Aukštyn kojom

"6/9"

Režisieriaus Pen-Ek Ratanaruang filmas "6/9" (Tailandas, 1999) skirtas juodosios komedijos mėgėjams ir potencialiems bedarbiams - taigi beveik visiems. Mat netekusi darbo jauna banko sekretorė patenka į pragarą. Apsivertęs jos buto numeris iš šėtonui priskiriamos šešiukės virsta devynetu, ir prasideda "atvirkščias" gyvenimas. Pragaras (kaip visi seniai žinom) - tai kiti, ypač gyvenantys tame pačiame koridoriuje.

Gerai komedijai reikia pinigų maišo ir kalno lavonų. Ir vienų, ir kitų filme netrūksta. Galima netgi sakyti, kad protagonistė daugiau laiko praleidžia su miruoliais, nei su gyvais žmonėmis. Tad jei bijote kraujo (sunkiai tikėtina šiais laikais), o pjaustomos galūnės nesukelia juoko priepuolių, geriau žiūrėkite loteriją "Kas laimės milijoną". Ten bent galima neišlošti. O čia milijonas pateškiamas bedarbei prie durų - ir atsispirk, kad gudri!

Tačiau režisierius nesiekia įbauginti nei bankrutuojančių įmonių vadovų, nei tamsioje salėje sėdinčių žiūrovų. Siaubo filmams būdingą kylančią įtampą čia pertraukia absurdiški pasikartojimai ir siužeto vingiai. Veikėjai nuolat susiduria vieni su kitais skirtingose vietose ir situacijose, nė neįtardami apie juos siejančius ryšius. Tačiau kad ir kaip tie keliai kryžiuotųsi, vis tiek viskas baigiasi "siaubo kambaryje" 6/9, o tarsi netyčia peiliu besišvaistanti tailandietė nespėja pirkti milžiniškų lagaminų "knygoms". Režisierius meistriškai kuria ne tik veikėjų susidūrimus, bet ir prasilenkimus. Ypač laiku kaskart pasirodo ir dingsta žuvies padažo pasiskolinti atėjusi kaimynė, tik per plauką netapusi dar vienu lagamino kroviniu.

Gali kilti klausimas, kur čia humoras. Lengviausia būtų tarti, kad tai priklauso nuo žiūrovo nusiteikimo, tačiau ne viskas taip paprasta. Nes juodoji komedija skirtingose šalyse skirtingiems žiūrovams "juoduoja" skirtingai. Ir nors pokolonialistinė teorija griežtai pasisako prieš neigiamą atspalvį turinčius "juodinimus", nei juodosios rinkos, nei juodosios komedijos taip lengvai nepakeisi "raudonąja" ar "geltonąja" (nes būtų praktiškai tas pat). Tačiau filmo "6/9" absurdas akivaizdžiai skiriasi nuo brolių Cohenų ar Grego Arakio. Ne tik tailandietiška aplinka ir stipriau išreikšta visuomenine hierarchija, bet ir aktorių vaidyba, specifiniu "neemocionalumu", europiečiams ir amerikiečiams nebūdingais veidais-kaukėmis. Pagrindinė veikėja tarsi nereaguoja į ją užgriuvusį košmarą, tik retkarčiais šypteli meluodama įkyriai kaimynei, o pistoletu grasinantis banditas netikėtai apsiverkia sugraudintas sentimentalios radijo melodijos. Herojų reakcijos ne psichologinės, o veikiau fiziologinės.

Filmas "6/9" įdomus kaip tailandietiška gangsterių filmų ir vartotojiškos kultūros parodija. Čia rodomiems žmonėms svarbu ne kas jie tokie, o kam jie priklauso. Matome grandinėmis apsikarsčiusius mafijozus ir jų treninguotus berniukus, maloniai besišypsančius policininkus ir dėl sekso pamišusias smalsias kaimynes. Vienintelis "šventas" paveikslėlis tamsiame 6/9 kambaryje yra princesės Dianos porcelianinė fotografija. Be abejo, čia yra ir visi kiti detektyvų bei 5-ųjų puslapių atributai, sumišę su vietos legendomis. Geriausios (ir juokingiausios) filmo vietos ir yra tos, kur istorija, pasakotojui nenumanant, vyksta ne tik praeityje, bet ir dabar. Kai kaimynė, prisėdusi ant lagamino su lavonu, pasakoja žudikei apie siaubingai dvokiantį prūdą, kuriame niekad nesugautas maniakas slėpė savo aukas.

Be abejo, yra ir daugiau nuotaikingų epizodų. Ypač vykusiai atrodo fotografavimo scena, kai paliepęs pozuotojui nejudėti fotografas jį tiesiog nušauna. Čia pat lyg niekur nieko fotografuotis kviečiama šią sceną stebėjusi mergina, atėjusi nelegalaus paso. Ir taip be galo.

Sėdėdamas salėj kartais pagalvodavau, kam kuriami tokie filmai? Atsakymas pateiktas filmo pabaigoje, kai prieš titrus pasirodė užrašas: "Kai Dievas duoda dovaną, būtinai prideda ir ...". Ką prideda, nesupratau, nes užrašas buvo taivanietiškas, o titrai rusiški. Tad jei norite sužinoti, pažiūrėkite patys.

Simonas Ližė