Kam skambėjo kino atostogų pavana

Giedrė Beinoriūtė ir jos grupė filmavime

Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros absolventę Vilmą Levickaitę, birželio 25 d. – liepos 1 d. drauge su Goda Sosnovskiene subūrusią kelių dešimčių jaunuomenės nuo 14 iki 18 metų būrelį į edukacinį projektą „Kino atostogos 4“ ir pakvietusią juos artimiau susipažinti su autoriniu kinu, kalbina šios katedros dėstytoja Irena Alperytė.

Prisipažinsiu, kad man šiemet teįstrigo tik kokie trys keturi „Skalvijos“ įvykiai – visus metus rodyti Anderso Thomaso Jenseno „Adomo obuoliai“, Veros Chytilovos, Rainerio Wernerio Fassbinderio retrospektyvos fragmentai ir ... „Kino atostogos 4“. Kuo galėtum paaiškinti, kad ketvirtosios „Kino atostogos“ tapo beveik sezono ašimi? Galiu paliudyti – tą liepos 1-osios vakarą dauguma žiūrovų paliko „Skalviją“ drėgnom akim. Ką pasakysi?

Man labai malonu. Nors „Skalvija“ pati ir neorganizuoja „Kino atostogų“, tai yra VšĮ „Vaizdų kultūros studija“ inicijuotas projektas, bet ji daug prie to prisideda. „Skalvija“ turi savo „Kino akademiją“ ir organizuoja trumpalaikes dirbtuves, kurių dalyviai taip pamilsta kiną, kad pasilieka jame visam laikui. Kodėl mūsų projektas galėjo tapti sezono ašimi? Manau, todėl, kad egzistuoja didžiulis potencialas ir labai daug jaunų žmonių entuziazmo.

Nuo ko viskas prasidėjo, kokia buvo jūsų vizija ir kaip pavyko ją įgyvendinti?

Pirmosios „atostogos“ vyko pernai žiemą. Idėja gimė po mano stažuotės Danijos kino institute. Mes su kurso drauge Goda Sosnovskiene įvykdėme keletą bendrų kino projektų ir nusprendėme, kad norime likti dirbti kartu. „Vaizdų kultūros studija“ yra mūsų abiejų „kūdikis“. Užsienyje kino edukacijos projektai vaikams ir jaunimui labai populiarūs, o jų tikslas yra padedant profesionalams skatinti jaunuomenės domėjimąsi kinu, ugdyti vizualinį raštingumą ir pan. Šiaurės šalys yra labai stiprios kino edukacijos srityje. Danų kino institute yra netgi atskiras padalinys, vaikų ir jaunimo kino centras, kuris vykdo įvairiausius projektus vaikams ir jaunimui. Domėjausi jų veikla, projektais, stebėjausi jų pažanga toje srityje – jie dirba ir su vidurinėmis, ir su aukštosiomis mokyklomis, ir su mėgėjais, ir su regionų kino teatrais. Svarsčiau, kokį modelį būtų galima pritaikyti Lietuvai, mūsų kuklioms sąlygoms. Atradau Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Suomijos išvestą formulę, kas yra kino edukacija. Jai reikalingi trys elementai: jaunas žmogus turi žiūrėti kiną, gerą kiną; jis turi turėti galimybę apie jį kalbėtis, kažkas turi padėti jam jį analizuoti, vertinti, suprasti, kontekstualizuoti, ir – svarbiausia – jis pats turi kurti, kad atsirastų kino, kaip medijos, dekonstravimo aspektas, kad pamatytų, kaip viskas susijungia, ir tuomet pažvelgtų į viską savaip, naujai. Supratau, kad turime padaryti pilotinį kino edukacijos projektą, nes tuo metu apskritai dar nebuvo tiek panašių iniciatyvų jaunimui. Netrukus „Skalvija“ pradėjo rengti kino stovyklas vaikams. Labai gerai, kad pradėjome tai daryti, nes jei darai ne vienas, turi su kuo pasitarti, pasižiūrėti, kaip dirba kiti, palyginti, įvertinti. Sumaniau Šiaurės šalių patirtį, visus tuos tris elementus, sudėlioti į projektą, kuris vadinsis „Kino atostogos“. Jis vyks per moksleivių atostogas, jame bus filmų programa, vaikai juos žiūrės, analizuos ir rengsime kūrybines kino dirbtuves, kurios atlieps dar ir trečiąjį elementą. Dar nusprendėme, kad reikėtų žurnalo, siekiant ugdyti skaitymo tradiciją, nes pas mus trūksta kino spaudos. Visus tuos elementus turi jungti bendra tema. Buvau ką tik grįžusi iš Danijos, tai pirmoji tema ir buvo Šiaurės šalių kinas jaunimui, atvežėme naujų jaunimui skirtų danų, švedų, suomių filmų. Buvo programa, buvo žurnalas, o jame dar ir pratimai – kaip suprasti vieną ar kitą filmą, atkreipti dėmesį į vienokius ar kitokius dalykus. Atsivežėme ir režisierių iš Danijos A. Raisą-Nordentoftą, kuris jau buvo dirbęs su vaikais, o mums tai buvo nauja. Antrosios dirbtuvės vyko tuo pačiu principu, tik jau buvo skirtos Lietuvos kino istorijai, rengėme daug ekskursijų, lankėme archyvus, vykome į filmavimo aikštelę žiūrėti, kaip dirba profesionalai, ėjome į mediateką ir kūrėme filmą – R. Banionio „Vaikų iš „Amerikos“ viešbučio“ tęsinį. Tąsyk irgi leidome žurnalą ir turėjome lietuviškos filmų klasikos programą. Trečios „atostogos“ buvo skirtos Holivudui – vėl filmų programa, žurnalas ir dirbtuvės, kuriose kūrėme tris filmus. Tad kiekvieną kartą tos „atostogos“ modeliuojamos iš naujo, pagal tai, kokia tema, koks vaikų profesionalumas – jie dabar daugiau prakutę, daugiau sugeba, kyla filmų lygis.

