Atsiplėšti nuo sofos

„Sulaužytos gėlės“

Likus kelioms dienoms iki atostogų jaučiuosi kaip Billo Murray Donas Džonstonas iš Jimo Jarmuscho „Sulaužytų gėlių“ (BTV, 26 d. 23.25) – prikaustytas prie televizoriaus vyriškis sportiniu kostiumu. Pavargęs nuo būtinybės gyventi, reikšti jausmus, rodyti dėmesį. Regis, niekas jo neprivers pakilti nuo odinės sofutės ir žengti į platų pasaulį. Doną ką tik metė mergina (Julie Delpy). Jis gal net norėtų apmąstyti savo gyvenimą, bet netikėtai gauna anoniminį laišką. Viena iš buvusių meilužių praneša, kad Donas turi devyniolikmetį sūnų, kuris išsirengė ieškoti tėvo. Visa bėda, kad prieš dvidešimt metų Donas buvo tikras donžuanas ir kandidačių į laiško autores gali būti daug. Vis dėlto Donas nusprendžia ją surasti.

Taip prasideda vienas neįtikimiausių kelio filmų, kuriuos man teko matyti. Dono kelionė po Ameriką ne tik žada susitikimus su labai skirtingomis moterimis, kurias suvaidino Frances Conroy, Jessica Lange, Sharon Stone, Tilda Swinton, bet ir kur kas daugiau. Tai ir susitikimas su praeitimi, ir susitikimas su savimi.

„Sulaužytos gėlės“ – iš tų dabar vis retesnių filmų, kurių vaizdai neišsemia filmo turinio. Filmo herojaus kelionė – tai gyvenimo metafora, bet Jarmuschas nesileidžia į pigų filosofavimą ar poetizavimą. Filmas susideda iš daugybės mikropasaulių – kruopščiai atkuriami Amerikos provincijos vaizdai, gyvenimo smulkmenos, kurių dažniausiai nepastebime, nereikšmingi susitikimai, kurie niekur neišnyksta ir laikui bėgant tampa vis svarbesni.

Neįprastas ir filmo ritmas. Režisierius tarsi seka iš paskos savo herojui, jo neskubina, prisitaiko prie jo reakcijų, temperamento. Jarmuschas nešykšti aliuzijų, nutylėjimų, dviprasmybių, liūdesio ir hipių laikų nostalgijos. Taip jis leidžia žiūrovui pačiam pasirinkti, kaip interpretuoti filmą. Tas pasitikėjimas yra prasmingas, nes priverčia galvoti ne tik apie Doną, bet ir apie save. Juk yra tokių filmų, po kurių jautiesi tarsi pasižiūrėjęs į veidrodį ir pamatęs ne visai tą žmogų, kurį esi įpratęs matyti kasdien.

Kanų Didžiuoju prizu apdovanotas „Sulaužytas gėles“ Jarmuschas dedikavo Jeanui Eustache’ui. Šis 1981 m. nusižudęs ir su Naująja banga siejamas prancūzų aktorius bei režisierius kūrė asketiškus mažo biudžeto filmus apie nenuspėjamus žmonių jausmus. Jų pavadinimuose visada glūdėjo kelios prasmės. „Sulaužytos gėlės“ taip pat nėra vien tik nuvytusios praeities ar nuvytusių jausmų metafora. Šis pavadinimas – aliuzija į vieną poetiškiausių kino pradininkų D.W. Griffitho filmų „Sulaužyti žiedlapiai“ („Broken Blossoms“). Manau, kad „Sulaužytos gėlės“ pabrėžia Jarmuscho norą sugrąžinti šiuolaikiniam kinui kasdienišką realybę, tikrus jausmus, kurių nebelieka ekranus užplūdusiose komiksų ekranizacijose. Bet pirmiausia – žmogiškumą. Šiuo požiūriu „Sulaužytos gėlės“ man yra revoliucingas filmas.

Savo laiku revoliucingas buvo ir 1971 m. sukurtas Johno Schlesingerio filmas „Prakeiktas sekmadienis“ (LTV, 30 d. 23.15). Filmas pasakoja apie meilės trikampį, kurio centre atsidūrė ciniškas skulptorius Bobas (Murray Head). Jis yra vyresnės už save išsiskyrusios moters Aleks (Glenda Jackson) ir gydytojo Danielio (Peter Finch) meilužis. Bobo meilužiai žino vienas apie kitą, bet, regis, susitaikė su tokia padėtimi. Be Bobo jie jaučiasi vieniši ir niekam nereikalingi. Žinia apie tai, kad Bobas rengiasi juos palikti, priverčia Aleks ir Danielį apsispręsti, kaip jie gyvens toliau.

