Naujos eksponavimo formos

Jonas Gasiūnas. „Bat Vamp Domino“. 2000 m.

Be „Vilniaus – Europos kultūros sostinė“ pastangų „deelitizuoti“ aukštąjį meną Lietuvoje, kartkartėmis pasirodo ir nevalstybinių ar muziejinių institucijų pastangų išviešinti profesionalaus šiuolaikinio meno kūrinius platesnei auditorijai. Greta 2001 m. Algio Lankelio ir Audriaus Novicko kuruotos „Šiuolaikinio meno parodos ant reklaminių stovų“ Vilniuje ir Kaune, Lietuvos dailės muziejaus parodos „Poslinkis“ pernai lapkričio mėnesį, šios vasaros atvejis – bendras „Vartų“ galerijos ir „Ogmios“ centro projektas „Perspektyvos!“.

Šiaurės miestelio prekybos kvartale esančiuose trijuose ekranuose transliuojami galerijos atstovų darbai – Jurgos Barilaitės „Mažasis Chosė“, Jono Gasiūno ir Audriaus Zakarausko tapyba, Laimos Buivydaitės „Dėl Tavęs“, Ray Bartkaus „Bad News“, Sauliaus Vaitiekūno „Requiem orkestrui“, Vidmanto Ilčiuko „Diena“, Kęstučio Grigaliūno šilkografinių atspaudų reprodukcijos. Deja, informacijos sraute, o gal tiesiog projektui vykstant kažkur pasimetė jaunųjų menininkų darbai – net kelis kartus peržiūrėjus videoklipą, taip ir neteko pamatyti nei Ugniaus Gelgudos, nei Roberto Narkaus ar Mildos Zabarauskaitės, Kristinos Šepetytės darbų.

Specialiai atvykusi į gan geografiškai nebūdingą parodos vietą, tikėjausi ir „vietos specifinių“ darbų, kokie buvo 2001 m. reklaminiuose stenduose ar kokie transliuojami daugybėje „Urban Screens“ festivalių ir jo atmainų pasaulyje. Tačiau ekspoziciją iš tiesų galima būtų pavadinti skaidrių (reprodukcijų) rodymu (slide-show), nes ekranuose rodomi darbai nebuvo specialiai kurti projektui, daugelis matyti jau ankstesnėse parodose įvairiose galerijose, dažnai tuose pačiuose „Vartuose“. O jeigu tie patys kūriniai būtų kartu eksponuojami tiesiog galerijoje (tam dauguma jų ir buvo sukurti), kas juos tarpusavyje sietų? Šiuo atveju galima teigti, kad neužtenka vien tik specifinės transliavimo priemonės kaip pagrindinio koncepcijos argumento (nejaugi vis dar pakanka tik medijos kaip pagrindinio pranešimo?). Taigi greičiau tai būtų galima pavadinti tiesiog galerijos reklamine akcija (tai turbūt irgi nėra nei blogai, nei gerai). Taip pat į šį projektą galima būtų žvelgti ir kaip į tiesiog edukacinį, siekiantį supažindinti su programiniais galerijos menininkais ir jų darbais, atstovaujančiais tam tikrai Lietuvos šiuolaikinės dailės spektro daliai.

Todėl galima pasigesti pačios parodos sudarymo logikos konceptualumo ar apgailestauti, kad kuratoriai neišnaudojo puikių galimybių šiuolaikinio meno ir medijų priemonėmis sujudinti platesnę auditoriją. Tuo labiau kad šiaip jau tiršta ir marga dienos lankytojų minia išsisklaido užsidarius komercinėms įstaigoms, po 20 val., kai ir pradedamos rodyti ekranų užsklandos su menininkų darbais, todėl tokios „atsitiktinės“ auditorijos čia irgi nedaug ar visai nėra – tad tikslas sudominti ne meno pasaulio žmones šiuolaikiniu menu vargiai ar išpildytas. O būtent dėl parodos atvykusiam žiūrovui, ko gero, didesnį įspūdį nei eksponuojami kūriniai daro siurrealistiškai ištuštėję prekybos centrų automobilių aikštelių plotai, nebylia tapusi prekybos paviljonų architektūra.

