Šokis galerijų lietuje

Eglė Babilaitė Sitas. „Dūmų miestas“. 2007 m.

Tuo metu, kai dauguma piliečių skaičiuoja iki atostogų likusias dienas, lenkų turistai siaubia Vilniaus kavines reikalaudami cepelinų ir dar ko nors nebrangaus, Lietuvoje vis bręsta įvairios krizės, o lauke – vasara, Vilniuje atsidarė dvi naujos galerijos. Reiktų džiaugtis, – gėdinau save galvodama apie šį tekstą. Reiktų džiaugtis, – sakė kolegė, mielai kokį kartą per metus aplankanti vieną ar kitą parodą.

Pirmoji atsidarė galerija „Actus magnus“. Turistinėje Pilies gatvėje (Pilies g. 36) įsikūrusi galerija telpa į dvi nedideles erdves. Čia žadama pristatyti įvairaus formato Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinius. Taip pat planuojami „kino vakarai, edukacinės meno pamokos suaugusiems bei vaikams, mokyklos moterims, seminarai“. Galerijos steigėjos – meno vadybininkė Jolita Zykutė (galerijos direktorė) ir grafikė Kristina Norvilaitė (galerijos meno kuratorė).

Įspūdis: pro siaurą tunelį įsukus į senamiesčio kiemelį galeriją rasti nesunku. Jos vidus puikiai dera prie kiemelio atmosferos. Mielos, jaukiai nelygios sienos, vietomis plačiai besišypsančios senų plytų eilėmis. Grindyse – bene visa rudos spalvos atspalvių gama. Šiltai krentančios margos užuolaidos, gėlės ir keletas autentiškų interjero detalių – gražu.

Veiklą galerija pradėjo su Kristinos Norvilaitės grafikos paroda „Ornamentų pasakojimai“. Pasak spaudos pranešimo, „greta formų ir spalvų žaidimo Kristina Norvilaitė kviečia susimąstyti apie tai, kaip fonas geba keisti figūrą ne tik paveiksluose, bet ir mūsų gyvenime“. Taip pat ir galerijos viduje – norisi pridurti. Įdomu, ar daug menininkų nori, kad jų kūrinius keistų (veiktų) galerijos erdvė? Galų gale, ar daugelio menininkų kūriniai „atsilaikytų“ ir nepradingtų šiame žaviai margame lizdelyje?

Upės gatvėje (Upės g. 5) praėjusią savaitę atsidarė gerai žinomos galerijos „Meno niša“ filialas. Vėlgi – dvi nedidelės erdvės. Galerijoje planuojama rodyti tapybą, parodos čia truks gerokai ilgiau nei pagrindinėje galerijos erdvėje J. Basanavičiaus gatvėje, – ekspozicijos keisis kas du mėnesius. Galerija įkurta „Meno nišos“ direktorei Dianai Stomienei bendradarbiaujant su apšvietimo srityje dirbančia UAB „Light consulting group“ („menas apšviesti meną“ – kukliai užrašyta ant lango). Tad galerijos akcentu ir išskirtinumu turėtų tapti ypatingas, profesionalus apšvietimas. Šio dėmens, sutikime, trūksta absoliučiai daugumai mūsų galerijų.

Įspūdis: jaučiu silpnybę upėms, todėl galerijos vieta man tinka. Kaip ir tai, kad ji kiek nutolusi nuo centro. Seno vienuolyno patalpos sutvarkytos pagal geriausias tradicijas. Išraiškingos senovinės plytos, dailūs skliautai, plačios palangės. Rusvos keraminės plytelės ant grindų – gražu...

Eglė Babilaitė Sitas. „Šešėlių pūga“. 2008 m.

Pirmoji šioje galerijoje rodoma Eglės Babilaitės Sitas paroda „Stabilus nepastovumas“ – jau matyti paveikslai Maroko ir Islandijos temomis bei naujas darbas, skirtas serbiškiems ritmams. Reikia pripažinti, šie paveikslai galerijos interjero grožį nukonkuruoja. O ir menininkės pasirinkimas iškalbingas – panašu, kad čia bus rodomi „patikrinti“ vardai. Kalbant apie apšvietimą – keletui paveikslų jis iš tiesų suteikė papildomos jėgos, tačiau jei apšvietimas – galerijos vizitinė kortelė, mano galva, galima būtų tikėtis daugiau.

Nesunku išvardyti bendrus šių dviejų panašiu metu atsidariusių galerijų bruožus: tolima nuo „balto kubo“ logikos erdvė; migloti arba nepakankamai apibrėžti tikslai („Actus magnus“, pavyzdžiui, tikisi „paversti galeriją aktyvia kūrybingumo oaze“. Poezija – gražu, tačiau tikslų įvardijimas – truputį kitas žanras); nė viena iš šių galerijų aiškiau neįvardijo ir savo strategijos – geidžiamų menininkų, stiliaus, artimiausių parodų; akivaizdu, kad negalvota ir apie išskirtinumą, tiek galerijos išorinės ar darbo stilistikos, tiek prisistatymo ar krypties.

Mėginau skaičiuoti: Vilniuje yra apie trisdešimt galerijų. Neskaičiuojant muziejų ir ekspozicijų bibliotekose, kavinėse, baldų salonuose bei galerijų internete. (Beje, tai reiškia, kad kiekvieną dieną vyksta bent po vieną parodos atidarymą!). Tačiau kalbantis, diskutuojant, skaitant ar rašant atrodo, kad jų tėra iki dešimties. Iki dešimties – su bent kiek aiškesne pozicija, neatsitiktiniais menininkais, bendra atmosfera. Ir nebesuprantu: jei lankytojų per mažai, kad kurtųsi aiškesnės, specifinės pakraipos galerijos, tuomet kodėl vis randasi naujos, iš principo niekuo nesiskiriančios nuo jau esančių trisdešimties? Naujų galerijų atsiradimas lyg ir galėtų reikšti aktyvesnį veiksmą meno rinkoje (kitaip tariant, paklausą). Tačiau akivaizdu, – toks stichiškumas tolimas nuo verslo logikos. Na nieko, dar palauksime...

Kita vertus – mano kolegė teisi. Reiktų džiaugtis. Juk negali žinoti, gal iš tiesų abiejose galerijose gyvenimas virs ir kunkuliuos, bus atrandami nauji vardai ir pristatomos dailės pasaulio žvaigždės, menininkai konkuruos norėdami čia patekti, o kuratoriai – kuruoti čia parodas. Gal „Meno nišai“ iš tiesų pavyks transformuoti galerijos erdvę, pritaikant ją turiniui, o „Actus magnus“ sukurs aktyviai veikiančią erdvę, apie kurią pagalvojus apims jaukumo pojūtis... Juk ne veltui sakoma – viskas įmanoma. To ir linkiu bei laukiu.