Literatūra

Kas įsiminė 2006-aisiais

Literatūra

iliustracija

Kasmet per Kalėdas savaitraštis klausia kultūrininkų, kas jiems per šiuos metus įstrigo atmintin, kas nusipelno paminėjimo. Rašytojų ir rašto žmonių norisi paklausti, kokios knygos (poezijos, prozos, eseistikos, kitų žanrų) per šiuos metus pateko jų akiratin. Gal yra tokių, kurios buvo „pražiūrėtos“, nesusilaukė deramo kritikos dėmesio, tad bent dabar savo įvertinimu galime padaryti tokiems nepastebėtiems kūrėjams nedidelę šventę.

Vladas Braziūnas

Negaliu būti objektyvus: nemaža šiemetės mano skaitybos dalis buvo iš kokio nors įsipareigojimo. Tad negaliu pasigirti, kad daug aprėpiau kitaip, laisva širdžia. Iš taip skaitytų – specialiai nesirinkdamas ir nesudarinėdamas kokio „geriausių“ penketuko ar pan., neskirstydamas vietų – galiu įvardyti kelias stiprokai įsiminusias (irgi kriterijus): Birutės Jonuškaitės pokalbių ir esė knyga „Eksperimentas“; kita tos pačios „Gimtojo žodžio“ leidyklos knyga – Ritos Tūtlytės „Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita“. Atskirai seniai įsidėmėtos, pagaliau knyga sulauktos Alvydo Šlepiko novelės „Lietaus dievas“, LRS leidyklos išleistos... ar tikrai jau pernai? Na, bent jau Kęstučio Navako fleitas šioji leidykla atspėjo šiemet, taigi – eilėraščių rinkinys „Atspėtos fleitos“. Užsigardžiuoti – Arvydo Pacevičiaus „Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 metais: dingęs knygos pasaulis“ („Versus aureus“). Ai, bet kad ir ji – pernykštė...

Laimantas Jonušys

Kadangi kultūrinėje spaudoje esu demaskuotas prozos „Metų knygos rinkimų“ komisijoje pasisakęs už keturias geriausias, tai jas ir paminėsiu (abėcėlės tvarka): Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“, Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“, Saros Poisson „Šmogus“ ir Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas“. Jau vėliau pasirodė nauja įspūdinga Jaroslavo Melniko rinktinė „Pasaulio pabaiga“. Dar nespėjau perskaityti Leonardo Gutausko naujojo romano „Sapnų teologija“, bet šio autoriaus romanai paprastai nenuvilia.

Laurynas Katkus

Šių metų mano poezijos trejybė – Kęstutis Navakas, Eugenijus Ališanka ir Mindaugas Valiukas. Navakas „Atspėtose fleitose“ atsisako savo rokokinio maskarado ir daug laimi; Ališankos „Exemplum“, palyginti su ankstesnėm knygom, kiek priblėsęs, bet atskiri tekstai labai stiprūs. Paskutinių dienų atradimas – Valiuko „Dambrelis“. Šmaikščių haiku knyga, kurioje nėra nei „depresyvaus gruzo“, kaip sako vienas mano draugas, nei bandymo suspėti su mada. Chapeau bas!

Sekimas mada, reklaminės akcijos vis ryškesnės prozos sferoje. Aišku, be reklamos visai apsieiti neišeina; bet vis tiek erzina jos primityvumas ir nuspėjamumas. Juo labiau kad rimta kritika, kuri normaliuose kraštuose padeda neutralizuoti rinkodaros agresyvumą, pas mus jau kuris laikas guli komos būsenos.

Pastebėjau, kad prozos knygas pradėjo leisti filosofijos mylėtojai (Sabolius, Kačerauskas). Anksčiau prozos aukštumas šturmavo verslininkai, žurnalistai, dabar ir filosofai. Kaži kodėl – suprato, kad Litera vis dėlto mieliau už Sofiją? jaučia laisvą erdvę saviraiškai?

Iš profesionalių prozininkų reiktų minėti gerai apgalvotą Alvydo Šlepiko apsakymų knygą. Iš Andriaus Jakučiūno romano lektūros tikiuosi svaigių pasakojimo posūkių ar net amerikoniškų kalniukų – šito mažų mažiausiai. Dar tikiuosi, kad Andrius pagaliau ištesės savo pažadą ir padovanos man žadėtąjį egzempliorių.

