Neužmirštami potyriai

Ramón Vargas (Don Karlas) ir Iano Tamar (Elizabetė) A. Zeininger nuotr.

Pabaiga. Pradžia Nr. 809

Šiek tiek apie scenografiją ir kostiumus. Minimalistinės, juodai baltos dekoracijos (jų ir kostiumų autorius – vokiečių dailininkas Johannesas Leiackeris, kūręs dekoracijas Anglijos nacionalinės operos, Bavarijos valstybinės operos, Briuselio „Monnaie“, Niujorko Metropoliteno operos ir kitiems teatrams), derinamos su juodai baltais ispaniško dvaro ir XX a. pokylių kostiumais (spalvingos išimtys – I veiksmas Fontenblio miške ir jau minėtas Eboli sapnas III veiksme). Tamsa ir tolumoje mirgančios žvaigždės. Balta nuleidžiama siena, simbolizuojanti Ispanijos rūmus ir tarytum atskirianti juos nuo išorinio pasaulio. Apatinėje sienos dalyje – žemos durys. Vizualiai žiūrovui sukeliamas diskomfortas, nes pro tas duris įeidami visi veikėjai nuo karaliaus iki tarno visuomet turi pasilenkti. Irgi simboliška?.. Dar kelios detalės – Karlo V kapas (vėlgi juodas) ir senojo vienuolio, o iš tikrųjų paties Karlo V prie jo pasodintas medis. Dvi spalvos – juoda ir balta, tačiau kažin kodėl taip neatrodo. Toks įspūdis, kad scena pilna spalvų. Ilgesys, palaima, sielvartas, viltis, aistra, beprotiška neviltis, vienatvė... visa tai muzikoje ir balsuose kuria ištisą spalvų paletę.

Turiu pripažinti, kad scenoje visiškai nieko netrūko. Ir nebuvo nieko nereikalingo, visa drama koncentravosi į pačią meistriškai atskleistą muzikos raišką.

Personažai ir artistai

Pagaliau šiek tiek ir apie juos – puikią tarptautinę komandą, kuri sukūrė įsimintiną reginį ir suteikė didžiulį malonumą. „Don Karlo“ subtili lyrika, turtingi ir dramatiški ansambliai, nuolatinė emocinė įtampa reikalauja didelės solistų ištvermės. Verdi sukurtas Don Karlo personažas yra draskomas prieštaravimų (kaip žinia, jau pats Schilleris gan laisvai interpretavo Don Karlo asmenybę), kraštutinių emocijų. Jo vaidmenį sukūrė pačiame kūrybinio kelio zenite esantis, vienu geriausių nūdienos tenorų laikomas meksikietis Ramónas Vargas (tiesa, jo balsas šiame spektaklyje pasirodė kiek pavargęs). Jo Don Karlas – karštakošiškas, itin emocionalus, ir... kiek komiškas (nors tokio efekto, tikėtina, jis nesiekė) – matyt, dėl štampinių judesių, specifinės „tenoriškos“ eisenos ir bėgiojimo po sceną. Palyginti su kitais solistais, R. Vargaso aktoriniai gebėjimai pasirodė ne tokie ryškūs. Gruzinų soprano Iano Tamar sukurta Elizabetė – brandi, santūroka, aristokratiška moteris, savo jausmus išgyvenanti giliai viduje. Ji ne iš tų, kurios kibtų konkurentei į plaukus. Vokalo atžvilgiu I. Tamar buvo be priekaištų. Jauna bulgarų dainininkė Nadia Krasteva – šiuo metu bene ryškiausias mecosopranas Vienos valstybinėje operoje (šiame teatre dainuoja nuo 2002 m.) – nepaprastai ekspresyvi, pasižyminti gražiu, minkšto balso tembru, gera aktorine raiška. Jos Eboli privertė tiesiog sulaikyti kvapą garsiojoje arijoje „O don fatale“...

Labai reikšmingą Rodrigo Markizo de Posa vaidmenį atliko jaunas, puikus rumunų baritonas George’as Peteanas. Jo Rodrigas – racionalus, kilnus, idealistiškas, aktyvus kovotojas. Įgijęs ir karaliaus Pilypo, ir jo sūnaus pasitikėjimą, būdamas jų abiejų geriausiu draugu, jis turi atlaikyti nemažą psichologinę įtampą ir laviruoti, išmanydamas jų vidinius konfliktus. Dar kartą norisi prisiminti nuostabų, jautriai ir itin meistriškai atliktą Rodrigo ir Don Karlo draugystę simbolizuojantį duetą „Dieu, tu semas dans nos ames“, tapusį viena gražiausių operos puošmenų.

Įvairiuose pasaulio operos teatruose, o Vienos valstybinėje operoje nuo 2004 m. dainuojantis išvaizdus estų bosas Ainas Angeras sukūrė įsimenantį prislėgto Ispanijos karaliaus Pilypo II vaidmenį. Režisierius P. Konwitschny pasitelkė gan netikėtą garsiojo Pilypo monologo (IV v.) interpretaciją: scenoje, kurioje Pilypas išlieja savo sielvartą, baimę ir vienatvės širdgėlą, jis yra... ne vienas. Ir ne su žmona, o su Eboli. Tokia traktuotė, išryškinanti visuomenėje labai įtakingo vyro, ieškančio savo identiteto ir atsakymo į skausmingus esminius klausimus, silpnumą, gali pasirodyti itin drąsi – turint omenyje, kad originalioje prancūziškoje operos versijoje neminima, kad Eboli yra karaliaus sugulovė... Apskritai visos operos sumanymas išduoda režisieriaus pasitikėjimą solistais – dėl santūrių dekoracijų neturėję galimybės „pasislėpti“ scenoje, jie patys kūrė sceninio vaizdo esmę. Kaip minėta, ne visiems tai pavyko vienodai įtikinamai, kartais solistų veiksmai ir judesiai scenoje neatrodė iki galo apgalvoti.

Kitus vaidmenis sukūrė Wolfgangas Banklis (Didysis Inkvizitorius), Danas Paulas Dumitrescu (Vienuolis), puikiam Vienos valstybinės operos chorui ir orkestrui dirigavo prancūzų dirigentas Bertrand’as de Billy – Vienos radijo simfoninio orkestro vyriausiasis meno vadovas. Pastarąjį dešimtmetį jis nuolat diriguoja Niujorko Metropoliteno operoje, bendradarbiauja ne tik su Vienos valstybine opera, bet ir su Londono „Covent Garden“, Berlyno valstybine opera, Briuselio, Paryžiaus, Vašingtono, Los Andželo teatrais. Orkestrą „Don Karle“ Bertrand’as de Billy vedė jautriai, atidžiai, puikiai jausdamas balansą ir negoždamas dainininkų.

Taigi su originalia prancūziška „Don Karlo“ versija Vienos publika jau atsisveikino. 2008–2009 m. teatro sezono programoje bus rodoma įprasta itališkoji „Don Karlo“ versija, kurią pastatė didžiulę patirtį turintis italų operos režisierius ir scenografas Pieras Luigi Pizzi.