K. šmėkla metropolyje

Su lietuviška spauda susipažįstu net keletą kartų per metus, jei tik tenka skristi Lietuvos oro linijų lėktuvais. Tai yra gerai, nes jei gyvenčiau Lietuvoje, tikrai neturėčiau galimybės (čia mandagiai pasakyta, iš tiesų – nenorėčiau) skaityti daugiatiražių lietuviškų laikraščių. Pirmiausia susiradau filmo „Boratas“ pavadinimą lietuviškai ir vos neapsiverkiau. Kalėdinės nuotaikos kaip nebūta. Nors jau praėjusią savaitę rašiau, tenka pasikartoti: niekaip mes negalime atsiplėšti nuo tos savo kaimo kultūros, tarsi tai būtų vienintelė vertybė. Aš nesakau, kad tai apskritai nėra vertybė, bet juk ne vienintelė ir šiuo metu mums tikrai ne svarbiausia. Prašau: „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ – tipiškas liaudies pasakos pavadinimas. Kuo blogas buvo tikrasis? Kodėl kino platintojai turi teisę jį keisti? (Gal apskųsti juos „20th Century Fox“ autorinių teisių saugotojams? Sumokėtų didelę baudą, tai žinotų.) Kodėl mūsų kino žiūrovai leidžiasi nuolatos apgaudinėjami? Pavadinimas iš tikrųjų yra toks: „Boratas. Kultūriniai patyrimai Amerikoje šlovingos Kazachstano tautos naudai“. (Tiesa, kalba turėtų būti ne visai taisyklinga, bet lietuviškai tai sunkiau padaryti neprarandant prasmės) Galų gale, jei autentiškumas ir teisingas vertimas niekam nebesvarbu, originalus pavadinimas paprasčiausiai daug juokingesnis ir tiksliau nusako filmo pobūdį.

Tai dar vienas akivaizdus pavyzdys, kaip Lietuvoje visiems brukama ir visur stumiama ta kaimo kultūra. Visokiems folkloro ansambliams, liaudies šokiams, tautodailininkams skiriamas didžiausias finansavimas, jie visur vežami ir rodomi užsienyje kaip pagrindinė ir vos ne vienintelė mūsų kultūros apraiška, kiekvieną kartą prikišamai demonstruojant kitoms šalims, kad mūsų socialinis-kultūrinis lygis vis dar agrariniame XIX amžiuje – ką jie ir be mūsų pagalbos apie mus mano, – užuot mėginus parodyti, kad esame pažangi ir sofistikuota visuomenė. Kaimo kultūros stūmimas motyvuojamas ir grindžiamas tuo, kad neva ji esanti būtina lietuvių tautos identitetui išsaugoti ir išlaikyti. Tačiau iš tiesų taip padaroma daug daugiau žalos negu naudos ne tik mūsų įvaizdžiui užsienyje, bet ir mūsų pačių identitetui. Štai kodėl: daugybė žmonių, gyvenančių miestuose (miestuose ir gimusių), savęs su ta kaimo kultūra niekaip nebetapatina, todėl, neturėdami alternatyvos, t.y. galimybės susitapatinti su lietuviška miesto kultūra, griebiasi „Amerikos liaudies kultūros“. Neturėdami adekvačių žodžių šiuolaikiškam miesto gyvenimui ir jo reiškiniams nusakyti, vartoja amerikonizmus, kurie ne ką naudingesni mūsų kalbai, nei buvo rusicizmai. Pavyzdžiui, ŠMC TV laidų serijos pavadinimas „Loftas“. Kas tokį praleido? Kur žiūri kalbos komisija? (Turbūt pamanė, kad tos laidos vis tiek niekas nežiūrės, tai per daug sau galvos nesuko.) Be abejo, jaunimui atrodo, kad „Mansarda“, nors ir grynai miesto reiškinys, skambėtų kažkaip nešiuolaikiškai, „kaimietiškai“. Beje, toks itin netikslus žodžio „kaimietiškas“ vartojimas prasilavinusių miestiečių sluoksniuose irgi daro didelę meškos paslaugą, dar labiau apsunkindamas kovą su kaimiškos ir anglakalbės kultūrų miestuose dominavimu. Kovą? Kokią kovą?