Oddfridur Rasmussen

Pirmadienį neturiu ko veikti

Į mane srūva žodžiai. Prieš mane sėdi jis visam savo gražume. Tu mirtingas, - sako jis. Žodžiai srūva į mane. Aš mirtingas. Kavinukas. Tu apie tai nieko nežinai. Tu tik kūnas. Dūmai šoka iki lubų. Tu esi mintis. Ranką prie skruosto. Aš esu mintis apie tave. Galvoju tavo kūnu. Akys žvelgia. Mąslios akys žvelgia. Nežiūrėk į mane. Aš nežiūriu į tave, - pasakė jis. Aš kiaurai tave žiūriu ir rašau. Žodžiai srūva. Sakiniai. Manyje. Jis sėdi priešais. Ir kambaryje staiga pasidaro minus dvidešimt, ir nukrenta iki keturiasdešimt penkių. Aš sėdžiu su savo nuosavu kūnu. Naktis, ir aš girdžiu, kaip auga nagai.

Antradienį turiu daug laiko

Ant sienos kreivai kabo veidrodis. Aš suvalgau savo galvą ir išeinu. Raudonojo vyno taurė stovi ant grindų šalia dėlionės, vaizduojančios vištidę. Ten, kur turi būti vieno berniuko galva, trūksta rago.

Ir štai baigėsi savaitė

Sekmadieninėj mokykloj buvo negriukas-taupyklė. Jis klūpėjo ant kelių sudėjęs maldai rankas, vilkėjo baltą chalatą ir avėjo sandalus. Kiekvienas, įėjęs vidun, turėdavo įmesti pinigą į kaklą nelaimingojo, kurio visi viduriai buvo išpjauti ir vietoje jų žiojėjo kiaurymė pinigams. Kai pinigai slysdavo žemyn ta vieta, kur turėjo būti gerklė, žemyn ta vieta, kur turėjo būti krūtinė, žemyn ta vieta, kur turėjo būti žarnos, žemyn į dėžutę prie kitų pinigų, jis nuolankiai linksėdavo galva ir dėkodavo, o davėjui į žvaigždučių kortelę būdavo įrašoma žvaigždutė. Neateiti į sekmadieninę mokyklą reikėjo svarios priežasties. Pavyzdžiui: mamai buvo kraujoplūdis. Arba: praėjusį sekmadienį sirgau. Tačiau širdies gilumoje žinojom, kad dešimtmečių berniukų religija buvo kramtomoji guma.

Eilėraštis Williamui S. Burroughsui,
jeigu jis būtų fareras ir dar tebegyvas

Jei tu būtum fareras
Į savo venas įlietum
Banginių kraujo, ir gyvasis sidabras
Blizgėtų tavo raumenyse,
Atspindėdamas visuomenę
Jos pačios moraliniam mėšle.

Jei tu būtum fareras,
Mus vadintum indėnais,
Susodintum į gėdos kampą
Su buteliu tinginystės,
O taikos pypkę pamuštum avikailiu.

Jei tu būtum fareras,
Per jūrą bizonus pergintum,
Kad supurtytų fareriškąją esmę.

Jei tu būtum fareras,
Darsyk savo žmoną nušautum,
Ir mes taip pat suprastumėm,
Kokia žmogiška būna mirtis,
Vogdama iš laiko.

Jei tu būtum fareras,
Pasakotum mums
Apie šaltąjį kalakutą,
Kurs stovi suprakaitavęs
Ir rodo skiauterę,

Tarsi tai būtų verta dėmesio.

Jei tu būtum fareras,
Pasiimtum mus į didžiausią pasaulio šachtą
Ir rodytum, kiek daugiausia
Iš jos galima išgauti leidžiantis žemyn.
* * *
Jei tu būtum fareras,
Nukryžiuotum nerūpestingas,
Beplautes,
Beakes,
Bevardes,
Bespalves kapsules, kurios
Siurbia dulkes nuo knygų lentynų
Savo netikrais viduriais.

Jei tu būtum fareras,
Būtum pirmasis,
Mums rodantis į užpakalio skylę.

