Šou turi vykti

„Trumeno šou“

Kiekvienos atostogos, net pačios trumpiausios, man asocijuojasi su neskubiu skaitymu, kai gali pajusti kiekvieno žodžio skambesį, skaitymo malonumą, pasakojimo ritmą. Ir rašydamas šias eilutes vis pasižiūriu į manęs laukiančią gerų knygų krūvelę. Tokio laukimo, deja, nesužadina televizijos programos. Kai kurios televizijos, kaip ir kasmet, išvėdins savo spintas ir parodys tuos pačius senus gerus amerikietiškus kalėdinius filmus. Jie gal ir neblogi, bet sirupas, plakta grietinėlė ir kitokie saldumynai, kad ir kokie skanūs jie būtų, nusibosta. Be to, tie televizijų saldumynai iš tolo dvelkia sacharinišku infantilizmu. Savaitei kitai pasinerti į nusaldintą televizijos erdvę vis dėlto yra išbandymas net stiprių nervų žmonėms. Nors, reikia pripažinti, šįkart LNK siūlo karštas pasaulinio infantilizmo naujienas – harius poterius, žiedų valdovus ir pan. Nacionalinė televizija žada užliūliuoti lietuvių estrada. Žinoma, kai dienų dienas negali atsikelti nuo sotaus stalo, lietuvių dainos, sakau, gal ir gerina virškinimą. Bet mane lietuvių estrada ir kai kurios jos žvaigždės veikia kaip klizma. Užmetus akį į LTV programas, iškart aišku – klizmų užteks visiems.

Nesu Grinčas (TV3 ir šįmet nepamiršo Rono Howardo filmo „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“), kuris nori sugadinti švenčių belaukiančių kaimelio gyventojų nuotaikos, bet ir man televizijų dovanų manija, kurios nekenčia Grinčas ir jo vienmintė Sindė, kelia daug įtarimų. Televizijos dabar beveik kasdien ką nors mums dovanoja – namą, automobilį, riestainio skylę ar kruviną meilės istoriją. Turėtume būti dėkingi, bet už ką? Už tai, kad prievarta daro mus laimingus?

Tada jau geriau tikra holivudinio kino iliuzija, leidžianti bent trumpam patikėti, kad meilė ir kiti kilnūs jausmai neatpažįstamai keičia žmones. Galite mane smerkti, bet kiekvienąkart, kai kuri nors televizija rodo Garry Marshallo „Gražią moterį“ (TV3, 24 d. 23.30), prisiekiu sau, kad tik trumpam užmesiu akį, ar filmas nepaseno, ir... prilimpu prie televizoriaus. Suveikia tas pats mechanizmas, kaip ir nemirtingosios „Kasablankos“ atveju, kai viena klišė yra juokinga, bet keliasdešimt sukelia katarsį. Žinoma, yra dar Julia Roberts, parodanti, kaip po ciniškos ir ryžtingos merginos kauke pulsuoja jautrios romantikės siela. Drįstu tvirtinti, kad taip save įsivaizduoja visos mano pažįstamos moterys. Be to, Roberts šypsena gali nušviesti net storu dulkių sluoksniu nuklotą ekraną. Klišes išjuokia legendinis mano jaunystės filmas „Limonadinis Džo“ (LTV2, 31 d. 19.10). Ši amerikiečių vesternų parodija išgarsino režisierių Oldrichą Lipsky visame pasaulyje. Beje, Roberts pamatysime ir Joe Rotho filme „Amerikos numylėtiniai“ (TV3, 26 d. 22.15). Holivudiniu laimingos pabaigos žavesiu ir sąmojumi dvelkia Steveno Soderbergho „Oušeno vienuoliktukas“ (LNK, 23 d. 21.45), kuriame taip pat trumpam pasirodo Roberts. Mielą meilės istoriją Lawrence’o Kasdano filme „Prancūziškas bučinys“ (BTV, 26 d. 16.05) vaidina Meg Ryan ir Kevinas Kline’as, be to, jos fonas yra Paryžius. O „Žavios moters“ princą Richardą Gere’ą pamatysime Jono Avneto filme „Raudonasis kampas“ (BTV, 30 d. 22.50) – čia jis vaidina žavų amerikietį, Kinijoje apkaltintą žiauria žmogžudyste.

Žiaurių pasakų mėgėjams, manau, patiks Terry Gilliamo filmas „Broliai Grimai“ (LNK, 25 d. 14.50). Legendinius pasakų kūrėjus, kuriuos filme suvaidino Heathas Ledgeris ir Mattas Damonas, režisierius apgyvendino jų pačių pasakų pasaulyje. Jis neslepia: „Pasakos – tai mano pasaulis, fantazijos ir neįprastų būtybių pasaulis. Filmo sumanymas buvo pagrįstas tuo, kad jei pavyks sukurti labai realius personažus realiame pasaulyje, tai tą akimirką, kai į jį įsibraus ir veiksmą užvaldys keisti ir keliantys siaubą pasakos elementai, žiūrovai visiškai patikės tuo pasauliu ir patirs milžinišką malonumą jį atrasdami.“ Manyčiau, tai universalus gero reginio receptas, kurį vienaip ar kitaip bando pritaikyti savo filmams ir Chrisas Columbusas, ekranizuodamas „Harį Poterį ir išminties akmenį“ (LNK, 24 d. 20.50), ir Peteris Jacksonas, kurdamas filmą „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ (LNK, 25 d. 21.30). Mano skoniui tuose filmuose per daug sintetikos – taip vadinu specialiuosius efektus. Pavyzdžiui, Jacksono filme yra 560 kadrų su skaitmeniniais specialiaisiais efektais. Mėgstu kiną su gyvais žmonėmis.

Tokių filmų per šventes nebus daug. Pirmiausia tai Sofijos Coppolos filmas „Pasiklydę vertime“ (LNK, 28 d. 00.05). Neprisipažintų jausmų, neišpažintos meilės istorija režisierės papasakota subtiliai, panardinant ne tik filmo herojus, bet ir žiūrovus į subtilią atmosferą, tiksliai perteikiančią tai, kas slypi tarp žodžių. Kartu tai ir pasakojimas apie savojo „aš“ paieškas. Du pasiklydusius personažus – jauną filosofę ir vidutinio amžiaus krizę išgyvenančią kino žvaigždę – suvaidino Scarlett Johansson ir Billas Murrey. Wong Kar-way „Meilės laukimas“ (BTV, 24 d. 23.50) – dar viena neįvykusios meilės istorija, bet kartu ir šis tas daugiau nei tik meilės istorija. Pasak režisieriaus, tai filmas apie laikų pabaigą: „1966-ieji yra Honkongo istorijos posūkio taškas. Žemyne vykusi kultūrinė revoliucija turėjo daug nemalonių padarinių ir privertė Honkongo gyventojus susimąstyti apie ateitį. Dauguma jų atvyko iš Kinijos 5-ajame dešimtmetyje, maždaug porą dešimtmečių jautėsi ramiai ir iš naujo sukūrė savo gyvenimą. Bet staiga jie pajuto, kad viskas gali pasikeisti. 1966-ieji yra vienos epochos pabaiga ir kitos pradžia.“

Labiausiai nerimą žadina kitas filmas – Peterio Weiro „Trumeno šou“ (LTV, 27 d. 23.10). Filmo herojus Trumenas (Jim Carrey) nežino, kad visas jo gyvenimas yra tik realybės šou, kurį nuo pat pirmos akimirkos fiksuoja penki tūkstančiai kamerų ir režisuoja visagalis Kristofas (Ed Harris). Tačiau vieną dieną Trumenui atsiveria tiesa, jis nori pabėgti iš saldaus ir idealaus miestelio, kuriame prabėgo visas jo gyvenimas... Weiras filme atskleidžia slapčiausius šių dienų košmarus ir baimes, kad viskas yra numatyta iš anksto, kontroliuojama, kad gyvename pagal svetimą scenarijų. Negana to – esame tik televizijos šou dalyviai... Ateinančiais metais linkiu, kad šis jausmas aplankytų kuo rečiau.

Jūsų – Jonas Ūbis