Kas įsiminė 2006-aisiais

Izis. „Tuilleries parkas, Paryžius“. 1950 m.

Ieva Dilytė

1. Įvykiai: ryškiausias įvykis plačiąja – vizualumo – prasme buvo „Sirenų“ festivalio reginys „Haširigaki“; projektas „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ ir jo atidarymo metu vykusi Flashbaro akcija Kauno funikulieriuje; jaunųjų menininkų paroda „Saviobjektai“ Radvilų rūmuose.

2. Personalinės parodos arba personos: skandalingosios poppersonos – Germaine Greer dalyvavimas ŠMC kavinės pokalbiuose ir pokalbiai po paskaitos; „Sostinės dienų“ pradžioje priešais Centrinį paštą pastatytas ir netrukus uždraustas rodyti Stasio Bonifacijaus-Ievos Marijos maketas su išpjovomis vietoj veido ir plaštakų; Simono Reeso organizuojami ŠMC kavinės pokalbiai, kuriuose matyti, kaip nuosekliai Vakarų kultūros teoretikų (vyrų) požiūriuose yra integruotas lyčių aspektas.

3. Leidiniai ir publikacijos: leidiniai elektroninėje erdvėje ir kosminiu greičiu evoliucionuojantys interneto dienoraščiai (blog), nes ten lengva dalyvauti; E.P. Pukytės tekstai „7 meno dienose“; Povilo Utovkos žurnalas „Mygazine“.

Erika Grigoravičienė

1. Šiuolaikinio Suomijos meno paroda „Sulaikytos e-mocijos“ galerijoje „Vartai“ (kuratorė Laima Kreivytė).

2. Paulina Pukytė ŠMC ir „7md“.

3. Giedrės Jankevičiūtės knyga „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“).

Laima Kreivytė

1. Retrospektyvinė fotografijų paroda IZIS Vilniaus paveikslų galerijoje (kuratoriai Margarita Matulytė ir Loļcas Salfati); „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ ŠMC (kuratoriai Magda Kardasz ir Simonas Reesas); „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ Vilniuje ir Kaune (kuratoriai Linara Dovydaitytė ir Kęstutis Kuizinas); „Saviobjektai“ Radvilų rūmuose (kuratorės Dovilė Tumpytė, Agnė Narušytė ir Rūta Pileckaitė).

2. Paulina Pukytė, „Mergaitė su kriaušėmis“ ŠMC; Markas Raidpere, „5 darbai“ ŠMC; Ugniaus Gelgudos audiovizualinė instaliacija „Žalgiris“ „Menų spaustuvėje“ ir fotografijų ciklas „Gyvenimas kartu: šiuolaikinė tradicinė / netradicinė šeima“.

3. Erika Grigoravičienė, „Pamiršti Deleuze’ą“ „7md“; Alfonso Andriuškevičiaus knyga „Lietuvių dailė 1996–2005“ (VDA leidykla); Martos Vosyliūtės tekstai.

Monika Krikštopaitytė

1. Šiuolaikinio Suomijos meno paroda „Vartuose“ „Sulaikytos e-mocijos“, ypač Auroros Reinhard su „Julio ir Lupita“ bei Pirjettos Brander fantazijos laisvė. Norėtųsi, kad ir Lietuvos menas taptų toks sąmoningas ir neapleistas kaip Suomijoje. Postfotografijos projektas „3xpozicija“ – už pastangas apmąstyti reiškinį, kuris pasaulyje įvyko jau prieš 10 metų. Simono Reeso kuruotas „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ – nors kai kurie darbai jau buvo rodyti Rahnos Devenport parodoje „Dokumentiniai kadrai Azijos ir Ramiojo vandenyno mene“ ŠMC 2004-aisiais.

2. Paulinos Eglės Pukytės personalinė paroda ŠMC. Smagu, kad jos darbai kalba keliais lygiais ir aktualiomis temomis – lyčių ir tarpkultūrinio sutrikimo. Davidas Mabbas ir jo kilimai su Lietuvos kino teatrais. Labai svarbu, kad nesiskaitymą su palikimu įvardijo žmogus iš išorės, ir dar taip elegantiškai. Puiku, kad įvyko Jono Meko retrospektyva. Didelė istorinė skylė buvo užplombuota. Bėda tik ta, kad Meko buvo pateikta mirtina dozė – jau per atidarymą apsinuodijau kiekiu ir nesugebėjau perimti net mažos dalies. Tai buvo lyg bandymas atsigerti iš aukšto spaudimo gaisrininkų žarnos.