„Prakeiktas sekmadienis“ – preciziška psichologinė drama. Iš dalies ji tokia tapo dėl puikios aktorių vaidybos. Schlesingeris šiame filme pratęsė 1969 m. dabar jau klasikiniame „Vidurnakčio kaubojuje“ pradėtą homoseksualumo temą, kuri kine tada dar buvo tabu.

2002 m. Neilo LaBute’o filmas „Aistra“ (LNK, rugpjūčio 3 d. 00.30) pirmiausia pasakoja apie aistrą karalienės Viktorijos laikų poezijai. Ją jaučia filmo herojai – mokslininkė britė Mod (Gwyneth Paltrow) ir amerikiečių studentas Rolandas (Aaron Eckhart). Jų tyrinėjimų objektas yra poetas Randolfas Henris Ašas ir jo slaptas ryšys su jauna poete Kristabel Lamote. Už šių išgalvotų personažų slypi Robertas Browningas, Christina Rossetti, Emily Dickinson, Elizabeth Barrett Browning.

„Aistra“ – tai keista kelionė laiku, kurioje filmo personažai persiima savo tyrinėjimo objektų jausmais. Jis skirtas tiems, kurie žavisi anglų poezija ir ilgais romantiškais vasaros vakarais. Atkreipkite dėmesį į operatoriaus Jeano-Yves’o Escoffier, dažnai bendradarbiaujančio su Leos Caraxu ir Gusu Van Santu, meistriškumą.

Verta prisiminti ir 1992 m. labai populiarius Phillipo Noyce’o „Patriotų žaidimus“ (TV3, 3 d. 21 val.). Filmo herojus yra buvęs CŽV analitikas Džekas (Harrison Ford). Būdamas Anglijoje, jis išgelbsti nuo IRA teroristų įtakingą politiką ir pats tampa jų taikiniu. Filmas puikiai atitinka pastaraisiais metais vis labiau fantastiškėjančio žanro kanonus.

Kitas savo laiku populiarus filmas – Philippe’o de Broca 1966 m. „Čirvų karalius“ (LTV2, 3 d. 19.15). Tai vienas iš retų atvejų, kai filmas sulaukia neigiamų savo šalies kritikų ir žiūrovų atsiliepimų, bet puikiai sutinkamas užsienyje. Pasakojimas apie 1918 m. katedroje vokiečių paslėptus sprogmenis ir kareivį (garsus britų aktorius Alanas Batesas), kuris juos turi surasti, Prancūzijoje buvo įvertintas ne itin gerai. Tačiau filmas tapo labai populiarus JAV. Antikarinės ištarmės „Čirvų karalių“ labai pamėgo prieš karą Vietname nusiteikę universitetų studentai, jis rodytas kino teatruose be pertraukos net kelerius metus, o vėliau filmo pagrindu buvo sukurtas populiarius Brodvėjaus pastatymas.

Naują vizualumą įteisinusius Davido Fincherio „Septynis“ (LNK, 2 d. 00.45), žinoma, taip pat būtina prisiminti, ypač filmo dar nė karto nemačiusiems (jei tokių yra). LNK „Snobo kinas“ primins ir Peterio Webberio filmą „Hanibalas. Pradžia“ (31 d. 22.30). Jį itin patarčiau pasižiūrėti patriotams. Gal tada jie supras, kaip iš tikrųjų lietuvius mato Vakarų masinės kultūros kūrėjai. Jiems vis dar esame tragišką istorinę praeitį gromuliuojantys ir istorines traumas viduje vis dar kaupiantys potencialūs žmogėdros, o ne drąsi tauta. Gerai pasvarstęs ir pasiklausęs tiesioginių Seimo posėdžių transliacijų, nutariau pritarti „Hanibalo“ autoriams – žmogėdrų ir nuskriaustųjų Lietuvoje nesumažėjo, istorines traumas kultivuojame tiesiog pavyzdingai. Bijau, kad prieš rinkimus jų atsiras dar daugiau. Tačiau anos jaudinančios transliacijos baigėsi. Man taip pat atėjo laikas atsiplėšti nuo sofutės. Atostogos!

Jūsų – Jonas Ūbis