įkandamą muzikos programiškumą. Filosofinė refleksija terpiasi pjesėn "Tėvynės ilgesys", kur ypač svarbi kukliausiu vienbalsiškumu išsakomos sentencijos mintis. Pianisto sugestija mums siuntė vokiškus, nata naton surašytus žodžius (nelyginant lenkiškąjį "Tėve mūsų" M.K. Čiurlionio preliude). Po virtuozinės "Audros" - T. Manno mintijimo vertas "Obermano slėnis". Yra "Užburtame kalne" fragmentas apie dienos ir nakties susitikimą tame pačiame peizaže...

Dviem emigranto dalią patyrusiems rusų kompzitoriams festivalyje teko išskirtinė vieta. Tai didieji Sergejai - Rachmaninovas ir Prokofjevas. Pirmajam buvo skirtas monografinis koncertas, jo kūriniai figūravo dar poros vakarų programose. Monografiniame - puikus (ir gal šiam kompozitoriui ypač artimas) pianistas iš Berlyno Alexanderis Malteris. Maskvos konservatorijoje jis kadaise studijavo pas vyresniems vilniečiams pažįstamą Tatjaną Nikolajevą. Išgirdome septynis preliudus ir šešis "Etudes Tableaux" (etiudus paveikslus). Dainingumas ir savaiminga absoliučiai viso teksto iškalba (skirtingose dinamikos skalėse, skirtinguose registruose) - tarsi be menkiausių pastangų. Kaip čia neprisiminus jo Mokytojos, atvykdavusios Vilniun su visais J.S. Bacho klavyriniais kūriniais, visom L. van Beethoveno sonatom, visais D. Šostakovičiaus preliudais ir fugom, monografiniais romantikų koncertais...

Septyni Sigutės Stonytės ir Jurgio Karnavičiaus interpretuoti S. Rachmaninovo romansai irgi iš to, ką prisiminsi. Puikiai valdydama teksto prasmes ir potekstes (tik scenai gimę žmonės tai sugeba), įžvalgiai į kamerinę raišką įvesdama operinių pradų, dainininkė pabrėžė romanso "Laukiu tavęs" ir gal ypač "Ištraukos iš A. Musset" teatriškumą, gaivalingą "Pavasario vandenų" jėgą. O šalia - švelniausių akvarelės atspalvių "Alyvos", "Salelė"... Akompanimente girdėjom neatsiejamą šių vyksmų ir vaizdų dalį.

Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas šešiomis S. Rachmaninovo pjesėmis keturioms rankoms "įrėmino" jau minėtą I. Armonaitės interpretuotą S. Prokofjevą. Kabinetinis "Weinbacho" fortepijonas ir vėl turėjo iš paskutiniųjų stengtis, kad atsilieptų kibirkščių lietum, stepių platybėn nu- sidriekiančiom melodijom, liepsnos proveržiais. Deja, puikaus dueto aspiracijos pranoko instrumento galimybes. Ką daryti? Šitoks iš Vilniaus filharmonijos artistų kambario atvežtas rakandas (ten jis skirtas pirštams prieš koncertą pamiklinti) yra deguto šaukštas aukštą lygį ir pripažinimą pasiekusiame festivalyje.

Jo pabaigos koncertą pradėjo "Aidija". Išskirsiu tris Jeronimo Kačinsko dainas (puikumėlis!) ir specifinio stiliaus pajautimo reikalaujantį fragmentą iš S. Rachmaninovo stačiatikiškosios Jono Auksaburnio liturgijos. Gal tai pirmas žingsnis į sakralinę šio kompozitoriaus muziką? Atrodo, jog verta žengti toliau.

Robertas Šervenikas su Lietuvos muzikos akademijos kameriniu orkestru parengė negirdėtas, kurorto aplinkai tinkančias Antono Arenskio Variacijas P. Čaikovskio tema, dramatiškai išplėtotą S. Prokofjevo Andante. Sublizgėjo Jano Vaclavo Stamico koncertu fleitai. Aišku, kai solistas - C. Hustedtas... Kadencijos - jau minėto senojo šveicarų "aforisto" M. Schütterio.

Ir pabaigoje - trys Franzo Schuberto perlai - "Liepa" ir "Labanakt" iš "Žiemos kelionės", o po to - lyrinė viso festivalio viršūnė. Tai "Naktis ir svajonės". Daina, kuria Edgaras Montvidas priminė, jog ir interneto laikais deginama kultūra "pakyla lyg feniksas iš pelenų". Nidoje ištarti didžiojo humanisto žodžiai...