Jokių ribų ir jokių naujienų

Alina Melnikova. „Aš kaip verkianti princesė“. 2008 m.

Liepos 15 d. galerijoje „Tulips & Roses“ atsidarys Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus tapybos paroda „Karminas“. Ta proga nuspręsta padaryti trumpą neformalų interviu su šiais menininkais ir taip juos pristatyti publikai. Aliną ir Adomą kalbino parodos kuratorė Milda Žvirblytė ir galerijos direktorius Jonas Žakaitis.

Jonas Žakaitis: Net nežinau, nuo ko mums reikėtų pradėti. Gal pradėkime nuo to, ką šią minutę darome – kuriame tekstą apie jus (Aliną ir Adomą) ir jūsų darbus. Tad pirmas mano klausimas galėtų būti – koks yra jūsų kūrybos santykis su tekstais, koks yra jūsų tapybos santykis su žodžiu?

Alina Melnikova: Mano kūryboje žodžiai neturi didesnės reikšmės. Man nepatinka, kai esu prašoma parašyti apie savo kūrybą – tuomet kažkaip tenka „pritempinėti“, viskas tampa dirbtina. Žinoma, darbai turi pavadinimus, taigi ir tekstas tampa neišvengiamas – pavadinimais aš suteikiu tam tikras nuorodas žiūrovui.

Adomas Danusevičius: Viską, ką darau, „darau“ vaizdais – gal net labiau nei Alina...

Milda Žvirblytė: Man atrodo, kad tekstas reikalingas kaip „kontrolės“ priemonė – kad pernelyg neišplatėtų interpretacijų laukas. Dėl to man visada yra svarbu, ką apie savo kūrybą sako pats menininkas. Tai leidžia dailėtyrininkui nenukrypti į neapibrėžtas poetines lankas.

A. M.: Tiesa, man irgi būna įdomu pasiskaityti kitų menininkų mintis – ypač neformalias, iš interviu.

J. Ž.: Užduosiu kitą klausimą – ką jūs, Alina ir Adomai, manot apie vienas kito darbus? Tai yra lyg ir galimybė jums „pasikeisti“ tekstais.

A. M.: Man Adomo darbai atrodo labai stiprūs savo vizualiniu kodu. Manau, kad galiu juos gerai „perskaityti“ ir man nesvetima tai, apie ką jis kalba. Adomas labai gerai suderina savo idėjas su tapybos technika ir išgauna itin stiprių „efektų“.

A. D.: Man patinka tai, kad Alina yra atvira. Viskas jos kūryboje labai asmeniška.

J. Ž.: O kokie menininkai labiausiai veikė jūsų pačių kūrybą? Žinau, kad Adomui labai svarbus Lucas Tuymansas...

A. M.: Man niekas nėra svarbu. Suprantama, aš išmanau meno istoriją ir gerbiu tai, ką kai kurie menininkai yra padarę, bet tiesiogiai savo kūryboje nejaučiu jokių įtakų.

J. Ž.: O kodėl apskritai pasirinkot tapybą? Ar ši medija jums pati savaime yra svarbi?

A. M.: Aš tiesiog labai gerai jaučiuosi tapydama. Ir tapybos kalba man geriausiai sekasi save išreikšti – netgi kai, pavyzdžiui, darau performansus. Nors turiu pripažinti, kad pradėjusi daryti performansus pradėjau kitaip tapyti – svarbesnis tapo pats tapymo veiksmas, o ne konkrečios formos ir piešiniai.

A. D.: Vienu metu pasirodė keista, kad labai nebedaug menininkų šiandien dar užsiima tapyba. Bet dėl to tik dar įdomiau tapo pačiam tai daryti, nors anksčiau maniau, kad šia raiškos priemone neapsiribosiu, dirbsiu ir su kitomis medijomis. Tiesa, kitos medijos – fotografija, kinas – man yra svarbios, jos labai išplečia regėjimo galimybes.

A. M.: Man dar atrodo, kad tapyba šiandien yra svarbi dėl savo paprastumo – ji pati yra nuolatos veikiama naujųjų vaizdo technologijų, o kartu leidžia šias technologijas „apžaisti“ asmenišku ir kūnišku menininko prisilietimu.