Jei tu būtum fareras,
Svajotum amerikonišką svajonę,
Kurios dar nieks nesvajojo,
Tačiau kaip savo nesvajotojiška išvaizda
Tu būtum panašus į farerišką svajonę,
Kurią svajoja tik amerikonai.

Jei tu būtum fareras,
Ragautum gyvenimą,
Kol jis prarastų skonį.

Jei tu būtum fareras,
Būtum pirmasis, parodantis,
Kad Dievas - tai tik vaistų perdozavimas.

Jei tu būtum fareras,
Išviliotum iš Dievo šventąjį vaistą ir parodytum,
Kad jis - tai tik dar vienas kapitalistas
Su erekcija.

Jei tu būtum fareras,
Mokytum mus apie palaimą
Kaip aštrus kardas, kertantis galvas tų,
Kurie slepiasi už naujų piniginių.

* * *

Jei tu būtum fareras,
Priešą lig mirties mylėtum.

Jei tu būtum fareras,
Masintum baptistus,
Manančius, kad nuodėmė
Valgyti arba gerti geidulius
Į savo minčių pasaulį,
Ir nudažytum juos
Žalių dažų purškikliu.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau tau už padarus,
Šliaužiančius tavo venomis.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau tau už tavo spalvą,
Plūstančią iš visų tavo skylių.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau tau už kalnus,
Kuriuos supylei, ir keliones per dykumas,
Besimaudančias sausoje mėsoje.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau tau, kad parodei mums rasistus,
Atsisakiusius valgyti nutrauktą avies galvą.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau tau už tai, kad parodei mums
Adatas, giliančias iš fareriškų kūnų.

Dėkočiau už tai, kad aprodei mums
Farerų salas tarsi kosminę stotį.

Dėkočiau už tai, kad išrovei
Lyties plaukus tų, kurie guli
Bespalviai, laikydami smilių prie kaktos,
Kad parodei mums, kur pataikė kulka
Ir pro kur išėjo.
Dėkočiau už tai, kad parodei mums, kuo skiriasi
Dvasinė erekcija ir šventoji erekcija.

Jei tu būtum fareras,
Įleistum mokslą į literatūrą ir
Literatūrą į mokslą,
Ir įsivaizdavimas jau būtų ne tik įsivaizdavimas,
Bet ir kompasas, pripildytas gyvenimo patirties.

Jei tu būtum fareras,
Parduotum mums tuščias moteriškas kapsules ir išlaisvintum
Mėnulį iš visų virvių, kad
Jis nusileistų žemyn į tarpukojį
Šviesti pasiklydusiems spermatozoidams.

Jei tu būtum fareras,
Išdirbtum sektantizmą,
Pakabintum jį džiūti
Ir vėl nukabintum naudotis užėjus tamsiems laikams,
Kad visų nuomonė būtų tokia pati
Apie tai, kada žmogus liūdniausias.

Jei tu būtum fareras,
Pasakytum farerų jūreiviams,
Kad jie ne tik po moterį
Kiekviename uoste turi turėti,
Bet ir jauną vyruką.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau už kabutes, kurias padėjai ten,
Apie ką paprastai nerašoma.

Jei tu būtum fareras,
Dėkočiau už tai, kad mus išmokei,
Kad jei myli savo artimą kaip pats save,
Tai esi biologiškai ribotas.

Jei tu būtum fareras,
Pririštum kvailius prie savo hemoridžių,
Ir išvilktum į šviesą.

* * *

Jei tu būtum fareras,
Išsilaisvintum iš laiko,
Išnyktum už horizonto
Ir ištirptum tarp žvaigždžių.

Jei tu būtum fareras,
Nužudytum savo rankas į pragarą
Ir būtum priverstas daryti kaip kiti
Farerai, žudantys rankas žemyn, į pragarą;
Bėgantys į šiltuosius kraštus kartu su atmintimi
Apie tai, jei tu būtum fareras.

Ir nors tu ne fareras,
Vis tiek dėkoju tau už tai,
Kad norėjau galvoti apie tave
Kaip apie farerą
Ir dar tebegyvą.

Iš farerų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė