Kas įsiminė 2006-aisiais

„Faustas“ D. Matvejevo nuotr.

Ramunė Balevičiūtė

Optimistiškai žvelgiant, atrodo, kad 2006-ieji buvo daugmaž ramūs, labai kuo nors neišsiskiriantys. Įsiminė, kas ir turėtų įsiminti, – „Sirenos“, Naujosios dramos akcija, vienas kitas Britų tarybos, Prancūzų kultūros centro, Italų kultūros instituto, Lenkų instituto organizuotas renginys ir jų suteikta proga pažinti įdomias, išskirtines teatro pasaulio asmenybes. Turbūt kiekvienas iš šių susitikimų pasiimame tiek, kiek mums patiems to reikia. Neigiamus dalykus (kurie akivaizdūs ir kuriuos tenka minėti metai iš metų) švenčių proga norisi nutylėti. Stagnacijos, absurdų, blogo skonio ir neprofesionalumo rekordą, man regis, šiemet sumušė Teatro sąjunga ir jos naujasis „produktas“ – žurnalas „Lietuvos scena“.

Valdas Gedgaudas

1. Pirmieji du (ypač antras) Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ (J.W. Goethe) veiksmai ir karališkas Vlado Bagdono vaidmuo šiame spektaklyje.

2. Vaido Viliaus Šuo Dvasia „Fauste“.

3. Eimučio Kvoščiausko pilietis Podsekauskas Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“ (rež. Agnius Jankevičius, Kauno dramos teatras) ir sūnus Antoška Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškose“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė, Kauno dramos teatras).

4. Sigito Račkio „Svifto namai“ (pagal Grigorijų Goriną) Vilniaus Mažajame teatre.

5. „Gariūniškoji“ „Eglės žalčių karalienės“ versija Klaipėdos dramos teatre (rež. Vytautas V. Landsbergis): pirmojo laipsnio tvirkinamieji režisieriaus veiksmai suprofanuojant lietuvių mitologiją ir tautosaką „kanukiška“ tautine bižuterija šiame įvairaus amžiaus žiūrovų grupėms skirtame spektaklyje.

6. Įstabus faktas, kad šiais metais Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti nebuvo pateikta nė vieno teatralo kandidatūra.

7. Ūmus Oskaro Koršunovo gastritas-pankreatitas, neleidęs režisieriui Turine atsiimti svarbiausio Europoje prestižinio apdovanojimo už „Naująją teatro realybę“.

8. Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio savižudybės.

Audronė Girdzijauskaitė

1. „Madam Baterflai“ – kaip sintetinio teatro pavyzdys (LNOBT).

2. C. Gozzi „Princesė Turandot“, rež. Aidas Giniotis (Šiaulių dramos teatras) – kaip bandymas atgaivinti senosios commedia dell’arte principus.

Vaidas Jauniškis

1. „Orestėja“, rež. Michaelis Thalheimeris (Berlyno „Deutsches Theater“).

2. Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos panorama (Kauno dramos teatras).

3. „vsprs“, rež., choreogr. Alainas Platelis, Fabrizio Cassolis (Le Ballet C. De la B.).

4. „Topor sosi“, rež. Benas Šarka („Gliukų teatras“, Klaipėda).

5. „Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“ („Sirenų“ festivalis).

Vlada Kalpokaitė

1. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ – už erdvę minčiai.

2. Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ – už visų erdvių sukrėtimą.

3. Valentinas Masalskis – už viską, ką daro ir kalba.

Daiva Šabasevičienė

1. Aktoriai: Valentinas Masalskis („Aš, Fojerbachas“, rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras), Nijolė Narmontaitė („Palaukit, kieno gi čia gyvenimas“, rež. J. Vaitkus, Vilniaus mažasis teatras), Povilas Budrys („Faustas“, rež. E. Nekrošius, „Meno fortas“).

2. Spektakliai: „Faustas“, rež. E. Nekrošius („Meno fortas“), „Pagalvinis“, rež. J. Vaitkus (Jaunimo teatras), „Bohema“, rež. D. Ibelhauptaitė.

Rasa Vasinauskaitė

1. „Faustas“, rež. E. Nekrošius („Meno fortas“).

2. Povilas Budrys (Dievas ir Vagneris) ir Vladas Bagdonas (Faustas) „Fauste“.

3. Valentinas Masalskis („Aš, Fojerbachas“, rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras).

4. „vsprs“, chor. A. Platelis ir „Omarų krautuvė“, rež. J. Lauwersas (Avinjono festivalis).

5. Beno Šarkos Vilniuje rodyti spektakliai „A Gu-Gu“ ir „Topor sosi“.

6. Tragiškos Dalios Tamulevičiūtės, Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio netektys.

7. Nesibaigiantis Teatro sąjungos blefavimas.

Jaunųjų teatrologų reitingas

Goda Dapšytė

1. Jerome Thomas „Lili Cirkas“.

2. Lora Juodkaitė, Valentinas Masalskis „Salamandros sapnas. Paveikslas“ („Menų spaustuvė“, Šokio informacijos centras).

3. „Faustas“, rež. E. Nekrošius („Meno fortas“).

4. A. Strindbergo „Į Damaską“, rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).

Vaiva Grainytė

1. „Faustas“, rež. E. Nekrošius („Meno fortas“).

2. G. Tabori „Antigonė“, matyta Berlyno „Berliner Ensambler“ teatre, kur gyvuoja autentiškas brechtiškojo atsiribojimo vaidybos metodas.

Vilmantas Juškėnas

Gerą įspūdį paliko Bialystoko lėlių teatro gastrolės Vilniaus „Lėlėje“, „Penktas veiksmas“, rež. A. Kaniava (Keistuolių teatras); nuliūdino – šio sezono Jaunimo teatro premjeros ir „Versmių“ festivalis.

Tautvydas Poliuškevičius

1. J. Strausso „Salomėja“, rež. D. Alden (LNOBT).

2. Valentinas Masalskis ir jo suvaidintas bei pastatytas „Aš, Fojerbachas“ (Nacionalinis dramos teatras).

3. „Faustas“ (rež. E. Nekrošius, „Meno fortas“) ir Faustą suvaidinęs Vladas Bagdonas.

Gintė Pranckūnaitė

1. J. Strausso „Salomėja“, rež. D. Alden (LNOBT).

2. „Į Damaską“, rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).

3. Blogiausias per ketverius metus matytas spektaklis – festivalyje „Versmės“ Panevėžio teatro „Menas“ suvaidinta „Naktis rojuje“ – stebina teatro drąsa vadinti save profesionaliu.

Kristina Soltonaitė

1. „Faustas“, rež. E. Nekrošius.

2. Rusų režisieriaus Andrejaus Mogučyj spektakliai „Karakatuk“ ir „Making Hamlet“, matyti Maskvoje.

3. Labai blogos Gintaro Liutkevičiaus bandytos režisuoti F. Kafkos „Metamofrozės“.

Gediminas Šeduikis

1. J. Strausso „Salomėja“, rež. D. Alden (LNOBT).

2. „Faustas“, rež. E. Nekrošius („Meno fortas“).

3. „Haširigaki“, rež. H. Goebbelsas („Sirenų“ festivalis).