Poreikis išreikšti save

Paskutinę birželio dieną, vienintelio Baltijos šalyse Ennio Morricone’s koncerto išvakarėse, viename Vilniaus senamiesčio kiemelyje vyko susitikimas su šiuo kompozitoriumi ir dirigentu – apie 500 kūrinių kino ir televizijos filmams, apie šimto operų, simfonijų ir kamerinių kompozicijų autoriumi, pelniusiu daugiau nei 30 prestižinių tarptautinių apdovanojimų.

Susitikimo metu Ennio Morricone atsakinėjo į klausimus, dalijosi patirtimi ir išgyvenimais rašant vieną ar kitą garso takelį, pasakojo apie savo santykius su keletu žymių kūrėjų bei noriai vertino savo paties kūrybą. Klausantis paprastų atsakymų susidarė įspūdis, kad jis nebandė apraizgyti savo laimėjimų įmantriomis frazėmis, tokiomis kaip stebuklingo įkvėpimo poveikis ar susitapatinimas su kūrinio dvasia. Savo įkvėpimą rašyti garso takelius jis grindė muzikos dėsnių išmanymu, didele patirtimi ir drąsa panaudojant tam tikras dermes bei komponavimo principus ar tam tikrų muzikos taisyklių žaismą. Paklaustas, kaip vyksta bendradarbiavimas su režisieriais ir ar jis pats yra rinkęsis režisierių savo kūrybai, maestro tvirtai teigė, kad režisierius visada renkasi kompozitorių. Žinoma, po to ir kompozitorius sprendžia, ar sutiks dirbti kartu, tačiau nors ir abipusis, pirmiausia tai yra režisieriaus pasirinkimas.

Pasak E. Morricone’s, jis beveik visuomet turi paruošęs keletą filmo garso takelių versijų, kad režisieriui atmetus jo siūlomą, galėtų tuojau pat parodyti jam kitą – tokiais atvejais, nors ir gaila sukurtų melodijų, kurios jam pačiam atrodo labiausiai tinkančios filmui, kompozitorius labai nesisieloja, tiesiog priima tai kaip režisieriaus negebėjimą vertinti sudėtingesnę muziką.

Susitikime su vilniečiais kompozitorius nepasižymėjo ypatingu kuklumu ir leido suprasti, kad puikiai žino savo kūrinių vertę. Pasak jo, daugybė pelnytų apdovanojimų jam vienodai svarbūs ir vertingi, nes kiekvienas jų yra savotiškas įvertinimas, pripažinimas ir padėka.

Visai neseniai duotame interviu E. Morricone’s teigė, kad meno pašaukimas gimsta iš poreikio išreikšti save, tačiau tam reikalinga drąsa, aistra menui ir talentas. „Yra būtinas šis entuziazmo užtaisas, nekantrus laukimas, kada gi pagaliau galėsi rašyti iš poreikio.“ Ši mažutė citata atskleidžia pagrindinius E. Morricone’s kūrybos principus ir puikiai paaiškina jo sukurtos muzikos poveikį klausytojui.

Šiuo poveikiu galėjome įsitikinti gyvai, klausydami gerai pažįstamų kūrinių iš E. Morricone žinomiausių filmų garso takelių liepos 1 d. vykusiame koncerte Vilniaus Vingio parke. Skambėjo puikiai žinomos melodijos iš filmų „Vieną kartą Amerikoje“, „Misija“, „Geras, blogas ir bjaurus“ ir dar daugelio kitų. Koncerte dalyvavo Romos simfoninis orkestras, jungtinis choras „Aidija plius“ bei dainininkė Susanna Rigacci, kuri nuo 2001 m. atlieka solo partijas E. Morricone’s koncertuose Italijoje ir visame pasaulyje. Sodrus ir įtaigus sopranas, puikiai tinkantis kamerinei muzikai atlikti, koncerto pirmoje pusėje (koncertas vyko be pertraukos) skambėjo paveikiai, išlaikydamas puikų balansą tarp dramatiškumo ir lyriškumo, subtilumo ir aistringų proveržių. Paskutinį vakaro kūrinį S. Rigacci gal kiek per daug dramatiškai interpretavo, nepalikdama laisvės klausytojui sukurti savo adekvačią vidinę reakciją. Veržlumu, subtiliu lyriniu garsu ir puikia darna džiugino Romos simfoninis orkestras. Solistai instrumentalistai, puikiai įvaldę instrumentus, demonstravo savo profesionalumą kokybišku garsu ir vidine energija, kuri, matyt, buvo pagrindinė viso vakaro varomoji jėga, vienijusi kompozitorių ir atlikėjus.

Iš tiesų buvo kiek neįprasta atviroje Vingio parko erdvėje klausytis fortepijono garsų bei klasikai artimų kūrinių. Dėl puikios atlikimo ir įgarsinimo dermės buvo sunku patikėti, kad kūrinius girdėjome atliekamus gyvai. Puikiai išmanydamas instrumentų, ypač varinių pučiamųjų, specifiką, E. Morricone juos išnaudoja maksimaliai įdomiai, netikėtai ir įtaigiai. Jis puikiai brėžia dramatinės įtampos linijas, derindamas styginius su pučiamaisiais, o ypatingos kulminacijos momentais įjungdamas žmogaus (solisto ar choro) balsą. Tokių kūrinių atlikimas reikalauja didelio profesionalumo.

Koncerto metu skambėjusi muzika buvo sukurta kinui – tiesioginei sąveikai su vaizdu, todėl buvo neįprasta klausytis jos tik kaip muzikos, akustiniame koncerte, mat šie kūriniai savaime jau yra vizualūs. Tuo tarpu kompozitorius apie šio koncerto koncepciją savo interviu sakė:

„Tokiais koncertais kaip šis Vilniuje siekiame leisti išgirsti muziką anapus vaizdo, su kuriuo kadaise ji buvo susijusi. Tai nėra kažkokia pretenzija; tiesiog tikime, kad ši muzika turi savarankišką formalią struktūrą ir jos vienos galima puikiausiai klausytis.“

Iš tiesų tai buvo kiek netikėta, tačiau įdomi patirtis, atverianti erdvę vaizduotei. Tai koncertas, skirtas ne vien muzikinei analizei, bet emocijoms bei vizualioms asociacijoms, leidžiančioms nuklysti kiek toliau už klasikinio koncerto ribų.