Banaliojo objekto fotografas

Vytautas Balčytis. „Justiniškės“. 2001 m.

1984 m. Vilniaus fotografijos galerijoje buvo atidaryta pirmoji Vytauto Balčyčio fotografijų paroda. Po 22 metų jo darbai – vėl ant tų pačių sienų. Vienų vadinamas „banaliojo objekto“, kitų – urbanistikos, dar kitų – Vilniaus fotografu, pats jis apie save, savo kūrybą šneka itin lakoniškai. Dažnai susimąstęs, susikaupęs, tylus, net paslaptingas, fotografas šiais metais tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Apie V. Balčytį, Vilnių ir fotografiją kalba Margarita Matulytė (fotografijos istorikė), Gintautas Trimakas (Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir videomeno katedros dėstytojas, V. Balčyčio bendražygis), Agnė Narušytė (menotyrininkė), Stanislovas Žvirgždas (LFS valdybos atsakingasis sekretorius, fotografas) ir pats Vytautas Balčytis.

Lapkričio 22 d. toje pačioje galerijoje, kaip ir prieš 22 metus, atsidarė Jūsų paroda. Kas pasikeitė per šį laiką?

Vytautas Balčytis: Galerija per tą laiką beveik nepasikeitė, o aš pasikeičiau smarkiai. Tada atrodė, kad viskas dar prieš akis, o dabar – kad viskas, kas geriausia, jau buvo.

Dažnai fotografijos žinovai, kritikai vadina Jus „banaliojo objekto“ fotografu. Ar šis apibūdinimas, Jūsų nuomone, tinka fotografijoms, kuriose vaizduojamas Vilnius?

V. B.: Fotografuodamas Vilniuje, atskiriu dvi kryptis – tai kasdienis ir išeiginis, arba „banalusis“ ir romantiškasis Vilnius. Labai dažnai tos kryptys taip susipina, kad net pats nežinau, į kurią krūvą kurią fotografiją dėti. Tą romantiškąjį Vilnių fotografuodavau tikėdamasis, kad kas nors paveikslą nupirks, o iš „kasdieninio“ nesitikėjau nieko.

Manęs visai netrikdo, jei koks nors kasdienybės ženklas pavadinamas „banaliuoju objektu“.

Kada pradėjote fotografuoti Vilnių?

V. B.: Turėčiau pasakyti, kad fotografuoju ne Vilnių, bet Vilniuje, nes Vilniuje gyvenu.

Kur esu, ten fotografuoju. Vilniuje – nuo 1973 metų.

Kokie įsimintiniausi įvykiai lydėjo Jus per Vilniaus fotografavimo istoriją? Kokios Vilniaus vietos Jums labiausiai patinka, o galbūt labiausiai Jums artimos, traukiančios fotografuoti?

V. B.: Manau, kad jokie įvykiai mano fotografijoms įtakos neturėjo, lygiai taip pat kaip ir turėjo. Taip pat ir buvimo vieta nedaro didesnės įtakos ir taip pat daro.

Kada einate fotografuoti? Ar laukiate kažkokios ypatingos nuotaikos, aplinkybių?

V. B.: Negaliu gerai fotografuoti, jei slegia buitiniai rūpesčiai, teka per plyšius stoge vanduo, sugenda mašina ar fotoaparatas, kas nors patiria smurtą.

Ar galima sakyti, kad kas nors paveikė Jūsų kūrybą? Ar tai daugiau savarankiškos kūrybinio kelio paieškos?

V. B.: Nežinau, ar mano fotografijoms kas nors turėjo tiesioginės įtakos, bet tikrai žinau, kad šalutinės įtakos turėjo viskas.

Kuo išsiskiria Vytauto Balčyčio fotografijos? Tos, kuriose fiksuojami Vilniaus vaizdai?

