Muzikos archetipai

Pavel Puscas Autorės nuotraukos

Šių metų balandžio 23–25 d. Vilniuje, Kompozitorių namuose, įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Lietuvos kompozitorių sąjungos surengta 8-oji tarptautinė muzikos teorijos konferencija „Muzikos komponavimo principai: muzikos archetipai“. Tris dienas trukusioje konferencijoje buvo pristatyta per 20 mokslinių straipsnių, kurių autoriai – dešimties pasaulio šalių muzikologai ir kompozitoriai. Iš itin skirtingų požiūrio taškų buvo bandyta pažvelgti į archetipo sąvoką, teorinę koncepciją, etnomuzikos archetipus ir archajines apraiškas šiuolaikinės muzikos komponavimo praktikoje. Be užsienio svečių, konferencijoje tradiciškai dalyvavo ir mūsų šalies muzikologai praktikai bei etnomuzikos tyrėjai: Daiva Vyčinienė, Gražina Daunoravičienė, Rimantas Janeliauskas, Rimantas Astrauskas, taip pat kompozitoriai Linas Balčiūnas ir Mantautas Krukauskas.

Pirmame konferencijos posėdyje konferencijos dalyviai nagrinėjo archetipo sąvoką ir teorines koncepcijas. Įdomų požiūrį pristatė Klužo universiteto (Rumunija) profesorius muzikologas ir istorikas Pavelas Puscas. Jis konferencijoje lankėsi jau nebe pirmą kartą, o šiemet pateikė net du pranešimus. Pirmajame autorius nagrinėjo ypatingą reiškinį, hermeneutines tonacijų konotacijas, nuo XVI iki XX a. kėlusias daugybę klausimų ir pateikusias nemažiau atsakymų. Autorius šią temą bandė gvildenti pasitelkdamas semiotines priemones, sukurdamas konkrečius apibrėžimus („neutralus“ požiūris), nustatydamas vidinę išraiškos jėgą („estetinis“ požiūris) ir konfigūracijos strategiją („poetinis“ požiūris). Nemažiau įžvalgus bei intriguojantis buvo ir antrasis profesoriaus pranešimas: „Archetipas, anarchetipas ir eschatipas muzikos stiliaus raidoje“. Muzikos epochų kaitoje autorius įžvelgė interstilistinius laikotarpius, kuriuose sukuriamos naujos tipologijos, atrandami nauji sprendimai beišsisemiant kuriam nors stiliui. Šioje kūrybos ir mąstymo erdvėje kuriami nauji struktūriniai modeliai, kurie taikytini muzikos rašymui ir muzikos formų kūrimui. Pranešimo autorius pasiūlė du naujus mąstymo modelius – eschatipą ir anarchetipą, jie gali padėti išbaigti subtilaus ir dinamiško muzikos kūrybos ir muzikinio mąstymo vaizdą.

Tuo tarpu lietuvių kompozitorius M. Krukauskas muzikinį archetipą įvardijo kaip koncentruotos informacijos branduolį, kurį galima analizuoti iš informacijos teorijos ir kompiuterių mokslo pasiskolintomis metodologijomis, tokiu būdu pateikdamas dar vieną originalią archetipų traktuotę. Interneto technologijų plėtra, virtualūs socialiniai tinklai ir metodologijos leidžia tyrinėti muzikinius archetipus iš kiek kitos – muzikos suvokimo ir muzikinės sociologijos perspektyvos.

Antrajame konferencijos posėdyje, kurio tema buvo susijusi su etnomuzikos archetipais ir nacionaliniu muzikos savitumu, išsiskyrė keletas lietuvių etnomuzikologų pranešimų. R. Astrauskas, remdamasis rusų etnomuzikologo Eduardo Aleksejevo vadinamąja ikiderminio mąstymo tipų teorija, apžvelgė lietuvių tradicinės muzikos archetipo intonavimo aspektą. D. Vyčinienės pranešime analizuota archetipinė lietuvių folkloro ritmo struktūra, būdinga lietuvių polifoninių dainų, sutartinių, muzikai. Autorės nuomone, dažniausiai pasitaikantis ritmo motyvas – anapestinė ritmo formulė. Įdomu, kad ši ritmo struktūra būdinga ir kitų Europos šalių šokių melodijoms bei įvairių stilių ir žanrų folklorui.

