"Gagarino gatvė"

Albertas Vidžiūnas (Edis) D. Matvejevo nuotr.

Rugsėjo 27, 28 d. 19 val. Maironio gatvėje esančioje spaustuvėje įvyks Jono Vaitkaus spektaklio pagal šiuolaikinio britų dramaturgo Gregory Burke`o pjesę "Gagarino gatvė" premjera. Spektaklyje vaidina Vladas Bagdonas, Agnius Jankevičius, Albertas Vidžiūnas ir Egidijus Bakas.

Vasarą vykusioje Naujosios dramos akcijoje "Gagarino gatvės" eskizas tapo vienu įdomiausių lietuvių teatro atsaku į britų teatro iššūkius. Ne kartą kitos šalies šiuolaikinės dramaturgijos "persodinimas" į mūsiškį teatrinį "kūną" sukelia diskusijų dėl pritemptų temų ir neva svetimų realijų sureikšminimo. Šiuo atveju atmetimo reakcija neįvyko. Istorija, grubiai tariant, yra apie tai, kaip susiduria Škotijos darbininkų klasės atstovai ir juos engiantis kapitalistinis elementas. "Kapitalistui", nepaisant jo klastingų bandymų įlįsti sužvėrėjusiems nuo klasių kovos darbininkams į dūšią, viskas baigiasi blogai - jis yra sėkmingai sunaikinamas. Leidžiu sau parodijuoti kritinio realizmo retoriką, nes mūsų sąmonėje ji nutolo per saugų atstumą, kartu iš visų menų ir kitų "elitinės" kultūros apraiškų nusinešdama beveik visą socialinę tematiką. Šiaip ar taip, visuomenėje vykstančių procesų meninio įprasminimo iš tiesų trūksta - juk turi atsirasti atsvara "Dviračio žynioms" ir panašioms televizinėms laidoms, šiuo metu turinčioms absoliučią monopoliją į "politinį teatrą".

Neaišku, ar "Gagarino gatvės" plakato Marksas, žiūrintis į mus pro akmenines akis uždengusius eurus, yra "gyvesnis už gyvuosius". Ko gero, dabartiniam jaunimui jis veikiau simbolizuoja autoritarinį pasaulį, visažinius tėvus ir karabasus barabasus, kurie vis atranda virveles, už kurių galima patampyti beprasmiškai maištaujančius "geltonsnapius". Prieš eskizo premjerą režisierius Jonas Vaitkus kalbėjo, kad jam svarbiausia parodyti, koks pavojingas yra aklas politinis angažuotumas, žudantis bet kokius žmogiškumo daigus. Tačiau spektaklyje nuskambėjo ir tai, kad pati kasdienybė prievartauja agresiją, kad žudoma norint išgyventi. Žodžiu, ir pjesė, ir jos sceninis interpretavimas išvengia laikraščių antraščių lėkštumo ir vienprasmiškumo - tikrai pakanka erdvės gilesniems apibendrinimams.

Paralelės su mūsų tikrove, praeitimi ir dabartimi yra ne tik pavadinime (tokia gatvė buvo ir Vilniuje, ji realiai egzistuoja viename Škotijos kalnakasių miestelyje) ar siužeto lygmeny. Tikrai išradingas originalaus teksto, parašyto škotų gatvės dialektu, vertimas į Panevėžio - Šiaulių ir apylinkių šnektą virsta labai stipria savarankiška meninės išraiškos priemone. Tokiu būdu atsiranda papildomų prasmių, be to, dažnai aristokratiškai vangiai mūsų sceninei kalbai visada praverčia šviežio kraujo įliejimas.

"Gagarino gatvė" yra mažo biudžeto, paprasto sceninio sprendimo ir dėl to labai mobilus spektaklis. Jo prodiuseris - Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras - pirmą kartą bando britiškąjį spektaklių rodymo modelį, kai projektas baigiamas po poros mėnesių intensyvių gastrolių.

Vlada Kalpokaitė