Kalėdinis kritikos kaltūnas

Jonas Valatkevičius. „All Morality is Gone“. 2006 m.

Da Vinčio kodas

Prisimenate, kaip prieš kelerius metus kažkas iškėlė teoriją, kad Leonardo Mona Liza šypsosi dėl to, kad neva yra nėščia (nes kitų priežasčių moteriai šypsotis tiesiog negali būti). Taip ir buvo. Paskui (po to, kai ji pagimdė, žinoma) išaiškėjo, kad ji iš tiesų yra vyras (panašus į savo kūrėją), arba bent jau nori būti vyru, kaip kiekvienai moteriai ir pridera. Bet tai praeinanti fazė. Na o dabar, kai jos pirmasis vaikas jau paaugo, ji ir vėl šypsosi. Ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad, kaip neseniai nustatė meno žinovai ir ekspertai, ji ką tik pagimdė antrą (!) kūdikį. (Paulina Pukytė, „Peliukas nusitašė“)

Savo darbų dailininkas, kaip kažkada yra pats minėjęs, netgi neįvardina ir tai leidžia atlikti žmonai, draugams, pačiam žiūrovui. (Ieva Kuncytė, „Tapyba ženklais“)

Šiandien kalbėti apie pavogtus kūrinius ne tik neįprasta, bet ir konceptualu. (Kristina Stančienė, „Ištroškę meno“)

Kuratorė paprašė, kad autorius nekabintų po fotografijomis porų aprašymų apie bendrą gyvenimą kartu, kurie „per daug“ aiškiai nurodo į tai, kas vaizduojama. (Vytautas Michelkevičius, „Meno kūrinio cenzūra“)

Bendras abiejų menininkų grupių bruožas – susisaistymas su atskiromis institucijomis. Tai lemia ne vien institucijos, joms atstovaujantys kuratoriai, bet ir savanoriškai kokios nors kontoros darbuotojais tampantys menininkai. (Vidas Poškus, „Marginalai“).

Et... Visi žinome priežastis, kodėl Lietuvoje menininkų, menotyrininkų, galerininkų geidžiamų kolekcionierių beveik nėra, tik turbūt niekas neturi veiksmingo recepto, ką daryti, kad jų atsirastų. (Aistė Paulina Virbickaitė, „Iš figūrų gyvenimo“).

Mums nereikia kviestis Christo ir Jean Claude, kad supakuotų „Lietuvą“ ar Vilniaus savivaldybę. Savo pastatus pakuojamės patys, o ką rasime nuėmę pakuotę, nežino niekas. Uždengus pastatą burtininko skrybėle, turinys neįtikėtinai pasikeičia. Bet svarbiausia juk ne traukiami balti triušiukai, o pati skrybėlė, tiesa? (Laima Kreivytė, „Uždengtas Vilnius“)

Artojiška erotika

Taigi fotografijose daugiausia matome vyrų kūnų, moterų čia tik kelios: viena surištomis kojomis guli užsisvajojusi su grėsmingu pjautuvu, pritvirtintu prie kojų, kita įsitaisiusi valdinga poza, ant juosmens užnerta virve, trečia išvis be galvos, stovi įsirėmusi į vyruko užpakalį. (Ieva Dilytė, „Artojiška erotika“)

Kai aš studijavau Vilniaus dailės akademijoje, per meno istoriją mūsų taip nemokė, per daug gūdūs turbūt buvo laikai, bet dabar jau egzistuoja nuomonė, kad nuogo vyriško kūno vaizdavimas („Guerrilla Girls“ paskaičiavimu, 85 proc. nuogalių meno muziejuose yra moterys) iš tiesų yra homoerotinių tapytojo fantazijų patenkinimas. Sako, labiausiai tam tiko šv. Sebastijonas. Jį tiesiog privalu būdavo vaizduoti nuogą, kad būtų kur strėles susmeigti. (Paulina Pukytė, „Geriausias menas“)

Multiplikuotas, ištaškytas, begalvis (norėčiau pabrėžti šį momentą) moters kūnas šiame kontekste suskamba itin fiziologiškai, objektiškai, net abjektiškai. (Virginija Vitkienė, „Tapatumo paieškos“)