Margarita Matulytė: Pagrindinis išskirtinumas ir yra tas, kad Balčytis ne fiksuoja Vilniaus vaizdus, o tik „atremia“ į juos savo objektyvą. Menininkas ne koncentruoja dėmesį į miestą ir jo ženklus, atvirkščiai – abstrahuojasi nuo urbanistinės ir socialinės aplinkos, ją ignoruoja.

Stanislovas Žvirgždas: Esmė ta, kad kai atėjo nauja fotografų karta – A. Budvytis, V. Balčytis, A. Šeškus, – jie pradėjo fiksuoti vadinamuosius „banalius objektus“. Objektus, esančius mūsų kasdienėje aplinkoje, kurių mes nebepastebime. Ir dėl savo kasdieniškumo, dėl buitiškumo, jie lyg ir yra „nemeniški“ objektai, jeigu taip galima pasakyti. Tokiu būdu savo kūrybą jie priešpriešino reportažinei fotografijai, tuo metu visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje vienintelei priimtinai fotografijos formai. Vyresniosios kartos fotografai laikėsi reportažinės fotografijos tradicijos, o A. Budvyčio ir V. Balčyčio karta nuo jos nusigręžė – būtent tuo ir išsiskyrė.

Vytautas dažnai fotografuoja važiuodamas iš automobilio, ir tai – tarsi savotiška užrašų knygutė, dienoraštis – laiko fiksavimas vaizdais. Kur kas konkretesnis jis Lietuvos miestelių serijoje. Fiksuojamas konkretus miestelis ir jo objektas. Kadrai labai fragmentiški, tačiau atpažįstami. Tie miesteliai atskleidžiami ne per žmones, priešingai nei vyresniosios kartos, kurių fotografijoje visada dominavo žmogus.

Agnė Narušytė: Norint pasakyti, kuo išsiskiria, pirmiausia reikia surasti atskaitos tašką – iš ko išsiskiria? Na, bet čia tikriausiai svarbiau, kuo Balčytis ypatingas. Kodėl jo fotografijos užkrečia ir nebepaleidžia, nors iš pirmo žvilgsnio yra tylios ir tarsi visai paprastos: mažos, dažnai monotoniškos, visos vienodai „įformintos“?

Sau ne kartą šį klausimą kėliau ir, regis, esu jau prirašiusi apie tai devynias galybes – net visą disertaciją. Atrodo, turėtų būti lengva paprastai imti ir išdėstyti tą ypatingumą. Bet kuo daugiau apie tai rašai, tuo sunkiau, nes matai, kiek čia telpa – į tas paprastas, tylias ir monotoniškas... Atrodo, bet koks apibrėžimas tą tirštą įspūdį suprimityvina – tada vėl reikia rašyti straipsnį ar disertaciją?

Prieš porą metų galvojau, kaip reikėtų įtikinti garbius kitų kultūros sričių atstovus, ypač – kažkodėl – rašytojus, kad V. Balčytis vertas nacionalinės premijos. Žiūrėjau į Vilnių, jo pašales, visokius reklaminius stendus, tvoras, neaiškius namiūkščius ar krepšinio lentas be krepšio, įspraustus į balčytišką formatą ir – beveik visada – švytinčius. Ir tada man dingtelėjo, kad juk tai – fotografijos poezija (juk tai buvo skirta rašytojams), tikri griežtos formos haiku, kuriuose banali kasdienybė netikėtai sušvinta prisilietimo prie transcendencijos, pasaulio ritmo, būties harmonijos jausmu. Čia visi dalykai vienodai svarbūs: ir formos griežtumas, ir monotonija (tik joje sušvitimai „džiazuoja“), ir banalybė (nes tik kai pažadina iš kasdienybės snaudulio, tas jausmas yra tinkamai stiprus), ir, žinoma, tas prisilietimas prie kažko nenusakomo... Nežinau jokio kito fotografo, kuris veiktų taip pat. Ar menininko. Tik haiku mane taip ir veikia.

Ar galima V. Balčytį pavadinti Vilniaus fotografu?