Neseniai vienos leidyklos vadovas paskelbė, kad jo leidykla naują knygą išleidžia kas aštuonias valandas. Pavydėtinas laimėjimas. Tikslas irgi aiškus. „Sutelkta „katiušų“ salve smogti Paskutiniam Lietuvos Skaitytojui, sunaikinti jo nuovokos likučius ir palaidoti gyvą po knygomis“ (iš slapto leidėjų asociacijos susitarimo). Kitaip tariant, verstinės literatūros srity nieko nauja – ta pati perprodukcija ir chaosas. Išleidžiama nežmoniškai daug šlamšto, bet kartais pasirodo ir neprastos literatūros. Man tai pirmiausia šiuolaikiniai amerikiečių rašytojai (jie gerokai įdomesni už britus) – pavyzdžiui, pagaliau lietuviškai pasirodęs Thomas Pynchonas ir lygiai taip pat pagaliau išversta Paulo Austerio „Niujorko trilogija“.

Aidas Marčėnas

Štai keturios vertos paminėti bičiulių man dovanotos knygos, kurias šiais metais skaičiau ir perskaičiau. Proza: Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“ – pirmas mano nuo pradžios ligi galo perskaitytas šio autoriaus romanas, o tai didelis laimėjimas – tiek autoriui, tiek man. Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas“ – knyga stipresnė, nei įsivaizdavau. O ir įsivaizdavau gan stiprią.

Poezija. Mano vaizduotėje dar grumiasi Kęstučio Navako „Atspėtos fleitos“ ir Rimvydo Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetai“. Taip ir liks susikibusios atmintyje, o po metų kitų, jei dar būsim gyvi, atrodys, kad ne imtynių eina, o šoka.

Šiuo metu su įvairiopu skaitymo malonumu studijuoju Jūratės Baranovos monografiją „Filosofija ir literatūra“, kur greta Sartro, Nietzschės ir Parulskio aptariami ir čia paminėti autoriai.

Pats pirkau Tomo Venclovos „Kitaip“. Nuvylė. Ne dėl to, kad knyga būtų silpna (anaiptol), o dėl to, kad dar sykį pasijutau senas ir priekabus. Prieš dvidešimt metų viskas būtų kitaip.

Vytautas Martinkus

Tikrai sunku ir ne mano jėgoms išrinkti vieną knygą iš tūkstančio, tačiau kitos išeities gal ir neturime: rinktis, pasikliauti savo įžvalgomis. Manau, puiku, kad kažką vejamės: šiais metais pagaliau sulaukėme J.L. Borgeso prozos rinktinės „Smėlio knyga“ lietuvių kalba, būrelis literatūrologų parašė ir išleido vadovėlį filologams „XX amžiaus literatūros teorijos“. Tačiau vis tiek neatsikratau įspūdžio, kad vejamės vėžlį. Ir nepavejame. Ne tik Europos trasose, bet ir savame krašte. Perskaičiau visai naują Jaroslavo Melniko knygą „Pasaulio pabaiga“, pagalvojau, kad prancūzai skaitytojai šį autorių iš Lietuvos gretina (nedrąsu ir rašyti) su įžymiausiais modernybės klasikais, tai kas ir ką turi vytis?

Vis vien artėjančios kiaulės metų išvakarėse sau ir kitiems linkėčiau atsikratyti to sprinterio paršelio, amžinai besivejančio nepavejamą vėžlį, sindromo.

Sigitas Parulskis

Labiausiai šiais metais man strigo Arūno Sverdiolo knyga „Apie pamėklinę būtį“ („Baltos lankos“), regis, ji beveik ir nebuvo pastebėta (gal aš pražiopsojau), kad ir kaip būtų – joje yra minčių, kurios lietuviams nepatogios, ir tokių knygų mūsų kultūra (ką jau kalbėt apie eilinį skaitytoją) paprasčiausiai nemėgsta.

Valentinas Sventickas

Greitai atsakyti tegaliu žiūrėdamas į savąją knygų lentyną, joje ne viskas.

Iš naujos poezijos knygų liks atminty K. Navako „Atspėtos fleitos“ (dėl juoko – pavadinimu atspėjo svarbiausią premiją sau ir fleitininkui), R. Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetai“, T. Venclovos vertimų tomas „Kitaip“. Ir ką tik išėjusi Liūnės Sutemos knyga „Tebūnie“ – įvykis po ilgos kūrybinės pauzės. Vietoj G. Norvilo „Skėrių pusryčių“ rinkčiausi kitokį valgį, bet suprantu, kad knyga įdomi. Be reikalo „pražiūrėtas“ R. Skučaitės „Varinis angelas“.

