Lyg antroji mama

Ona Radzevičienė

Liepos 15 d. sukanka 100 metų nuo pianistės ir pedagogės Onos Radzevičienės (1908–2000) gimimo. Ona Radzevičienė priklauso tai muzikų kartai, kurią suformavo tarpukario Kauno muzikos mokykla ir Kauno konservatorija. Darbščią, muzikai gyvenimą paskyrusią asmenybę, ilgus metus dirbusią pedagoginį darbą Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje ir kitose muzikos mokyklose, puikiai mena visi, kuriems teko pas ją mokytis ar kartu dirbti.

O. Radzevičienės biografija ne vienam šiandienos jaunuoliui gali būti pavyzdžiu, kaip branginti ir puoselėti savo troškimus, kaip juos paversti tikrove. Jokie gyvenimo sunkumai ir nepritekliai nesutrukdė jai siekti pianistės profesijos. Išgyvenusi politinės santvarkos kaitą, sunkius karo ir pokario metus, ši inteligentiška asmenybė išsaugojo orumą ir meilę aukščiausioms vertybėms, kurias skiepijo savo mokiniams.

Ona Žitkutė, būsima Radzevičienė, gimė 1908 m. liepos 15 d. Klyvlende (JAV) lietuvių emigrantų šeimoje. Muzikos pradėjo mokytis privačiai. 1922 m. gausi Žitkų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Ten O. Žitkutė baigė parapinę mokyklą, o 1928 m. Kaune – „Saulės“ mokytojų seminariją. Įstojusi į J. Naujalio muzikos mokyklos Liudmilos Keželytės fortepijono klasę, netrukus ji buvo perkelta į profesoriaus Vladimiro Ružickio klasę, į kurią patekdavo patys gabiausi mokiniai. Mokytis ir savarankiškai gyventi nebuvo lengva: už mokslą reikėjo mokėti, be to – nuomotis butą, prasimaitinti, tačiau būsimos pianistės tai nebaugino. Ji ėmėsi įvairiausių darbų – dirbo Aklųjų institute, akompanavo, dėstė matematiką, fortepijoną...

To laikotarpio jaunąją mokytoją gerai prisimena buvęs Aklųjų instituto moksleivis, vėliau Kauno aklųjų choro vadovas Antanas Adomaitis. Iš pradžių O. Žitkutė jam dėstė aritmetiką ir botaniką, paskui, nelikus Institute fortepijono dėstytojos, ji, jau Radzevičienė, pradėjo ir jį dėstyti. Tai buvo specifiškas darbas – natų Brailio raštu, kurį galėjo skaityti aklieji, buvo labai maža. „Mokytoja, negailėdama savo laiko, diktuodavo mums iš reginčiųjų rašto, mes persirašydavome. Nespartus darbas. Tačiau įgudome gerai rašyti ir skaityti. Ona Radzevičienė stengėsi mus lavinti ir kultūrinti. Skaitydama mums knygas, jas komentuodavo. Patardavo kuo daugiau klausyti koncertų per radiją, lankytis teatre“, – prisiminimuose rašė A. Adomaitis. Ji išrūpindavo mokiniams kontramarkių (stovimų bilietų) arba pati nupirkdavo bilietą, o kai šie prašydavo, skolindavo ir pinigų – buvo nepaprastai jautri ir rūpestinga. A. Adomaitį, kuris labai norėjo mokytis muzikos, skatino stoti į Konservatoriją, 1934 m. vedė konsultuotis pas Balį Dvarioną. A. Adomaitis po kurio laiko tapo pirmuoju neregiu, baigusiu aukštąjį muzikos mokslą.

1930 m. O. Žitkutė ištekėjo už žurnalisto Petro Radzevičiaus (1893–1959). 1935–1939 m. gyveno Klaipėdoje. Ten augindama gausią šeimą ji neapleido fortepijono studijų. 1938 m. atvykusi į Kauną ji išlaikė Konservatorijos baigimo egzaminus ir įgijo pianistės diplomą. Egzaminų programą su ja rengė Kauno konservatorijoje dėstęs B. Dvarionas. Komisija labai gerai įvertino O. Radzevičienės atliktą programą, linkėjo jai tapti koncertuojančia pianiste. Tačiau Klaipėdoje jos laukė šeima, keturi vaikai. Beje, užaugę du iš jų pasirinko muzikų profesiją; tai žinomas altininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Petras Radzevičius ir pedagogė Dalia Radzevičiūtė-Kugevičienė.