S. Ž.: Galbūt teisingiau pasakyti, kad jis – vienas iš Vilniaus fotografų. Vilnių jis vėlgi fotografuoja fragmentais. Palyginti su kitų fotografų kūryba, pavyzdžiui, A. Kunčiaus, kuris į Vilnių žvalgosi iš tolimų jo taškų, V. Balčytis vaikšto po Vilnių ir ieško jį dominančių fragmentų.

Gintautas Trimakas: Manau, galima jį taip vadinti. Galima sakyti, kad Lenkijoje, išskyrus tuometinį Vilnių, fotografų nebuvo. Vytautas taip pat yra Vilniaus fotografas. Gal ir per drąsiai pasakyta, bet pats Vilnius – unikalus miestas savo vienuolynais ir bažnyčiomis, vieta, išsidėstymu. Vytautas – miestietis, dėl to jo tokia fotografija. Jis gyvena ir fotografuoja Vilniuje, bet plačiąja prasme jis – miestietis.

Su kuo galėtumėte palyginti V. Balčyčio darbus?

A. N.: Lietuvoje V. Balčytį sunku lyginti su kitais. Jei lyginsi jį su jo kartos fotografais, pavyzdžiui, Remigijumi Pačėsa, Alfonsu Budvyčiu ar Alvydu Lukiu, tai bendras bus tik žvilgsnis į nudrengtą kasdienybę, gal dar į Vilnių, taip pat – fotografijų mažinimas. Bet paskui ryškės vien skirtumai. Su kitomis kartomis V. Balčytis iš viso nepalyginamas, nebent greta galėtų kaboti Kunčiaus „Tolių vaizdai“ ir „Debesų knyga“. O tarybinių laikų reportažinė fotografija jį paprasčiausiai užmuštų. Tačiau pasaulyje yra su kuo palyginti. Kad ir kaip keista, iš karto prisimenu Josefą Sudeką – nors jiedu vizualiai labai skirtingi, Sudekas irgi užsidaręs namuose atsitiktinai sukritusių daiktų šiukšlyne sugebėdavo rasti transcendenciją – tas užsidarymas atitinka V. Balčyčio kadrų griežtumą. Taip pat yra toks amerikiečių fotografas Lewis Baltzas, į kurį Balčytis, tiesą sakant, vizualiai labai panašus – vėlgi ta pati griežta forma, maži formatai, miesto kasdienybė. Bet Baltzas nešvyti, ir gana.

M. M.: Gal būtų tikslingiau Balčyčio kūrybą ne su kuo nors lyginti, o gretinti. Jeigu apie autorių tektų kalbėti, kad jo darbai panašūs į vieno ar kito fotografo, kvestionuotume autoriaus individualybės esmę. O gretinimas pirmiausia atskleidžia kūrybinės ideologijos kontekstą, kurį XX a. 9-tajame dešimtmetyje, kai susiformavo Balčyčio autorystė, sudarė A. Budvytis, R. Pačėsa, Algirdas Šeškus, Gintaras Zinkevičius, TTL. Būtent šie menininkai diegė naują Lietuvoje, alternatyvų požiūrį į fotografiją. Anuo metu jaunieji kūrėjai vietoje tradicinio – apibendrinto metaforiško – vaizdinio kūrimo demonstravo pasyvių, sąmoningai nuobodžiaujančių, nihilistinių stebėtojų nonkonformistinę poziciją.

Svarstant apie dominuojančius Balčyčio fotografijoje objektus – transformatorines, kioskus, garbės lentas, reklaminius skydus ir panašiai, – privalu prisiminti Algimantą Kurą, Kostą Dereškevičių, Arvydą Šaltenį, Algimantą Švėgždą. Jie jau 1973 m. surengė bendrą anuomet naujos dailės estetikos parodą. Juos dominantys banalūs objektai – gelžgaliai, plastmasiniai kibirai, kartoninės dėžės, sportbačiai ir kiti beverčiai daiktai – ne tik nepadėjo idealizuoti sovietinės tikrovės, bet ir tam prieštaravo. Berods, savo pirmąją parodą V. Balčytis surengė su Eugenijumi Cukermanu – toks susigretinimas su abstrakcionizmu, manau, taip pat nurodo menininko žiūros ir raiškos kryptį.

