Vilniaus kultūros savaitraštis

Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjas Vytautas Toleikis, Linas Vildžiūnas, Živilė Pipinytė, vicemeras Vitas Karčiauskas ir Kultūros komiteto pirmininkas Arvydas Šaltenis pasirašant sutartį

Svarbiausias metų įvykis „7 meno dienoms“ – partnerystės sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe, kurią praėjusią savaitę pasirašė vicemeras Vitas Karčiauskas ir redakcijos atstovai Živilė Pipinytė bei Linas Vildžiūnas. Šiam žingsniui rengtasi jau nuo pavasario, o žengti jį netiesiogiai inspiravo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, trejus metus iš eilės sistemingai atmesdamas mūsų teikiamus projektus. Galėjai verstis per galvą kaip tinkamas, tačiau visi pasiūlymai Fondo tarybai keldavo daug abejonių. Pavyzdžiui, „ar kitų šalių leidiniuose publikuojami straipsniai, tiesiogiai perkelti į Lietuvos kultūros aplinką, bus iškalbingi ir įdomūs“. Tarybos nuomone, „7 meno dienos“ per pastaruosius metus nėra pakitusios ar patobulėjusios. Su tokiu triuškinančiu argumentu gal ir galėtume sutikti, jeigu matytume sparčią kokybinę Fondo remiamų leidinių kaitą, o pasiteisindami galime pridurti, kad pastaraisiais metais neremtos „7MD“ bent jau nenuleido kartelės. „Leidinys „7 meno dienos“ fiksavo vietines kultūros aktualijas, trūksta analitinių ir apžvalginių medžiagų bei rimtų komentarų, platinimo galimybės labai ribotos, programos plėtros galimybės taip pat menkos. Tai, geriausiu atveju, Vilniaus miesto savaitraštis“, – rašoma Fondo tarybos išvadose.

Tad kodėl gi ne? Savaitraščiui tai tikrai galėtų būti geriausias atvejis. Juk prieš kelerius metus Spaudos fondas galabijo ir „Nemuno“ žurnalą, o nenugalabijo tik todėl, kad redakcija persitvarkė į Kauno kultūros ir meno savaitraštį, kurį remia miesto savivaldybė. Maža to, – per regioninės žiniasklaidos programą jį vėl ėmė remti ir Fondas. Galime kaltinti patys save, kad iškart nepasekėme „Nemuno“ pavyzdžiu, atkakliai įrodinėjome Fondui savo teisę į egzistenciją, bet ateina metas pripažinti pralaimėjimą, tad už pasufleruotą išlikimo alternatyvą Fondo vadovybei nuolankiai dėkojame.

Atspindėti vietines aktualijas, – argi tai nieko vertas uždavinys, juo labiau kad Vilniaus meninis gyvenimas aprėpia beveik visą šalies kultūros panoramą? Darėme tai ir anksčiau, tačiau Vilniaus kultūros savaitraštis neturėtų apsiriboti profesionalaus meno apžvalga. Mėgintume įžvelgti ir bendrosios kultūros požymius, apčiuopti miesto kasdienybės pulsą, ugdyti vilnietišką patriotizmą. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti. Visi laikome save vilniečiais, bet toli gražu ne visi tokie esame. Nepakanka čia gyventi, reikia suvokti Vilniaus kultūrinį išskirtinumą, jausti vietos dvasią, kuri vis dar gaubia šį ypatingą miestą, nepaisant spartaus jo augimo ir modernėjimo. Tad koks yra mūsų sostinės kultūrinis veidas ir kokį jį norėtume matyti? Artėja 2009-ieji, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine. Temą jau pradėjome gvildenti ir tikimės tęsti, aptardami pasirengimą šiam svarbiam įvykiui, kurio „sėkmės formulė“ turėtų rūpėti ne tik organizatoriams, bet ir visuomenei. Nevengsime, žinoma, ir užsienio kontekstų, nes jie ne tik iškalbingi, bet ir prasmingi nacionalinės kultūros refleksijai.

Taigi parengėme į šiuos tikslus orientuojamą projektą „Vilniaus kultūros ženklai“, pasiūlėme jį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir sulaukėme teigiamo įvertinimo. Esame dėkingi Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkui, Vilniaus dailės akademijos prorektoriui Arvydui Šalteniui, labai palaikiusiam ir skatinusiam šį sumanymą. Iš tikro, argi sostinė nenusipelno jos kultūrą nuolat apžvelgiančio savaitraščio? Nejaugi kultūrinio spaudos projekto negalėtų remti savivaldybė, jeigu miestui toks projektas atrodo prasmingas, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių per viešąją įstaigą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą jo neremia valstybė?

Tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir VšĮ „Meno dienos“ sutartis prieštarauja įstatymui ir kėsinasi į spaudos laisvę, pirmieji suskato piktintis su Spaudos fondu susiję asmenys. Tie patys, kurie atkakliai stengėsi užčiaupti „7 meno dienas“. Spaudos marinimas, matyt, pilniausiai išreiškia jos laisvės principus. Kuo mažiau leidinių, kuo labiau jie priklausomi nuo biudžeto lėšas administruojančios viešosios įstaigos dalininkų interesų bei įnorių, tuo labiau priartėjame prie šių principų įgyvendinimo.

Tačiau įstatymo sergėtojus skubame nuraminti. Savivaldybė tampa VšĮ „Meno dienos“, kaip ir kitų sostinės kultūros įstaigų, dalininku, bet ne savaitraščio „7 meno dienos“ leidėju. Tikimės, kad ši partnerystė padės įgyvendinti konkretų kultūrinį projektą, prie leidinio pavadinimo „Kultūros savaitraštis „7 meno dienos“ pridedant ne tokį jau nereikšmingą žodį „Vilniaus“. Nuo ateinančių metų. Linksmų Kalėdų!

„7 meno dienos“