Apie tokio pobūdžio nedidelės apimties parodas kalbėti kaip apie „beprecedentinį įvykį“ Lietuvos kultūriniame gyvenime (regis, taip skelbiama pranešime spaudai), ko gero, šiek tiek per anksti. Galbūt taip yra dėl to, kad nelabai formuojama kritinė meno viešose erdvėse refleksija, kuri lydi miesto ekranų festivalius Melburne, Berlyne, Osle, Mančesteryje ir kitur konferencijų, seminarų bei diskusijų pavidalu. Kita vertus – būtinybės tai svarstyti iš pagrindų taip pat nėra, kadangi viešosios erdvės nėra taip technologizuotos kaip megapoliuose. O kalbant apie naujų šiuolaikinio meno auditorijų paiešką dėkingas pavyzdys galėtų būti Austrijoje, Vienoje, reziduojanti organizacija „Museum in Progress“, kryptingai dirbanti su naujų kanalų išnaudojimu – nuo 1991–2002 metais vykusio projekto „Billboard“, kai vieno menininko darbai buvo išplatinti net iki trijų tūkstančių stendų mieste, publikuojamų darbų dienraščiuose iki užsakymų menininkams pristatyti savo darbus ant Vienos operos scenos uždangos.

Niujorke, Taims aikštėje, jau devintojo dešimtmečio pradžioje „Public Art Fund“ inicijavo projektą „Messages to the Public“. Daugiau kaip dešimt metų užsitęsęs projektas, suteikęs galimybę kviestiniam menininkui ištransliuoti savo 30 sek. pranešimą daugiau kaip milijono gyventojų auditorijai, taip pat tapo platforma ar postūmiu atsirasti dabar jau programiniams darbams – Jenny Holzer „Protect me from what I want“ ar Pipilotti Rist „Open my glade“.

„Perspektyvos!“ tokiame kontekste gan simptominis reiškinys, nežymintis ryškaus postūmio Lietuvos kultūrinėje sferoje ne vien dėl kiekybinio skirtumo nuo anksčiau minėtų projektų. Vienas esminių daugelio tokių specialiai kurtų darbų bruožų yra kruopščiai apgalvoti erdviniai ryšiai: ekrano ir jį supančios architektūros bei jos simbolinės prasmės, tam tikros vietos ir jai būdingų socialinių kontekstų. „Perspektyvose!“ jie atrodo atsitiktiniai – nei kuratoriai, nei menininkai nemanipuliuoja gan neįprasta ir savitai egzotiška prekybos centrų kaimynyste, kažin ar režisuojama žiūrėjimo situacija, o ir darbai nesiejami su nauju kontekstu. Geriausiai suveikia turbūt agresyvesni vaizdiniai – tokie šioje parodoje yra Ray Bartkaus „Bad News“, kur įprastiniame televizijos studijos fone vyksta nevaldomi, šokiruojantys dalykai: vienas į kitą pistoletus nukreipę žinių laidos vedėjai, kabaruojančių pakaruoklio kojų fragmentas pirmame plane. Provokuoja šiame kontekste ir Kęstučio Grigaliūno nuteistųjų fotografijų atspaudai. Tuo tarpu kitų menininkų matyti kūriniai šiuose ekranuose išpildo tokią pačią įprastą informacinę funkciją, kaip ir galerijos internetiniame puslapyje.

Kad ir kaip būtų, po visų šių abejonių norėtųsi manyti, kad paroda vis dėlto yra gera prielaida toliau nagrinėti technologijų galimybes naujoms ne tik šiuolaikinio meno eksponavimo, bet ir turinio formoms.