Kuo Jums artima Vytauto Balčyčio kūryba?

G. T.: Išgirdus žodį „artima“, iš karto norisi kalbėti apie tai, kiek aš esu arti jo ir kiek aš kažką panašiai darau. Man artimas jo susikaupimas, ramybė. Artimas, kas man irgi nesvetima, vaizdo su(si)kaupimas. Suprantu autorių, matydamas jo pasirinktą objektą, nes Vytauto kūrybą stebiu jau daug metų, nuo pat savo sąmoningos fotografijos analizės pradžios. Jo kūryba nedaug kuo pasikeitė. Nuo pat pradžių jo sąlyginis eksperimentas, jo apsisprendimas taip išreikšti savo minimalistinį garsą buvo toks pat.

Taip pat jis man artimas, nes nesikeičia. Nuo tų laikų, nuo fotografavimo pradžios jis ganėtinai kokybiškai ir įtaigiai tai darė, tik mažai kas pastebėjo. Praėjo tiek daug metų, ir dabar jis yra pastebėtas. Balčytis jau seniai galėjo gauti Nacionalinę premiją, nes stabiliai dirba ir yra ištikimas, pirmiausia pats sau. Man dar labai patinka, kad jis nemeluoja, neišsisukinėja ir nepataikauja aplinkai, daro savo darbą.

Taip atsitiko, kad nors mes skirtingai dirbame, mūsų estetinės pažiūros vienodos. Tuo laiku daryti tai, kas tau patinka, buvo išties sudėtinga. Vytautas išlikdavo ramus, bet kažkiek sveikatos jam tai kainavo.

Kokius išskirtumėte menininkus, fotografavusius Vilnių?

S. Ž.: Kalbant apie ankstesnius laikus, tai Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Arūnas Baltėnas, Kęstutis Stoškus ir t.t... Kas netingi, tas fotografuoja. Vilnius čia pat, tai kodėl jo nefotografuoti?

M. M.: Vilnių daug kas fotografavo: Albertas Sveikovskis, Juzefas Čechavičius, Janas Bulhakas, jau minėti menininkai… Tačiau apie Balčytį negalėčiau pasakyti, kad jis fotografuoja Vilnių. Nors jo serija ir vadinama „Vilniaus vaizdai“, o pirmosios knygos – 1993 m. su Vaidotu Dauniu ir 1995 m. su A. Budvyčiu ir Algimantu Kunčiumi – taip pat skirtos Vilniui, drįsčiau teigti, kad miestas yra tik terpė, erdvė, kurioje Balčytis išskleidžia savo egzistencinę būseną. Tuomet kodėl Vilnius? Atsakymas būtų paprastas – jis čia gyvena.

A. N.: Vilnius turėjo ir turi puikių fotografų. Čechavičius, Johanas Hiksa, Stanisławas Filibertas Fleury, Janas Bulhakas, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis ir t.t.. Čia suminėjau tik, mano nuomone, įdomiausius. Kiekvieno jų Vilnius yra kitoks, bet ir atpažįstamai tas pats – labai smagu mintyse skaityti tą įvairialypio miesto pokalbį su savimi. Būtų gerai, jei tai galėčiau daryti ne tik mintyse. Nors yra visokių knygų – ir šioks, ir anoks Vilnius, svajoju apie leidinį, kuriame visas Vilnius atsiskleistų per šių fotografų vaizdus – jo istorija ir dabartis. Taip pat apie atskirus kiekvieno iš šių fotografų „Vilnius“ – jų tikrai nebūtų per daug.

Kalbino Eglė Deltuvaitė