Meno ir pramonės bičiulystė

Agnietė Janušaitė. „Sterilus“. 2007 m.

Birželio 24–26 d. Europos Parlamente Briuselyje vyko Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) pristatymas, kurio metu surengtas tarptautinis seminaras bei pristatyta paroda. Renginys vyko Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nario Šarūno Biručio iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, taip pat su Ūkio ministerija. Parodoje eksponuoti Ingos Likšaitės, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, Patricijos Gilytės, Bronės Neverdauskienės, Rūtos Būtėnaitės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Agnietės Janušaitės, Kristinos Šaudytės kūriniai.

Labai palankiai parodos svečių (kurių vien atidaryme buvo per keturi šimtai) įvertinta Š. Biručio pasiūlyta iniciatyva tekstilės pramonę pristatyti per šiuolaikinės meninės tekstilės pavyzdžius. Natūralia dienos šviesa apšviestoje parlamento erdvėje, kuria kasdien praeina po kelis tūkstančius darbuotojų, pristatyti perspektyvių jaunosios kartos menininkių kūriniai, įgyvendinti bendradarbiaujant su uždaromis akcinėmis bendrovėmis ir įmonėmis „Audėjas“, „Neaustima“, „Lentvario kilimai“, „Skinija“, „Coats Lietuva“ ir kt. Kai kurie jų jau apdovanoti prestižinėse tekstilės meno parodose. Margaspalvėje ekspozicijoje derėjo šiuolaikinis dizainas ir konceptualūs sumanymai.

Parodoje pristatytų kūrinių įgyvendinimas ir menininkių bendradarbiavimas su tekstilės pramonės įmonėmis nėra vienalytis: vienos jų dirba ar yra dirbusios įmonėse (kaip VDA absolventė ir lektorė Rūta Būtėnaitė, kuri ne vienus metus dirba dizainere Lentvario kilimų bendrovėje, įgyvendindama autorinius užsakymus interjerams), kitos – naudojasi pramonės įrengimų galimybėmis retkarčiais, trečių kūriniai atlikti autorinėmis technikomis ir parodai pasirinkti siekiant atspindėti šiuolaikinės tekstilės įvairiapusiškumą bei sugebėjimą į žiūrovą šiuolaikiškai prabilti tiek naujųjų technologijų, tiek rankų darbo rezultatais.

Su pramonės įmonėmis projektiškai (tik tam tikriems kūriniams sukurti) bendradarbiauja parodoje pristatytos dailininkės M. Žaltauskaitė-Grašienė, I. Likšaitė, S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir B. Neverdauskienė. Lietuvos ir tarptautinėje meno scenoje jos yra pastebėtos dėl originalaus tradicinių ir novatoriškų tekstilės technikų naudojimo. Tarkime, S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, besigilinanti į kultūrinio ir tautinio identiteto problematiką, kūryboje taikliai derina senąją techniką ir motyvus (siuvinėjimą kryželiu lietuvių rankdarbių tradicijoje populiariais našlaičių, roželių, pakalnučių raštais) bei senosios buities objektus, kurie iškalbingi patys savaime (menininkė siuvinėja ant didžiulių aliuminio puodų, naudotų bulvėms šutinti, dangčių ar senų sodo ir daržo įnagių: kastuvų, kibirų ir panašiai). Briuselyje buvo eksponuoti Severijos siuviniai ant metalo bei pramonės įmonėje UAB „Neaustima“ įgyvendinti pramoninio veltinio paveikslai „Snieguolės“, iš kurių į žiūrovą žvelgia 8-ojo dešimtmečio Naujųjų metų šventei padabintos darželinukės. M. Žaltauskaitė-Grašienė šiuo metu turi aukščiausią meninio kompiuterizuoto audimo kvalifikaciją Lietuvoje. Dar studijų VDA metais įgytas profesines žinias bei bendradarbiavimo su „Audėju“ patirtį menininkė gilino Skandinavijoje, Turkijoje, pati surengė tarptautinį projektą, kurio dėka VDA Kauno dailės fakultetas įsigijo meno projektams pritaikytas kompiuterizuotas audimo stakles TC-1, o jomis austi buvo apmokyta 30 jaunų menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Tačiau dėl techninių privalumų (audimo tankumo ir matmenų) jaunoji menininkė ir toliau retsykiais bendradarbiauja su „Audėjo“ bendrove, kurioje įgyvendintas penkių dalių ciklas „Odos paveikslai“ fotorealistiškumu ir vaizdo estetika stebino ne vieną parodos lankytoją. I. Likšaitė, nuo 2007-ųjų bendradarbiaudama su UAB „Skinija“, sukūrė keletą linksmų šviestuvų kolekcijų, Europos Parlamente pristatyta kolekcija vadinasi „I-lempos“. Pastaraisiais metais I. Likšaitė pelnė net tris aukščiausius apdovanojimus pasaulinėse siuvinėjimo bei tekstilės meno parodose (2007 ir 2008 m. Londone ir 2005 m. Kaune). Po paskutinio apdovanojimo „Coats Craft Europe“ organizuotoje parodoje Londone, paramą medžiagomis menininkei pasiūlė UAB „Coats Lietuva“. Minėtus įvertinimus I. Likšaitė pelnė dėl įtaigaus ir itin profesionalaus mašininio siuvimo įvaldymo. Menininkė ant audinio siuvimo mašinos dygsniais lyg smulkiomis jautrios grafikos linijomis kuria vaizdinių istorijas, portretų serijas, sustabdo kino filmų juostas. Briuselyje pristatytas šia technika atliktas trijų dalių siuvinys „Svajotoja 1“ bei „Šešėliai Mickevičiaus g. 43“. Parodos spalviniu akcentu tapo B. Neverdauskienės instaliacija „1000 pasakojimų“, kur rytietiško kilimo motyvas konceptualiai perkurtas iš dvimačio objekto į trimatę, erdvinę kompoziciją; iš utilitaraus daikto į buityje nepritaikomo fiktyvaus, žaidybinio, pasakiško objekto sprendimą. Kompozicijai sukurti menininkė naudojosi net keliomis sudėtingomis technikomis: terminiu audinio apdorojimu, šilkografija, spauda ant audinio (pastarąją įgyvendinti pavyko naudojantis UAB „Nagas“ spaudos technika ir konsultacijomis).