3. „Saviobjektų“ parodos katalogo formatas, tiksliau – tie atskiri puslapiai, kur pristatomi jauni menininkai. Povilo Utovkos nekomercinis žurnalas „Mygazine“ – už estetika ir laisvą tekstų parinkimą. ŠMC pokalbių leidinukas ir spaudoje užsimezgę pseudokonfliktai („Savų subjektų“ reakcija į „Saviobjektų“ projekto institucionalizmą), kurie kelia malonią iliuziją, kad Lietuvoje vyksta meninis gyvenimas.

Vytautas Michelkevičius

1. Multimedijos meno festivalių iniciatyvos Lietuvos regionuose: „ENTER4“ Šiauliuose ir „Garso zona“ bei „Centras6“ Kaune, deja, paskutinis; pagaliau Lietuvos meno scenoje suaktyvėjusi institucinė kritika: parodų „Savi subjektai“ ir „Saviobjektai“ komunikacija, Monikos Krikštopaitytės tekstai „7 meno dienose“ bei kitos jaunų menininkų iniciatyvos.

Aš – vėl už regionus: tikrai nustebino projektas „Erozija“ ir jo finalas su trimis parodomis gruodžio 1 dieną Klaipėdoje. Pats projektas bandė atsakyti į klausimą, ar fotografijoje išties vyksta erozija ir kokie jos padariniai.

2. Žilvinas Lilas – Kelno medijų akademijos (KHM) profesorius, vėl sugrįžęs į Lietuvą, sudalyvavęs keliuose festivaliuose, seminaruose ir inicijavęs aktyvų KHM ir VDA studentų bendradarbiavimą; PB8 (Andrius Rugevičius) ir jo performansai 2006-aisiais: VDA diplominio darbo gynimas, kilpinis troleibuso Nr. 0 maršrutas su garso takeliu ir kolektyvinis instrumentas festivalyje „Centras6“ Kaune.

3. Deja, visi buvę ir esami kritikai praktiškai nustojo rašyti dėl asmeninių ir visuomeninių priežasčių. Aprašomojoje kritikoje ir nuolatinio perrašymo bei kompiliavimo kultūroje nieko nauja ir neverta tikėtis, tad Valentino Klimašausko tekstas LM „Mergaitė su kriaušėmis ir kalašnikovu“, kur jis rašo apie Paulinos E. Pukytės parodą naudodamasis kitų kritikų klišėmis iš „tašeninės“ (pagal leidyklą „Taschen“) meno knygos, atrodo labai tinkama Lietuvos meno kritikos diagnozė.

Atsarginis variantas: pagaliau lietuviškai išleista visų ilgai cituota iš vokiečių, anglų, lenkų ir kt. kalbų ir pristatyta kaip didžiausia naujiena Walterio Benjamino esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“.

Agnė Narušytė

Gal pradėsiu nuo tekstų. Prisimenu, berods, pernai išleistoje Alfonso Andriuškevičiaus knygoje perskaičiau tokią frazę: „Dar norėčiau pamisti tekstais“. Tada nė neįtariau, kokia ji tikroviška. Štai dabar, kai būnu sau viena Edinburge, bendrauju beveik vien su tekstais ir per tekstus (nes skambinti į Lietuvą per brangu). Taip bebendraujant paaiškėjo, kad Lietuvoje geriausi tekstai gimsta laikraščiuose, ir ne bet kokiuose, o kultūros savaitraščiuose, ir ne šiaip savaitraščiuose, o „7 meno dienose“ ir „Šiaurės Atėnuose“. Pavyzdžiui, vieną vakarą mirtinai norėjau su kuo nors tekstiškai pabendrauti, bet kaip tyčia mano el. pašto dėžutė buvo tuštutėlė. Tuomet atsidariau „7md“ tinklalapį ir vieną po kito perskaičiau visus šiais metais rašytus Paulinos Pukytės tekstus. Puikiai pabendravau!