Kaip suradote tuos vaikus? Ar vaikai jus patys susirado? Kaip juos atsirinkinėjote, kokie buvo kriterijai, formalūs ar neformalūs reikalavimai?

Iš pradžių, rengiant pirmąsias „atostogas“, atrankos nebuvo. Paskelbėm informaciją kiek galima plačiau. Tuomet priėmėm visus. Paskui prireikė daryti atranką. Pastarąjį kartą, kai paskelbėme informaciją, kad galima registruotis, vaikai turėjo užpildyti anketą, kurioje buvo keli klausimai, vienas iš jų apie motyvaciją. Prašėme trumpai papasakoti apie save, kas jiems gyvenime svarbiausia. Iš to pamatėme, kas kuo domisi, ką veikia, kodėl jiems įdomu dalyvauti dirbtuvėse. Sulaukėme apie 60 anketų, o atrinkti galėjome iki 35. Surengėme antrą turą, prašėme įvairiomis jiems priimtinomis priemonėmis (tekstu, vaizdu, fotografija ar piešiniu) pagrįsti, kodėl jie pasirinko vieną ar kitą autorių. Kadangi dirbtuvės buvo surengtos pagal tris skirtingus autorius, savo anketose jie nurodė, kurioje grupėje norėtų dirbti. Ne visiems vaikams ši užduotis sekėsi. Tie, kuriems pavyko, liko dirbtuvėse. Toks mūsų atrankos metodas.

O kokia buvo dalyvių geografija?

Geografija mums labai svarbi; jei kalbėsime apie kriterijus, tai pernykštėse „atostogose“ ėmėme be konkurso visus vaikus, kurie buvo ne iš Vilniaus. Praktiškai visi ne vilniečiai šiemet buvo atrinkti. Mums tai labai svarbu, nes vilniečiai turi daugiau galimybių – pavyzdžiui, „Skalvijos“ kino akademija ar dirbtuvės. O mes norėjome sudaryti galimybes ir vaikams iš kitų miestų.

O kur jie nakvojo?

Tai buvo sudėtinga, bet socialiai labai įdomu. Kai vyko atranka į dirbtuves, vaikai savo iniciatyva įkūrė internetinį forumą, kuriame dar iki prasidedant darbams bendravo, labiau patyrę konsultavo naujokus. Juk tam, kad sukurtum filmą per savaitę, reikia prieš tai susipažinti. Per šį forumą ir išaiškėjo, kas neturi kur apsistoti, tad vilniečiai juos pasikvietė.

Kas jums pakuždėdavo – tai yra tas vaikas?

Daugumą pakvietėm, nes jau žinojom juos iš seniau. O paėmėm, nes jie mums padarė įspūdį, šiaip jau – kuo jie mums žavingi, galėčiau ilgai vardyti. Iš pradžių truputį nedrįsom – kita karta, didelis amžiaus skirtumas, mes buvom pripratę būti jauniausi... Staiga supratom, kad yra už mus jaunesnių, visa dešimčia metų... Ir jie yra asmenybės, jie geba daugiau negu mes tam tikrų dalykų, kartais – kūrybingesni, įdomiau mąsto, mato. Vienintelis skirtumas – jie mažiau patyrę. Jų gebėjimai daug platesni – jie, pavyzdžiui, moka filmuoti, montuoti daugybe programų, būdami 15–16 metų. Jie gali sudėlioti istoriją, perkelti ją į filmą, aišku, padedami vyresniųjų, jie net gali susiorganizuoti filmavimą!

