Įvairi ir bendraujanti

Lina Jonikė. „Miesto ženklai“ (detalė)

Šie metai dosnūs tekstilės meno gerbėjams: nespėjus išdilti įspūdžiams po tarptautinės bienalės Kaune, žiūrovai jau gali paklaidžioti trečiosios respublikinės tekstilės bienalės „Miesto ženklai“ keliais ir takeliais Vilniuje. Lietuviška tekstilė pastaruoju metu išgyvena įdomų laikotarpį, kupiną inovacijų ir konceptualių sprendimų. Ne paslaptis, kad lietuvių tekstilininkai, kitaip nei kolegos užsienyje, atsiriboja nuo globalios problematikos ir dažniau pasineria į savianalizę bei vietinės aplinkos tyrinėjimus, todėl trečiosios bienalės tema – miestas, regis, pasirinkta neatsitiktinai. Dar ne taip seniai miestas buvo suvokiamas kaip išsilaisvinimas nuo primityvaus egzistavimo gamtoje ir pabėgimas į aukštesnį būvį.

Kaip teigiama bienalės kataloge: ,,Parodos koncepcija orientuota ir į laikotarpio aktualijas – artėjančius Vilniaus – kaip Europos kultūros sostinės metus, ir menininkui svarbią asmenybės identiteto problematiką globalizacijos sąlygomis.“ Todėl vieni bienalėje eksponuojami darbai domina idėjos pateikimu, kiti – atlikimo technika. Parodoje kūrinius pristato vyresniosios ir viduriniosios kartos menininkai bei jaunieji tekstilininkai.

Menininkai, šalindami ribas tarp tekstilės ir kitų menų, nepamiršta tradicijų. Lietuvių tekstilininkai ir toliau demonstruoja ištikimybę įprastai audimo technikai. Felikso Jakubausko „Bundantis miestas“, Marytės Švažienės „Lietuvos tūkstantmečiui“, parodos diplomantės Violetos Laužonytės „Rūkas virš miesto“ nepasakoja vientiso siužeto, bet kūriniai puikiai atspindi miesto veidą. Autoriai suteikia galimybę žiūrovui interpretuoti ir sukurti savo miesto viziją. Dinamiškos kompozicijos, spalvų kontrastai, niuansai ir keletas esminių akcentų – šiuos aspektus galėtume paminėti kalbėdami apie miesto kaitą, judesį bei nenuspėjamumą.

Eglė Ganda Bogdanienė. „Vienkartinis bilietas“. 2008 m.

Tekstilininkai, sustabdę kasdieninę akimirką miesto erdvėje, ją išdidina ir pateikia žiūrovui per neįprastą prizmę. Dažnai skubėdami nepastebime mažų detalių, neišvengiamai tampančių miesto dalimi. Lina Jonikė mums pristato gėlių prekeivius. Menininkė keturiuose Lietuvos miestuose fotografavo prekiautojus žibuoklėmis. Šalia to ji eksponuoja gėlių plokštelę, atliktą siuvinėjant fotoatspaudą. Jau atpažįstama autorinė technika įkvepia kūriniui gyvybės – taip ir norisi paliesti ir užuosti pavasario aromatą.

Virginija Kirvelienė vilioja pažaisti, eksponuodama nuveltus šulinių dangčius, kurių ekspozicija šiek tiek primena vaikišką žaidimą „klasėmis“. Eglė Ganda Bogdanienė šmaikšti ir ironiška, pasitelkdama veltinį, ji sukuria gigantišką vienkartinį miesto transporto bilietėlį, jį apipina gėlių žiedais, suteikdama jam monumentalumo. Kasdien glamžomas, plėšomas ir žymimas popierinis kelionės garantas menininkės rankose įgyja unikalių bruožų. Todėl net iš pirmo žvilgsnio nesunku nuspėti šio kūrinio autorystę.

Laimutė Kozlovienė vėlimo technika sukuria autentiškas senosios architektūros detales, pro kurias šviečiasi idiliškas vaizdelis su gėlėmis. Tekstilininkė siekia atkreipti dėmesį į nykstantį paveldą ir paraginti nepastabiuosius miestiečius bent kartais lekiant gatve žvilgtelėti aukštyn.

Kristina Šiaudytė. „Rūkyta kiaulės oda“

Jau tarptautinėse Kauno bienalėse išryškėjo tendencija: tekstilės kūrinys suvokiamas kaip trimatis objektas, komunikuojantis su aplinka. Toks požiūris Lietuvos tekstilėje nenaujas, tačiau kalbant apie tekstilės komunikaciją su aplinka, pastarąją reiktų sieti ne tik su konkrečia erdve, kurioje kūrinys egzistuoja, bet ir su žiūrovu, kuris tampa aplinkos ir paties kūrino dalimi. Žiūrovo intervencija į kūrybos procesą būdinga Domantės Šarakauskaitės projektui ,,Juslės“. Tai – virtualiai išreikštų pojūčių tikrovė, techniškai sudėtingas ir idėjiškai išgrynintas kūrinys. Jo pagrindinis motyvas – sena lovatiesė, išausta močiutės raštais, tokią jau retai aptiktume šiuolaikinio miestiečio būste. Žiūrovas gali prisiliesti prie kūrybos proceso, savo kūno judesiais modeliuodamas virtualiai audžiamą audeklą. Į šį projektą suaudžiami ne tik virtualūs siūlai, spalvos, muzika, bet ir skonis bei kvapas. Neišduosiu visų ,,Juslių“ paslapčių, kad kiekvienas galėtumėte atrasti kažką netikėta.

O pabaigai galima pridurti, kad trečioji bienalė ,,Miesto ženklai“ tiksliai atspindi šiuolaikinės lietuvių tekstilės įvairovę: menininkų kūrybos laukas neapsiriboja novatoriškais sprendimais, nepamirštamos tradicijos bei tekstilės meno ištakos. Todėl kiekvienas, apsilankęs galerijoje „Arka“, atras kažką naujo arba pamatys naujai seną.