Vasara su „Kinu“

Skaityti apie kiną man taip pat svarbu, kaip ir jį žiūrėti. Lavina fantaziją. Kažkada, kai dauguma filmų nebuvo prieinami, iš aprašymų galvoje susikurdavau tokius šedevrus, kad vėliau pamatytas originalas kartais net nuvildavo. Arba jis būdavo nepanašus į tą, kurį sukūrė fantazija. Dabar reklamos yra tiek daug, kad kartais lygiai taip pat žiūrėdamas filmą netiki savo akimis. Tačiau jei rimtai, rašiniai apie filmus ir jų kūrėjus sukuria kino egzistavimo terpę – filmai nebesustingsta beorėje reklamos, t.y. gryno vartojimo, erdvėje, jie skatina vertinimus, refleksijas, palyginimus. Mano mėgstama amerikiečių kritikė Pauline Kael dar 1963 m. rašė: „Esu įsitikinusi, kad stipriausiai ir geriausiai reaguojame į kiekvienos meno rūšies kūrinius (kito pobūdžio patirtį taip pat), jei vertindami sugebame būti pliuralistiški, elastingi ir sąlygiški, jei esame eklektiški. Eklektiškumas nereiškia skrupulų nebuvimą. Eklektiškumas – tai geriausių standartų ir skirtingų vertybių sistemų pagrindų pasirinkimas. Pliuralizmas reikalauja daugiau kruopštumo, daugiau disciplinos nei vienos teorijos taikymas. (...) Vieną vienintelę teoriją išpažįstantis kritikas yra kaip sodininkas, kuris žoliapjovę naudoja viskam, kas auga.“

Kodėl prisiminiau šitą tezę? Todėl, kad liepos „Kinas“ yra eklektiškas, bet ta gerąja prasme. Skirtingi autoriai atskleidžia skirtingus požiūrius į kiną ir skirtingus jo funkcionavimo aspektus, bet kartu ir skatina dialogą, kurio pagrindinė tema šįkart būtų moralinės vertybės, pasirinkimas ir masinės kultūros per prievartą brukami „palengvinti“ kriterijai. Kiekvienas šias problemas formuluoja savaip, bet akivaizdu, kad jos tvyro ore.

Apie tai, kaip neatsiejamai yra susijusios praeitis ir dabartis, Vaidas Jauniškis kalbasi su režisieriumi Romu Lileikiu, ką tik pabaigusiu filmą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Filmo herojus – ne tik MKČ, bet ir jo palikuonys, savotiška gentis, kurios dalis yra ir filmo režisierius. Jis teigia: „Aš norėjau nuimti stereotipo klišes, ir pirmiausia nuo paties Čiurlionio. Tam, kad tema atgytų...“

Vasara Lietuvos kino teatruose prasidėjo „Seksu ir miestu“. Netyla ginčai apie šio filmo ir serialo fenomeną. „Kino“ autoriai taip pat įsilieja į šią diskusiją. Laima Kreivytė recenzuoja filmą, o Skirmantas Valiulis straipsnyje „Kinas televizijos prerijose“ – rašo dar ir apie televizijos ir kino santykius apskritai, nes vis daugiau serialų ima peržengti anksčiau gana aiškias televizijos ribas.

Matyt, vienas svarbiausių šių metų filmų ne vienam kino mėgėjui bus Toddo Hayneso „Manęs čia nėra“ – netikėta visais požiūriais maištininko ir dainininko Bobo Dylano biografija. Šį sudėtingą filmą žurnale jautriai analizuoja Vaidas Jauniškis. Linas Vildžiūnas rašo apie estų filmą „Rudens puota“. Estų kino seniai nebuvo mūsų ekranuose, įdomu, kaip į daugybėje rimtų festivalių apdovanotą kūrinį reaguos lietuvių žiūrovai. Živilė Pipinytė recenzuoja Michaelio Haneke’s „autoperdirbinį“ – JAV kurtą filmą „Pakvaišę žaidimai“. Žurnale debiutuojantis Karolis Baublys plačiai aptaria vieną populiariausių šios vasaros filmų – Timuro Bekmambetovo „Ieškomą“. Nijolė Andrijauskienė rašo apie animacinę juostą „Walle-e: šiukšlių princo istorija“.

Pratęsiama ir jubiliejiniame numeryje suskambėjusi „Kino“ archyvų tema. Liepos „Kinas“ prisimena prieš metus išėjusį kino kritiką Saulių Macaitį ir perspausdina jo 1985 m. parašytą Carloso Sauros filmo „Karmen“ recenziją „Ant flamenko sparnų“.

„Namų kine“ pristatomi trys neseniai DVD formatu pasirodę filmai – Bento Hamerio „Virtuvės istorijos“, Stefano Ruzowitzky „Falsifikuotojai“ ir Paulo Thomo Andersono „Pašėlusios naktys“. Živilė Pipinytė pristato kylančią žvaigždutę Anne Hathaway, ją rugpjūtį pamatysime filme „Ieškokit Gudručio!“. Naujame „Kine“ rasite ir pluoštą informacijos apie dar tik kuriamus filmus.

Kino teritorijas nuolat tyrinėja Neringa Kažukauskaitė. Šįkart ji apsilankė Lisabonoje, Portugalijos nacionalinėje sinematekoje. Į išsamų straipsnį sutilpo ir trumpa portugalų kino istorija, ir jo sąsajos su Lietuva, ir žiaurų pavydą skatinantys nacionalinio kino saugojimo bei sklaidos pavyzdžiai. Sonata Žalneravičiūtė pabuvojo Sočyje, Atvirame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“, ir parašė apie rusų kino naujienas – geras ir nelabai.

Vasarą negausu lietuvių filmų premjerų, tad lietuvių filmotekoje aptariamas Vytauto V. Landsbergio filmas „Kai aš buvau partizanas“ – įžvalgią ir kritišką filmo recenziją parašė Lina Kaminskaitė, bei naujieji nebe pirmus metus Vytauto Damaševičiaus ir Jono Matonio kuriamo menininkų portretų ciklo filmai. Juos aptaria Skirmantas Valiulis. Apie rudenį antrąkart įvyksiančio Tarptautinio Kauno kino festivalio tikslus ir perspektyvas su jo direktore Ilona Jurkonyte kalbėjosi Gintarė Kavaliūnaitė.

Izoldos Keidošiūtės pokalbis su neseniai Lietuvoje apsilankiusiu Krzysztofo Kieślowskio filmų scenaristu Krzysztofu Piesiewicziumi byloja apie dekalogą laisvės erdvėje ir kartu formuluoja vieną pagrindinių žurnalo temų. Piesiewiczius teigia: „Nauja laisvės erdvė sukūrė visai kitus būdus sužlugdyti žmogų. Nelyginu būtojo ir esamojo laiko, bet įžvelgiu žlugimo pradžią. Menininkų pareiga rodyti tam tikrus dalykus, kurie skatintų riboti neribotą laisvę...“ Živilė Pipinytė feljetone „Pavargę žmonės“ pateikia kelis mėgavimosi vartojimo laisve vaizdelius.

Jūsų – Jonas Ūbis