Adomas Danusevičius. Be pavadinimo. 2007 m.

M. Ž.: Aš noriu jums užduoti kitokio pobūdžio klausimą: ar yra atvirumo ribos jūsų kūryboje? Kiek jūs galite būti atviri ir kur yra ta riba, kai jau tariate „stop“?

A. M.: Dar nepriėjau prie tokios ribos. Manau, kad jos ir nėra. Ribą gal greičiau pajunta visuomenė, institucijos (buvo atvejų, kai mano darbus cenzūravo), o ne aš pati.

A. D.: Aš tai irgi nesijaučiu priėjęs kokią nors ribą.

M. Ž.: Tada dar vienas klausimas: kiek jums svarbus tapymo procesas?

A. M.: Manau, svarbus, nes be akivaizdžių dalykų – to, kas nutapyta ant drobės, – įdomu sužinoti ir tai, kaip ir kuo menininkas tapė.

M. Ž.: Tai kuo tu pati tapai?

A. M.: Daug kuo – teptuku, skuduru, pirštais.

A. D.: Nesu tikras, kad kūrybos procesas toks svarbus. Dažniausiai aš tiesiog ilgai žiūriu, stebiu įvairius vaizdus, o tada atėjus tinkamai akimirkai imu ir pats sukuriu vaizdą. O tai, kuo aš tapau ir kokią techniką naudoju, yra antriniai dalykai, kurių žiūrovui visai nebūtina žinoti.

M. Ž.: Bet aš, tarkime, žinau, kad savo darbus sukuri vos per kelias valandas. Panašiai kaip Tuymansas, kuris taip dirbti pradėjo tik perėjęs daug kūrybos etapų. Man tai atrodo svarbu.

A. D.: Na taip, tam tikrais intensyviais momentais padarau visą darbą – po to pamatau, kad nieko nebegaliu pridėti, kad vaizdas yra išbaigtas.

J. Ž.: Ar jums svarbu sukurti kažką naujo?

A. D.: Man tai nėra svarbu.

A. M.: Tapydama aš irgi apie tai sąmoningai negalvoju, bet svarbu, kad galiu reaguoti į visuomenėje priimtas suvokimo ir regėjimo normas, ironizuoti. Rodydama savo darbus aš skatinu nepasitikėti duotybėmis.

J. Ž.: Norėčiau dar kartą pakreipti pokalbį į kitą pusę. Kaip galerininkas žinau, kad absoliuti dauguma į parodas ateinančių žiūrovų greta menininkų darbų tikisi ir paaiškinimų. Jie nori žinoti, ką menininkas galvoja ir kokias problemas sprendžia. Tad dabar suteikiu jums progą „įrašyti“ mano galvoje kelis sakinius apie savo kūrybą, kuriuos aš vėliau pakartosiu jūsų parodos lankytojams.

A. M.: Nežinau, ar tikrai žmonėms svarbu, apie ką yra menininkų darbai – manau, dažnai jiems tiesiog reikia bet kokio teksto. Reikia, kad darbai būtų paaiškinti. Svarbus pats paaiškinimo faktas, o ne jo turinys.

J. Ž.: Galbūt. Bet dabar tiesiog siūlau perduoti žinutę – kokia ji bus, tai jau jūsų reikalas.

A. M.: Gerai. Tuomet pakartosiu sau pačiai jau atsibodusią tezę: savo darbais nagrinėju tapatybės kategorijų slinktį ir vizualinio malonumo problematiką.

A. D.: Mano pozicija griežta – aš savo darbų neaiškinu. Nenoriu niekaip apriboti žiūrovo interpretacijos teisės. Galėčiau nebent užduoti klausimą: ką tu matai?

J. Ž.: Bet ar šitas tikėjimas laisvu žiūrovu, kupinu fantazijos, nėra fiktyvus?

A. M.: Turbūt fiktyvus. Bet yra kitų būdų kontroliuoti žiūrovo suvokimą, ne vien tik žodinis paaiškinimas.

Pasirinkdama erdves savo darbams ir juos kabindama, aš stengiuosi fiziškai paveikti stebėtojo kūną – privesti jį judėti taip, kaip aš noriu. Žiūrovas gali elgtis tam tikru būdu netgi sąmoningai to nesuvokdamas.