Lupita visiškai nesivaržo savo judesių ir atsiduoda macho Julio rankoms, slystančiomis jos liemeniu, sėdmenimis, šlaunimis, atsidurdama itin perversiškose pozicijose skambant latino muzikos ritmams. Bet jos veidas niekada nerodo emocijų – visuomet išlieka šaltai vienodas, net Julio gašliai sugrūdus jos galvą sau tarp kojų. (Dovilė Tumpytė, „Sulaikytos emocijos ir judesys“)

Todėl turėti gerą automobilį reiškia ne tik libido dydį. (Monika Krikštopaitytė, „Tie, kurie kojomis neliečia žemės“)

Per kančias į žvaigždes

Po savaitės, nusivylęs ir dar nenorintis grįžti namo, pamačiau gražų spalvotą kadrą ir pasijutau kaltas... Pamaniau, kad neturėčiau jo fotografuoti, nes jis tiesiog per gražus, per banalus. (Pokalbis su Clemensu Kalisheriu, parengė Eglė Deltuvaitė)

Tuo tarpu Margaret dangoraižyje įsitaisė studiją, ten rengdavo vakarėlius, o fotografuodavosi pakibusi kokiame nors keltuve ir virš miesto, ir virš paties dangoraižio. Ir fotografijoje ji iškilo iš tikrųjų aukštai. (Agnė Narušytė, „Šiek tiek apie Airiją“)

(…) viena žymiausių estų performansų atlikėjų grupė „Non Grata“ visą vakarą galerijos patalpose demonstravo savo nuogus kūnus, rėkė, spjaudėsi, vėmė ir kitomis radikaliomis priemonėmis deklaravo savo požiūrį į kūrybą. (Julija Fomina, „Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius)

(…) kišdamasis gėlių puokštę sau į subinę atlieku ne amoralų ar patologinį veiksmą, o tiesiog žaidžiu vaizdiniais ir juos reprezentuojančiais simboliais, taigi įgyvendinu, mano galva, grynai konceptualų sprendimą (…) (Kęstutis Šapoka pokalbyje su Valentinu Klimašausku, „Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas“)

Pasenusių vyrų drama baigiasi arba išminties gimimu, arba raudonu „Ferrari“. (Monika Krikštopaitytė, „Kur gimsta išmintis“)

Būsena daugmaž aiški – demarkacinė, nukrypstančiu kursu į akivaizdų visuomeninį užribį, skausmingai ekshibicionistinė ir, aišku, verta griežtų nuobaudų. Būsena tragiška, autoironiška, nes, deja, daug kuo susiliečianti su asmenine patirtimi. Būsena „N-14“, tik nesiveskite nepilnamečių vaikų žiūrėti šio filmo, jiems bus per baisu arba kvailai juokinga! (Emilija Budrecka, „Nuogas menas“).

Modernizmo žvaigždė užgeso, tačiau jos iškraipyti atšvaitai vis dar pakliūva į mūsų regos lauką.

(Neringa Černiauskaitė, „Modernizmo superžvaigždė“)

Meno morgas

Turbūt niekas rimtai nesvarstytų pasiūlymo numarinti kūną ir gelbėti ranką arba koją. Tačiau kultūros kūnas, pasirodo, gali būti aukojamas dėl plastinės operacijos ir klonuojamų didingos praeities vizijų. (Laima Kreivytė, „Griuvėsių kultūra“)

Vis dėlto dviejų požiūrių – jauno menininko požiūrio į kultūrą kaip lavoną ir kultūros požiūrio į jauną menininką kaip lavoną – pusiausvyra turėtų būti labiau išbalansuota. (Milda Žvirblytė, „Šauk – neišsigelbėsi“)

Prisiminiau dar vieną seną Šiaulių meninio gyvenimo istoriją, kai viena jauna ekscentriška videomenininkė vienoje dailės galerijoje, polietileniniame maišelyje, užmiršo žmogaus galvą... (Arūnas Uogintas, „Ėriuko skerdimo menas“)

Dailininkas daugelį nepatikusiųjų kūrinių be gailesčio pavertė plėnimis Nemuno saloje. (Živilė Ambrasaitė, „Liepsnos (ne)paliestieji“)