O kokios pagalbos tuomet reikia iš jūsų? Ko jiems trūksta?

Jiems trūksta profesionalo rankos. Kiekviename žingsnyje. Jie daro viską savaip, ir tai puiku, bet daro ir begalę klaidų. Komponuojant, montuojant jiems dar sunku atriboti savo emocijas, atsisakyti subjektyvumo. Arba jie nufilmuoja kokį nors labai gražų kadrą, bet jis neįsikomponuoja į istoriją, griauna visą struktūrą. Tenka iškirpti.

Kokių vadybinių sprendimų, kokių algoritmų turėjote imtis, kad susidarytų kūrybinės grupės? Iš kokių vienetų tos grupės turėjo susidėti, nes kai įteikinėjot diplomus, tai apdovanojot ir pirmą asistentą, ir asistento asistentą, ir dar balažin ką. Kaip atrodė ta infrastruktūra? Kokie buvo „etatai“?

Tai buvo vienas iš sudėtingiausių uždavinių, kuriuos turėjome išspręsti. Tai yra žaidimas, svarbi žaidimo dalis, bet labai reikalinga ir prasminga. Kine kaip gyvenime – yra komanda, ir kiekvienas turi savo uždavinius. Tas uždavinys yra padiktuotas tavo funkcijos, kurią tu prisiimi. Kaip nustatyti ją? Profesionaliame filme viskas aišku. Yra scenarijus, yra kūrybinė ir gamybinė grupė. Čia ne taip paprasta. Nors filmas mažiukas, ir mes galime suskirstyti, kas ką darys, vaikai nebūtinai norės tai daryti. Arba jie nebūtinai supras, ką reikia daryti. Tada darėm taip – išsirinkdavome režisierių, operatorių. Kas yra visa kita, jie nelabai suprasdavo. Tiesa, dar žinojo, kad yra aktorius. Tuomet mes jiems aiškindavome, kad kine yra labai daug funkcijų, ir išvardydavome ilgiausią sąrašą. Stengdavomės, kad kiekvienas pajustų, ko iš jo reikia. Kuriant filmą svarbus komandinio darbo suvokimas, nes mūsų „Kino atostogų“ formatas – kuo arčiau profesionalumo. Aišku, nebūtinai visi eis į kiną dirbti, mes norim, kad jie gautų universalių gebėjimų, kuriuos galima ugdyti pasitelkus kiną. Darbas komandoje, atsakingumas, pagarba vienas kitam, jautrumas, pastabumas. Disciplina, tikslumas, atsakomybė.

Parinkote tris vadovus – Jūratę Samulionytę („Perlų vėrinys“), Antaną Gluskiną („Aitvarai“) ir Giedrę Beinoriūtę („Mėnulio krantas“). Kodėl būtent juos ir ką savito jie įnešė?

Autoriniam kinui skirtose „Kino atostogose“ norėjome jaunų režisierių, kurie geba dirbti su jaunais žmonėmis ir kurių kūryba mums patinka. Giedrė – viena nuosekliausiai dirbančių jaunosios kartos režisierių. Jūratė dar labai jauna, ką tik baigė studijas, bet turi daug filmų gamybos patirties. Antanas dirba teatre ir kuria vaikams. Giedrė atidavė visą save, neskaičiavo nei valandų, nei jėgų. Ji buvo labai reikli būtent meninei pusei. Ji daug dirbo su „atostogų“ režisiere Marija Stonyte, su visais. Kiek laikas leido, aiškino kiekvieną kadrą, prasmę, detalę. Nuo pasirengimo iki montažo. Antanui atiteko komanda, kurioje dominavo berniukai, ir visas pagrindines funkcijas atliko jie. Jiems buvo sunku suprasti, kas tas darbas komandoje, bet visi darė viską, kad tik būtų filmas. Ir padarė! Jis juos laikė griežtai. Jūratė buvo reikli organizacine prasme, nors jos grupė amžiumi buvo jauniausia.

Kodėl būtent šie trys pasaulinio garso režisieriai – Pedro Almodóvaras, Davidas Lynchas ir Kim Ki-dukas – buvo pasirinkti jūsų parafrazėms?