Iš prozos įsidėmėjau L.S. Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“, L. Gutausko „Sapnų teologiją“, J. Melniko „Pasaulio pabaigą“, R. Šerelytės „Balzamuotoją“.

Non fiction lentynoje – V. Kubiliaus laiškai, A. Arlauskienės knyga apie Tomą Šerną.

Renata Šerelytė

Paminėsiu tas, kurias skaičiau (ar tebeskaitau) dabar, nes atmintis tiek nebesiekia, kad atsiminčiau visų metų knygas. Tik pridursiu, kad didelę nuostabą man sukėlė ekspertų išrinktas „geriausių knygų“ penktukas (LTV akcija „Rinkime geriausią metų knygą“). Gal tų ekspertų atmintis dar trumpesnė negu mano?... Keletas tų knygų yra geros, bet „plačioji“ visuomenė vargu ar jas perskaitys. O jei perskaitys, tai nesupras, kodėl už jas reikia balsuoti.

Taigi minėčiau L.S. Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“ (dėl žavaus ir gaivališko poetiškumo), D. Mušinsko novelių rinktinę „Kalno saugotojas“ (dėl „mažojo žmogaus“ temos išryškinimo), M. Martinaičio užrašų knygą „Tylintys tekstai“ (dėl stebinančio šiuolaikiškumo ir ramios gyvenimiškos išminties bei neįkyraus humoro), L. Gutausko romaną „Sapnų teologija“ (dėl meilės kaip pasiaukojančios, o ne naikinančios pasijos iškėlimo). Dar atsiprašau S. Gedos, kad neminiu jo „Teodendrono“, nes nespėjau perskaityt. Bet argi svarbu, kad knyga „netelpa“ į kažkokius metų rėmus?.. Turbūt tik džiaugtis reikia, jei netelpa... O tokių netilpusių yra daug. Gal ir gerai. Neįsižeis tie, kurių nepaminėjau...

Alvydas Šlepikas

Klausiamas apie praėjusių metų knygas, kiek sutrinku: dažnai skaitančiojo datos nebūtinai sutampa su leidyklų parašytomis. Knygą skaitai ne pagal metus, ne tada, kai ji pasirodo, o tik tada, kai verčia kokia nors vidinė būtinybė, juk nesu kritikas, kuriam it mokinukui reikia žūtbūtinai perskaityti tą ar aną, kartais net dantimis griežiant, kad parašytum recenziją, atsiliepimą, išnarstymą ar panarstymą. Todėl prie man labiausiai įstrigusių šiemečių knygų priskirčiau ir Petro Dirgėlos „Arklių romansus“ (LRS leidykla, 2005) ir Valdemaro Kukulo „Judas taipgi danguj“ (LRS leidykla, 2005), nepamenu kokia data pažymėti Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“, bet gali būti, kad tai – taip pat pernykštė LRS leidyklos produkcija.

Na, o iš tikrai šiemečių knygų pirmiausia norėčiau minėti Tomo Venclovos vertimų rinktinę „Kitaip“ (LRS leidykla, 2006), Herkaus Kunčiaus „Nepasigailėti Dušanskio“ („Versus aureus“, 2006), Rimvydo Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetai“ (LRS leidykla, 2006), Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moteris“ („Baltos lankos“, 2006), Kęstučio Navako „Atspėtos fleitos“ (LRS leidykla, 2006).

Kaip ypatingą knygą, kurią rekomenduočiau paskaityti kiekvienam ką nors rašančiam, minėčiau Juozo Apučio „Maži atsakymai į didelius klausimus“ („Alma littera“, 2006). Jeigu kas nors„depresuojate“ ar kankinatės dėl savo rašto, dėl dar kažko, ši knyga turėtų jus kiek apraminti ir gal suteikti naujų impulsų (tiek literatūrinių, tiek ir nebūtinai), nes liudija didelę rašančiųjų bendrystę (ir gal bendrumą) – nežiūrint stilistikų, kartų ir viso kito.

Tiek kol kas apie šių metų knygas. Kitąmet gal vėl rašysiu apie šiemetines, kurias skaitysiu tik kitąmet?