Po karo 1945 m. O. Radzevičienė su šeima apsigyveno Kaune, čia praleido visą likusį gyvenimą. Dėstytojavo ir akompanavo Konservatorijoje (kol jos neiškėlė į Vilnių), taip pat Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje bei kitose muzikos mokyklose. Kurį laiką jai teko dirbti ir Operos teatre, bendrauti su dirigentais M. Bukša, J. Indra, J. Tallat-Kelpša, A. Kalinausku. Kai teatras išsikėlė į Vilnių, O. Radzevičienė visas jėgas ir žinias skyrė mokiniams.

Pirmąsias skambinimo žinias pas ją yra gavęs kompozitorius Eduardas Balsys, kuris muzikos mokslus pradėjo jau visai suaugęs. O. Radzevičienė apie tai yra papasakojusi muzikologei Onai Narbutienei: „(...) pradėjom nuo ABC – gamos, pratimai, rankos pastatymai. Paskui ir kokį paprastą kūrinėlį užduodavau. Kiti studentai neateina, neišmoksta, ir tik prieš egzaminus kasdien dirbant pavykdavo sėkmingai užbaigti. Su Balsiu buvo visai kitaip – jis nepraleisdavo pamokų, užduotis atlikdavo stropiausiai, ir rezultatai buvo akivaizdūs. Turiu pasakyti, kad buvo ne tik gabus, bet ir imlus, ir dar pridėjus jo darbštumą netenka stebėtis palyginti greita pažanga.“

O. Radzevičienė dirbo iki 1971 m., o išėjusi į pensiją dar ilgai duodavo privačias pamokas. Ji išaugino daug mokinių, kurie dabar pasklidę po visą Lietuvą, nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Viena iš jų – Klaipėdoje gyvenanti muzikologė Danutė Petrauskaitė, kurios paprašiau pasidalyti savo prisiminimais.

„Skambinti pianinu pradėjau septynerių metų pas Kauno I vaikų muzikos mokyklos mokytoją Dalią Radzevičiūtę. Tuomet ir susipažinau su jos mama Ona, nes pamokos labai dažnai vykdavo jų bute senamiestyje, name prie pat Arkikatedros, kur kažkada gyveno kompozitorius Juozas Naujalis. Mane labai veikė to namo atmosfera – girgždantys laiptai, senais baldais apstatytas butas su ant sienos kabančia kiškio iškamša ir dviem juodais pianinais, ant kurių stovėjo rėmintos šeimos nuotraukos. Oną Radzevičienę prisimenu kaip labai gerą pedagogę, elegantišką moterį ir ypač šiltą asmenybę. Per pamokas, pavaduodama dukrą, o ir vėliau, man dėstydama Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, ji daug dėmesio skyrė pianistinės technikos lavinimui, naudodama įvairius pratimus ir gamas. Tuomet man tai atrodė labai nuobodus mokslas, bet O. Radzevičienė sugebėdavo savo humoru ir taikliomis pastabomis padaryti mokymosi procesą patrauklesnį ir lengvesnį.

Eidama septintą dešimtį, ji pati puikiai skambino. Tuo įsitikinau grodama kartu su ja keturiomis rankomis F. Mendelssohno Koncertą fortepijonui Nr. 1 g-moll ir stebėdamasi jos pirštų miklumu. O. Radzevičienė man buvo lyg antroji mama: niekada neišleisdavo iš savo namų nepamaitinusi, rūpinosi, kad neperšalčiau ir nesusirgčiau. Kalbėdavomės su ja ne tik apie muziką, bet ir apie šeimos rūpesčius, įvairias gyvenimo problemas.

Buvo labai gaila, kai ji išėjo į pensiją ir man teko mokytis pas kitą fortepijono dėstytoją. Tačiau su O. Radzevičiene ryšių nenutraukiau: kartais nusiųsdavau atvirlaiškį, aplankydavau. Dabar, eidama pro Kauno arkikatedrą, visada žvilgteriu į jos buvusius langus ir apgailestauju, kad tie šviesūs metai taip greitai prabėgo, kad O. Radzevičienės jau nebėra.“

Fortepijono pedagogė Liucija Drąsutienė yra rašiusi, kad didžiausią poveikį O. Radzevičienės muzikinėms ir pedagoginėms nuostatoms turėjo profesorius V. Ružickis, pas kurį ji mokėsi apie aštuonerius metus. Profesorius pats daug koncertavo, buvo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą. Kūrinius, kuriuos užduodavo mokiniams, prisimindavo atmintinai, galėdavo pagroti nuo bet kurios vietos. Jis mėgo kartu su mokiniais muzikuoti. O. Radzevičienė perėmė šiuos profesoriaus mokymo metodus, aukštus pedagoginio darbo kriterijus. Ir ypač brangintina, kad greta profesinių žinių ji nenuilsdama skiepijo meilę muzikai.