Kad tema bus autorinis kinas, žinojome jau žiemą. Konsultavomės su ankstesniųjų dirbtuvių vadovais. Mūsų konsultantas iš Danijos pasakė – taip nieko neišeis. Jie per jauni būti autoriais. Reikia jiems duoti kažkokį labai ryškų autorių, kuris jiems būtų kaip kodas. Kad būtų aišku. Reikia sekti, kopijuoti kokius nors autorius. Tuomet nusprendėme, kad autorius turi būti lengvai atpažįstamas, ryškaus režisūrinio braižo ir jiems matytas. Kim Ki-dukas Lietuvoje labai populiarus, Lynchas – pasaulinė įžymybė, Almodóvaras – karšto temperamento. Taip ir apsisprendėme.

O kaip atsakytum į klausimą – ar tai yra gerai, kad kažkas yra kopijuojama?

Kaip paskui sužinojau, tai yra vienas iš labiausiai patikrintų edukacijos metodų. Net studentams yra duodamos užduotys identiškai nukopijuoti kokią nors klasikinio filmo sceną.

Kaip tapyboje?

Taip, lygiai taip pat. Turi mokėti tobulai padaryti kopiją, kad atsispyręs nuo tų įgūdžių pats galėtum kurti.

Kaip tau pačiai pasirodė, ar pirmoji istorija atspindėjo Almodóvarą?

Lietuvių vaikai tęsia tą lietuvišką prasmių dėliojimo, metaforų, perkeltinių prasmių tradiciją, tai yra kažkur pasąmonėje užkoduota. Kiekvienas turi savo skaitymo versiją. Prieš filmuodami vaikai klausėsi paskaitų, kas yra tas Almodóvaras, Kim-Ki-dukas ir Lynchas. Jie savaip suprato Almodovaro sentimentalumą, melodramatiškumą, saldumą. Patys parašė dainą ispaniškai.

Kalbant apie muziką, antrasis filmas „Aitvarai“ kaip tik ir buvo unikalus tuo, kad liūdnoji Maurice’o Ravelio „Pavana“ taip ritmiškai sudėliojo visą filmo audinį, kad atsirado siužetas, kurio, beje, išorinio, Kim Ki-duko filmuose beveik ir nėra.

Šiame filme labai pavyko scenarijus. Jis labiausiai „kimkidukiškas“. Žmonių santykiai per tam tikrą atstumą, paslaptį, neatskleistas esmes. Kas tas aitvaras? Kodėl jis tai skrenda, tai neskrenda, tai pas Dievą nuskrenda... Pakyla tik tam tikru metu, kai kažkas kažką supranta, savyje atranda. Beje, dauguma vaikų labai muzikalūs. Ir ta melodija buvo vienos mergaitės – Novilės sugrota smuiku. Ir kažkieno tėtis fortepijonu akompanavo... Beje, netiesioginis tėvų dalyvavimas nuolat buvo jaučiamas.

Na, ir pagaliau paskutinis klausimas – kur bus galima pamatyti tuos tris naujus Lietuvos kino perliukus a la Almodóvaras, Kim Ki-dukas ir Lynchas?

Siuntinėjame juos į festivalius užsienyje, darysime specialias peržiūras Lietuvoje, nes yra sukurta ir daugiau filmų, ne tik mūsų projektų metu.

Taigi pavana dar skambės?..

Būtinai.

P.S. Nemačiusieji jaunųjų filmų paklaus – o kuo „Kino atostogų 4“ darbai taip jaudino? Atsakymas paprastas. Almodóvaro interpretacija buvo dedikuota dviejų žmonių susitikimui (almodovariškai jausminga karoliukų scena ant tilto per Vilnelę pakeliui į Užupį), santūri Kim Ki-duko istorija – jų išsiskyrimui (leidžiant jų svajonių aitvarams nuskrieti skirtingomis kryptimis virš beribės vasaros pievos), ir tik mistifikacijų meistro Davido Lyncho dėka liko vietos tikėjimui, kad ir pirma, ir antra yra neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis (ne veltui filmo herojus, įtaigiai suvaidintas Giedriaus Nako, kartą įkritęs vandenin ir ištrauktas, nuolat grįžta į pavojingą ir gilų savosios pasąmonės akivarą tam, kad iš jo būtų vėl išgelbėtas). Dar ilgai po peržiūros mintyse aidėjo skaidri liūdna Ravelio pavana („Pavane pour une infante défunte“). Bet ji veikiausiai aidėjo dar tik ateinantiems. Susitikti, išsiskirti, išgelbėti.

P.P.S. Jaunimo kino projektą „Kino atostogos 4“ parėmė LR kultūros ministerija ir LR Kultūros rėmimo fondas.

Kalbėjosi Irena Alperytė