Gal jau laikas „užmiršti Deleuze’ą“? Pasaulis prigrūstas degradavusių kopijų. Situacionistų vadas Guy Debord’as, iškoneveikęs spektaklio visuomenę apsiverstų kape, išvydęs nūdienį stabmeldystės triumfą. (Erika Grigoravičienė, „Pamiršti Deleuze’ą“)

Po savaitės galerijos darbuotojų, televizijos vadovų nervų policija gražino galvą į morgą, bylos niekam nekėlė, liko tik nesąmonių gniužulas, kurio galėjo ir visai nebūti, jei žurnalistai būtų protingai sudėję taškus ant „i“... (Arūnas Uogintas, „Ėriuko skerdimo menas“)

Vilnius – Kaunas, Lietuva

„101,3 KM“, pasirinkus Vilniaus–Kauno temą, buvo nuspręsta įlįsti giliau į tautos vidurius ir paanalizuoti savo struktūrą. (Eglė Mikalajūnaitė, „Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas“)

Minkštą, nuosaikų Vilniaus apylinkių klimatą, priemiesčių pušynus anuomet medikai laikė itin palankiais sveikatai, pagal jų rekomendacijas Žvėryne, Antakalnyje, Vilkpėdėje statyti ne tik gyvenamieji namai, bet ir ligoninės, sanatorijos. (Laima Laučkaitė, „Užmirštas medinis Vilnius“)

Vilnius bent jau nesimaivo. Plastinės operacijos vyksta ne realybės, o statybų aikštelių šou. (Laima Kreivytė, „Uždengtas Vilnius“)

(...) lietuviai, kaip tauta, dar tebėra sutrikusi. Viena vertus, nuo Sąjūdžio laikų dar tebėra išlikęs stiprus tautos, kaip unikalaus vientiso darinio, suvokimas. Antra vertus, turinys formoje, vardu „Lietuva“, sparčiai kinta. Identiteto intensyviai ieškoma, kadangi jo reikia (nes „Lietuva yra“) ir jo nerandama (...) (Eglė Mikalajūnaitė, „Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas“)

Lietuvoje rašo vardas, pavardė ir dizaineris. Normaliame pasaulyje kiekvienas paklaustų, kokios srities tu dizaineris? (Audrius Klimas kalbasi su Elena Černiauskaite, „Dizainas dizainui nelygu...“)

(…) nors Rytai jau pakankamai nutolo, Vakarai, matyt, dar nepakankamai priartėjo. (Eglė Mikalajūnaitė, „Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas“)

Masių maištas

Kita vertus, kai pagalvoji, su ta pozicija ir įtaka masėms reikia atsargiai ir atsakingai – štai Karlas Marxas irgi laikė save menininku, o savo „Kapitalą“ meno kūriniu, – sako, jo tekstas yra persunktas ironijos, kurios tyrinėtojai nepastebėjo net 140 metų. (Paulina Pukytė, „Savi ar nesavi?“)

Socialistinei stokos visuomenei žaibiškai „atsivertus“ į kapitalistinę pertekliaus kultūrą, menininką technologą pakeitė menininkas trintukas. Reklamos, realybės šou ir neartikuliuotų gatvės vaizdų lavina reikalavo ne pridėti, o atimti. Ne puošti ir gražinti, o falsifikuoti. (Laima Kreivytė, „Uždengtas Vilnius“)

Dailininkai, deklaruojantys, kad „meno kūriniai, dailės parodos reikalingi siauram meno mylėtojų būriui“, meluoja mums, sau arba tiesiog koketuoja. (Beje, atkreipkite dėmesį, kaip dažnas menininkas taria šiuos du žodžius: „plačio-o-ji pu-ublika“. (Ramutė Rachlevičiūtė, „Akvilė“)

8-ojo dešimtmečio Amerikos moterų judėjimo lyderė, pritrenkiančios išvaizdos, seksuali ir be galo iškalbinga blondinė Gloria Steinem „pačios konservatyviausios industrializuotos pasaulio visuomenės“ (S.J. Douglas) akivaizdoje atvirai kritikavo santuokos instituciją, tvirtindama, kad santuoka degraduojančiai veikia bet kokią asmenybę, o moteriai tai reiškia tik viena – vergiją. (Ieva Dilytė, „Feministinė kultūros kritika ne tik akademiškiems vartotojams“)