Per tuos tekstus nė į parodas nebenueinu – tikrai taip, ne todėl, kad esu svetur, bet per tekstus. Mat kol išverčiu tekstus kokiam nors katalogui, susikuriu savą parodos vaizdą ir bijau, kad pamačius jos fizinį pavidalą tas vaizdas subliūkš, kaip knygos subliūkšta kine. Pavyzdžiui, šiemet tekstiniu požiūriu įspūdingiausios parodos man buvo „Potvynis“ (apie Australijos ir Naujosios Zelandijos meną, kuratorius Simonas Reesas, ŠMC), „Pasakojimai iš kelionių žurnalo“ (kuratorė Catherine Hemelryk, ŠMC) ir „[email protected]“ (kuratorius Vytautas Michelkevičius, „Prospekto“ galerija). Tai į jas ir nebenuėjau.

Tekstais ne taip paprasta atsikratyti – štai ir šitas taip išūžė galvą, kad turėjau jį užrašyti.

Bet pridursiu ir keletą faktų, kurie – net neskaičius tekstų, – aišku, yra metų įvykiai:

Alfonso Andriuškevičiaus knyga „Lietuvių dailė 1996–2005“, VDA leidykla; Algimanto Kunčiaus „Debesų knyga“ (ir tas faktas, kad meninės fotografijos albumą išleido komercinė leidykla „Alma littera“); vieno garsiausių pasaulyje, bet kilusio iš Lietuvos fotografo Izio paroda (kuratorė Margarita Matulytė); Nacionalinė premija Vytautui Balčyčiui.

Vidas Poškus

1. Dailės istorikų draugijos kreipimasis ir protestas dėl Šliosbergo namo. Šaukštai po pietų, Valdovų rūmų statybos jau įpusėjusios, tačiau seniai reikėjo viešo ir nuolatinio nepritarimo patriotiniais lozungais pridengtai demagogijai ir kultūriniam vandalizmui; „Supernova“ (Britų tarybos organizuota keliaujanti paroda ŠMC, kuratorė Caroline Douglas). Paroda rengta dar metų pradžioje, tačiau ekspozicija ir darbai įspūdį paliko ilgam laikui. Pavyzdys, kaip galima elegantiškai, monumentaliai, ironiškai kalbėti apie (ne)rimtus dalykus; „Saviobjektų“ ir „Savų subjektų“ dialogas. Nekuklu minėti įvykius, kurie palietė asmeniškai, tačiau LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centro kuruota jaunųjų menininkų paroda „Saviobjektai“ ir į ją nepriimtos grupės iniciatyva atsiradęs komentaras „Savi subjektai“ atskleidė alternatyvios, neinstitucinės meninės raiškos galimybes.

2. Marius Zavadskis. Tarp jaunųjų, tačiau sparčiai bręstančių menininkų pirmiausiai paminėčiau šį vaikiną. Veiklus organizatorius (šiais metais baigė gyvuoti kelerius metus egzistavęs jo režisuotas projektas „Mano šeima – Maffia“, sumanė „Savus subjektus“ ir t.t.), išradingas kūrėjas (gėlytėmis apipinti „kalašnikovai“, neolitiniai „mobiliakai“, antkapinėmis fotografijomis nukarstytos artimojo meilę spinduliuojančios širdys ir kitokie niekai nuolat šmėkščioja įvairiose parodose) bei jaunas tėvelis (sveikiname, Lina ir Mariau).

„David Hockney: žodžiai ir vaizdai. Keturi spaudų aplankai 1961–1977“ (paroda M. Žilinsko galerijoje Kaune). Paroda, kurios dar nemačiau, bet planuoju pamatyti. Svarbu ne tai, ar ji gera, ar bloga. Reikšminga, kad į Lietuvą užsuka ne tik populiarumą praradę roko dinozaurai, bet ir iki šiol įtakingi modernizmo bei postmodernizmo korifėjai.

Kiekvienais metais įvairiose galerijose vyksta pomirtinės įvairių menininkų personalinės parodos. Ne kartą regėta, tačiau vis tiek įspūdinga. Šiais metais įsiminė Antano Mončio koliažai ir piešiniai Šv. Jono galerijoje, Algimanto Švėgždos paroda „Akademijos“ galerijoje, Kampo, Mikalojaus Šalkausko tapyba, paskutinė (deja) Igorio Piekuro paroda Vilniaus rotušėje.

3. Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Petras Repšys“ [albumas], Vilnius: Kultūros barai, 2006. Storas, gerai išleistas (nepatiko tik popierinis aplankas – pernelyg plonas ir rėžiantis akį), informatyvus lietuvių dailės klasiką pristatantis leidinys; Algis Uždavinys, „Simbolių ir atvaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose“, Vilnius: Sophia: Kultūros, meno ir filosofijos institutas, 2006. Skvarbi, turbūt kasdien rašančio dailėtyrininko bei filosofo akis iš paukščio skrydžio ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą apžvelgia senąsias civilizacijas. Skirtingais mazgeliais sunarplioto teksto skaitymas virsta maloniu uždavinio sprendimu.

Panašiai kaip ir su personalinėmis parodomis, negalėčiau išskirti vieno autoriaus, kadangi patinka daugybė įvairiuose leidiniuose publikuojamų personaline patirtimi paremtų tekstų (išskirčiau Pauliną Pukytę, Juozą Šorį, Marių Ivaškevičių).

Paulina Eglė Pukytė

Reikšmingiausia šiemet man pasirodė iliustruota informacija Lietuvos spaudoje apie gražiausio vyro rinkimą Vokietijoje.

Labiausiai man patiko tai, kad gražiausio vokiečio konkursą laimėjo vyras didžiausiomis krūtimis.

Dovilė Tumpytė

1. Jaunų Lietuvos menininkų paroda „Saviobjektai“, ŠDIC ir LTMKS projektas; paroda „[email protected]: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“, išsiskyrusi diskursyviu požiūriu ir viešo kuravimo modeliu internete, bendradarbiaujant teoretikams ir menininkams; tarptautinės mokslinės konferencijos „Muziejai ir dailės istorijų įvairovė“ (organizatoriai: LDM, Vilnius) ir „Menas ir politika: Rytų Europos atvejai“ (Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutas, Kaunas); Mediatekos įsteigimas Mokytojų namuose (įsteigė Medijų švietimo centras „Meno avilys“); paroda „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ ŠMC (kuratoriai: Magda Kardasz, Simonas Reesas).

2. Mirjam Wirz (FlashBar akcijos ir autorinė laida ŠMC TV); Gintaras Didžiapetris (meno projektai parodose „Entuziastai“, „Saviobjektai“, „[email protected]: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“, „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“); Vytautas Michelkevičius (kaip aktyvus teoretikas ir kuratorius).

3. Žurnalas „Mygazine“, redaktorius ir dizaineris Povilas Utovka; Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidinys „Postfotografija“, 2006, Nr. 2/13, redaktorius Vytautas Michelkevičius; Alfonsas Andriuškevičius, „Lietuvių dailė 1996–2005“.

Aistė Paulina Virbickaitė

1. Stendai Vilniuje, pristatantys įvairius menininkus. Nežinau, kiek naudos iki šiol nežinojusiems pristatomų kūrėjų, bet juos „pažįstantiems“ – puiki proga pagalvoti apie Vienožinskį laukiant troleibuso; grafikos bienalė „Rytoj yra dabar“ – antrą kartą surengtas geras projektas teikia vilčių, kad bus gerai ir trečią kartą; paroda „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ – nes iki šiol graužia sąžinė, kad neapsilankiau Kaune, nors jame irgi galima lankyti parodas.

2. E. Jansas – dėl retroperspektyvos, bet labiau – dėl su menu susijusio skandalo (nors ir iki galo neišnaudoto); K. Grigaliūnas – paroda „Vartų“ galerijoje kartu su L. Šalčiūte ir antspaudai „101,3 KM“ (ŠMC), dėl kurių nenoriu naujos užrašų knygutės; J. Statkevičius – už puikų pavyzdį, kaip mūsų visuomenėje žiūrima į svetimus (ir savus) tekstus.

3. A. Andriuškevičius, „Lietuvių dailė 1996–2005“ – galbūt daugiau iš įpročio žavėtis... Straipsnių rinkinys „Lytys, medijos, masinė kultūra“ – nes turinys nepalyginti įdomesnis nei pavadinimas; Marija Matušakaitė, „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ – įdomių ir gražių leidinių senosios dailės klausimais nėra daug, todėl kiekvienas jų – įvykis.