Kiek kitokį požiūrį galėjome išgirsti muzikologės iš Atėnų universiteto (Graikija) Kalliope Stiga pranešime, kuriame nagrinėtas graikiškas muzikinis charakteris iš laiko perspektyvos. Autorė stengėsi charakterizuoti graikų muzikinius archetipus lygindama skirtingų laikotarpių tekstus, stengdamasi atrasti šiuos archetipus autorinėse XX a. dainose bei atskleisti šių archetipų reikšmę graikų muzikinio charakterio formavimuisi.

Konferencijos dalyviai

Džiugu pastebėti, kad kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiemet sudarytame konferencijos reglamente buvo tyrinėjama ir genialaus lietuvių dailininko bei kompozitoriaus M.K. Čiurlionio kūryba. Jai skirtas atskiras posėdis jaukiuose M.K. Čiurlionio namuose. Konferencijos iniciatorius ir vadovas R. Janeliauskas pabandė atverti naują čiurlionianos puslapį, pristatęs publikai M.K. Čiurlionio „Neatpažintą ciklą“, kurį sudaro keturi kompozitoriaus kūriniai, sukurti 1909-ųjų vasarį Sankt Peterburge. Šie kūriniai sudaro ciklą, kurio pats kompozitorius neįvardijo, o ir muzikologų jis liko nepastebėtas. Tuoj po šio pranešimo aptartąjį ciklą susirinkusiesiems pirmą kartą atliko pianistė Lija Neugasimova.

Trečiasis konferencijos posėdis turbūt buvo įdomiausias šiuolaikinės muzikos gerbėjams ir tyrinėtojams, taip pat sulaukė nemažo kompozitorių susidomėjimo. Nagrinėtos archetipų apraiškos šiuolaikinėje muzikos komponavimo praktikoje.

Maskvos konservatorijos muzikologė Margarita Katunian aptarė struktūrinius komponavimo archetipus, bendrus visoms meno rūšims. Tokiems galima priskirti seriją, agoną (opoziciją) ir ratą (ciklą). Šios loginės laiko ir erdvės struktūros, kilusios iš archajiškų ritualų, vėl tampa aktualios, o jų pagrindu formuojasi tai, ką mes vadiname naujuoju sinkretizmu.

G. Daunoravičienės pranešimas buvo skirtas dviejų kompozitorių – Orlando di Lasso ir Ryčio Mažulio kūriniams, sukurtiems remiantis šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams teksto fragmentu „Cum essem parvulus“. Šį žodinį tekstą įvardijus kaip šių opusų prototipą bei inspiraciją, kūriniai buvo analizuojami kaip savo meto muzikos kompozicijos reprezentacijos, bandyta atskleisti, ką abu opusai gali paliudyti apie savo autorius ir juos sukūrusį laiką.

Paskutiniai konferencijos pranešimai nagrinėjo praktinius muzikos komponavimo aspektus. Strasbūro universiteto profesorius kompozitorius Elvio Cipollone savo pranešime nagrinėjo ypatingą reiškinį – tarp natų atsiradusius begarsius momentus, kitaip – tylos skambėjimą. Tuo tarpu jauniausio konferencijos dalyvio, Tulūzos universiteto (Prancūzija) muzikologijos doktoranto Gaelio Tissot pranešimas analizavo tris pagrindinius archetipus, kuriais vadovaujasi jo nagrinėjamas kompozitorius Francois Bayle. Tai statinis, dinaminis bei pozicinis archetipai. Pasak autoriaus, šio kompozitoriaus „paslėptų“ archetipų įžvelgimas – tai būdas susieti jo kūrybinį procesą su tuo, ką gali suvokti klausytojas.

Renginys pateikė didžiulę aspektų ir požiūrių įvairovę. Be to, įdomus vienas iš unikalių šios konferencijos bruožų, – tai sugebėjimas po vienu stogu sujungti muzikologus ir kompozitorius. Taip konferencijos rengėjams pavyko atskleisti dar įvairiapusiškesnę ir efektyvesnę muzikos komponavimo principų problematiką.

Pabaigai galima būtų pridurti, kad konferencijų užmanymo ir įgyvendinimo efektyvumas nebūtų visavertis be savarankiško kiekvienos jų leidinio, kurį atvykstantys svečiai platins po visą pasaulį. Šiuo metu jau yra išleisti visi įvykusių septynių konferencijų pranešimai ir santraukos, o metų pabaigoje laukiamas aštuntasis leidinys su visa šių metų konferencijos medžiaga. Galima pasidžiaugti, kad ši konferencija kiekvienais metais pritraukia vis daugiau muzikologų ir kompozitorių iš viso pasaulio ir tampa įdomiu bei aktualiu traukos centru žmonėms, tyrinėjantiems muziką bei jos komponavimo principus.