Bendras ekspozicijos vaizdas

Dar viena parodos dalyvė P. Gilytė, pati būdama ne tekstilės specializacijos dailininkė, dažnai renkasi tekstilės technikas ir medžiagas konceptualioms idėjoms išreikšti kurdama instaliacijas, objektus bei videofilmus (2005 metais su videoprojektu „Heed 360o“ pelnė pirmąją vietą Kauno meno bienalėje „Textile ’05“). Europos Parlamento parodoje pristatytas P. Gilytės kilimas, kuriame išaustas A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ tekstas lietuvių ir vokiečių kalbomis, bei videodarbas, analizuojantis nostalgišką emigranto santykį su savo tėvyne, kalba ir tapatumu, – yra dalis didžiulės instaliacijos „Lietuvis negali be miško“, šiais metais eksponuotos Vokietijoje. Kilimo, kuris pagamintas Lentvario kilimų bendrovėje, dizaino bendraautoris – virtualaus meno propaguotojas Mindaugas Gapševičius (miga) – gilinasi į komunikacijos ir duomenų bazių kūrimą bei transliavimą. Kilimas sumanytas kaip originalūs videofilmo, kuriame lietuviškai įskaityta A. Baranausko poema, subtitrai.

Jauniausių parodos menininkių K. Šaudytės ir A. Janušaitės kūriniuose išryškinta individualių meninių sprendimų įtaiga (siuvimas iš rūkytos kiaulės odos ar minimalus marlės audinio transformavimas įaudžiant detales ar prastumdant ataudus). Šie su pramone nesusiję kūriniai (kaip ir keletas I. Likšaitės bei S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės pavyzdžių) į parodą papuolė kaip šmaikštūs intarpai, atskleidžiantys, jog šiuolaikinėje meninėje Lietuvos tekstilėje vyrauja socialinis angažuotumas, tautinio ir kultūrinio tapatinimosi ženklai, savirefleksijos įžvalgos. Ne vienas europarlamentaras, kas savaitę praeinantis tą pačią erdvę, padabintą vis naujais eksponatais, stabtelėjo prie lietuvių tekstilės parodos, priėjo arčiau, atidžiai įsižiūrėjo į siuvinėjimo dygsnius ant metalo paviršių (S. Inčirauskaitės-Kryževičienės kūriniai) ar šyptelėjo šalia kitų didžiųjų politikų portretų atpažinę kolegos prof. Vytauto Landsbergio veidą (A. Janušaitės „Sterilus“). Už pastarąjį keturių darbų ciklą A. Janušaitė pernai pelnė pirmąją vietą Kauno meno bienalėje „Textile ’07“. Iš pirmo žvilgsnio trys portretai sterilioje marlėje sumodeliuoti panašiu – ažūriniu principu, bet visų trijų politikų portretai atlikti skirtingomis technikomis: V. Landsbergio – ištraukiant kai kuriuos metmenų siūlus, V. Putino – tik prastumdant ataudus, o G. Busho – išaudžiant piešinį rankinėmis staklėmis. Ketvirto portreto vietoje (tuščioje baltos marlės plokštumoje) menininkė žiūrovui neakivaizdžiai siūlo suprojektuoti savo atvaizdą ar subjektyviai pasiūlyti kandidatą. Atsvara steriliam subtilumui parodoje tapo K. Šaudytės „3 EX“ – treji marškiniai (inteligento drabužis) pasiūti iš rūkytų lašinių (kaimiško, valstietiško kulinarijos paveldo) odos.

Pabaigai norėtųsi pasidžiaugti, kad Lietuvos tekstilės pramonės įmonės tampa vis atviresnės savarankiškiems (ne užsakomiesiems, o parodiniams) meno projektams ir įžvelgia naujas savo galimybių viešinimo strategijas bendradarbiaujant su menininkais. Kai kuriose Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos kraštuose) įmonių vadovai dalyvauja meno magistro baigiamųjų darbų gynimuose ir gabiausiems diplomantams skiria metines stipendijas bei galimybę naudotis turima įranga. Jauniems menininkams pirmieji keleri metai po studijų baigimo yra lemtingi karjeros prasme. Ieškodami galimybių įsitvirtinti finansiškai, jie dažnai priversti grynąjį meną iškeisti į mažesnės kvalifikacijos reikalaujančias dizaino paslaugų veiklas. Tuo tarpu finansinės galimybės ir techninės sąlygos kurti iškart po intensyvių studijų tapo daugelio garsiausių pasaulio menininkų tramplinu į kūrybinius laimėjimus, išgarsinusius ne tik juos pačius, bet ir jų mecenatus. Europos Parlamente surengtoje parodoje dalyvavusių menininkių amžius (dauguma jų pastaraisiais metais įgijo meno magistro ar meno licenciato laipsnį) atskleidžia tą pačią tendenciją: jaunoji karta – pati imliausia technologinėms naujovėms, o jai būdingas smalsumas ir noras išbandyti yra puikiausia terpė originaliems kūrybiniams rezultatams pasiekti. Tad kuo glaudesnio menininkų ir pramoninkų bendradarbiavimo norėtųsi palinkėti ir ateityje.