Airijos kalėjimuose nėra moterų. Tačiau tik todėl, kad jos buvo uždarytos kitur ir atsidurdavo už visuomenės ribų. (Agnė Narušytė, „Šiek tiek apie Airiją“)

Štai vienas menininkas (pavardės neminėsime) tarp verslininkų išgarsėjo, nes neva visuomet būna išvykęs į egzotiškus kraštus arba namuose pakaušęs nekelia mobiliojo telefono. Tokia jo legenda, ir ji veikia. O kaip yra iš tikrųjų?.. Kelis pirkėjus yra pagavusi kone detektyvinė intriga: užtikti dailininką, būti įsileistam į jo dirbtuvę ir užtaikyti, kad ten būtų nors vienas neparduotas kūrinys. Nesvarbu koks. (Ramutė Rachlevičiūtė, „Akvilė“)

Tiesiog Marija

Rugsėjo 1-ąją Gedimino prospekte apsireiškė Marija. Nusileido tiesiai iš „ARTimos“ galerijos. (Miglė Andrulionytė, „Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?“)

Kita vertus, pilna šokoladinių marijų, kurias visi kramto ir niekas iš to tragedijos nedaro. (Miglė Andrulionytė, „Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?“)

Man, moteriai, „bendroji ontologija“ sunkiai įkandama, bet nesvetima viskas, kas žema, todėl norėdama suprasti Deleuze’ą, kurio teiginių prasmingumu iš anksto tikiu, paieškosiu moters, kūniškos priežasties anapus ženklų paviršiaus. (Erika Grigoravičienė, „Pamiršti Deleuze’ą“)

Sunku net patikėti, kad visai neseniai Europoje (nors ir nuo jos atitrūkusioje saloje, bet vis tiek) moterys buvo beteisės, vyrų nuosavybė, turėjo gyventi tarsi švč. Mergelės Marijos statulos. Jau geriau būti traktorininke. (Agnė Narušytė, „Šiek tiek apie Airiją“)

(…) meno erdvės neturėtų tapti nei pavienių meno „žinov(i)ų“ ideologinių konstruktų šventovėmis, nei privačiais buduarais, kurių sienoms „paveikslėliai“ parenkami vadovaujantis asmeniniu skoniu.

(Irma Stanaitytė pokalbyje „Meno kūrinio cenzūra“)

Gamta – visų namai

(...) ant kalvelės stovinčios avies Jessicos snukis atrodo nepaprastai išmintingas ir susivokęs savyje (ją fotografuodamas Hassosas, aišku, stovėjo pakalnėje), ir tai atrodo taip absurdiška ir siurrealu, kad belieka atsisakyti savo paties išminties siūlomų taisyklių ir šypsotis romia besmegenio šypsena. (Austėja Čepauskaitė, „Parodoje, vardu Paradigma“)

Vargšai tie ėriukai – gyvi ar paskersti – meninių akcijų pasyvūs veikėjai. (Arūnas Uogintas, „Ėriuko skerdimo menas“)

Žvejai, anot parodų namų kuratorės, esą taip „arti gamtos“, kad bet kokie reiškiniai „iš miesto“ jiems nepriimtini, o šiuo konkrečiu atveju būtų suprasti kaip iškrypimų eskalacija. (Irma Stanaitytė pokalbyje „Meno kūrinio cenzūra“)

(…) lytiškai santykiauti su rąstigaliu yra taip pat normalu, kaip vakare prieš gulantis miegoti valytis dantis. (Valentinas Klimašauskas pokalbyje su Kęstučiu Šapoka, „Apie iškrypimus ir kitas tikrovės formas“)

(…) žmogbeždžionės, besielgdamos kaip žmonės, taip į nieką ir neišvirsta (Kristina Budrytė, „Linksmasis menas“)

Iškilmingų kalbų orą pagadino keli paties autoriaus sakiniai, perskaityti jo dukros: „Mieli ponai, arti bažnyčia – toli Dievas. Televizija, kritikai ir dar daug kas bando įkasti mano arkliui, bet jis bėga, nors ir ne visada paėdęs, ir dar sugeba pagadinti orą Prospekto galerijoje...“ (Skirmantas Valiulis, „Arklys prospekte“)

Suvėlė Artojėlis ir melžėja