Virėjų laikai

„Čamskraberis“

Pirmadienį žiūrėdamas Seimo parengtą Valstybės šeimos koncepcijai aptarti skirtą „TV forumą“, supratau kelis dalykus. Pirmiausia, kad gyvenu sustojusio laiko šalyje. Antra, kad demagogijos sugebėjimai tiesiogiai susiję su intelektu. Kuo sunkiau žmogui sekasi savarankiškai mąstyti, tuo lengviau jis tampa demagogu, grūmojančiu piršteliu kiekvienam kitaminčiui. Trečia, kad geriausias demagogijos matas mūsų šalyje būtų „viena baškienė“. Juk reikia atiduoti duoklę poniai Rimai Baškienei, kuri valandą per televizorių aiškino bukiems lietuviams, kad šeima neįmanoma be oficialios santuokos, kad siektinas valstybės idealas yra būtent santuoka, o ne šeima. Būdamas dar bukesnis lietuvis netikėjau savo ausimis ir akimis, kad matau ekrane ne ribotą provincijos moterėlę, kalbančią senamadišku komjaunuolių ir komunistų žargonu, o tautos išrinktąją atstovę. Šiaip ar taip, laida man sugrąžino jaunystę: prisiminiau, kaip penkiolikmetis jaunuolis putodamas ir raudonuodamas aiškinau savo hipokritei tetai, kad šeima nėra santuokos liudijimas, kad jos esmė glūdi visai kitur. Pasirodo, tie beveik pusšimtis metų nepakeitė tetų smegenų. Iškart po laidos Seimo tinklalapyje susiradau p. Baškienės biografiją. Buvo smalsu, kas ši demagogijos meistrė. Buvusi komjaunimo sekretorė, o gal kunigo šeimininkė? Pasirodo, ji – inžinierė technologė iš Kuršėnų: „Pomėgiai – gėlių auginimas, literatūra. Moka rusų kalbą, turi vokiečių kalbos pagrindus.“ Perskaitęs seimūnės biografiją supratau, kad rusų revoliucijos vadas Leninas, pasiklausęs lietuvių parlamentarės, triumfuotų, jog išsipildė jo svajonė apie valstybę valdysiančias virėjas. Neturiu nieko prieš virėjas. Bet tegu jos verda, kepa ir augina gėles.

Jakilaičio laida akivaizdžiai priminė, kad artėja Seimo rinkimai. Netrukus visą žiniasklaidą užlies panašių šeimos specialisčių reklama. Rinkimų rezultatai taip pat, deja, numanomi. Ar eisite balsuoti už virėjų ir gėlių augintojų partiją? O gal už Valinską ir tautos prisikėlimą? Žaidimų patiems bukiausiems ir nerafinuoto humoro mėgėjų numylėtinis taip pat grįžta į televizijos ekranus. Po nevykusio bandymo TV3 pašviesinti „Leo LT“ įvaizdį, šoumenas Valinskas buvo trumpam išnykęs iš ekranų. Bet dabar jis grįžta kaip politikas. Kiek „baškienių“ nusipelno politikas Valinskas?

Ši savaitė labiausiai turėtų pradžiuginti patriotus ir mazochistus, kurie skiria savo vakarus „Eurovizijai“. Aš suprantu ir vienus, ir kitus, o kartais net liūdžiu, kad negaliu nė prie vienų prisijungti. Bet nuo ankstyvos jaunystės estradą (ir ypač lietuvišką) sutapatinau su blogu skoniu, o blogas skonis man yra vienintelis neatleistinas dalykas.

Užtat gero kino vertintojus turėtų pradžiuginti itin retai rodomas vokiečių režisieriaus Peterio Fleischmanno 1971 m. filmas „Silezijos varpai“ (LTV2, 26 d. 22.10). Tai vokiečių literatūros klasiko Martino Walserio romano ekranizacija. Knyga yra vertinama už jos sudėtingumą, psichologinį tikslumą ir poetišką vaizduotę. Režisieriaus sukurta filmo versija truko šešias valandas. Jam pavyko perteikti daugybę knygos pasakojime susipynusių istorijų, kurios atskleidžia, kaip mažas miestelis reaguoja į modernaus gyvenimo iššūkius – politinius ir socialinius pasikeitimus. Deja, bus parodyta smarkiai sutrumpinta filmo versija. Pagrindinis jos herojus yra pastoriaus sūnus. Ši šeima po karo buvo priversta palikti gimtąją Sileziją, kuri atiteko Lenkijai. Prieš brandos egzaminus vaikinas įsipainioja į sudėtingus santykius su subrendusia moterim ir nedrąsia bendramoksle. Jo gyvenimą komplikuoja ir pasaulėžiūros paieškos: jis kritikuoja tėvų kartą, jaučia simpatiją kairuoliams hipiams. Vaikino tėvas yra laikomas didvyriu. Tėvas nukabino dabartinių Glivicų varpus. Tačiau jie liko sveiki. Varpų motyvas leidžia geriau perteikti kartų santykius 8-ojo dešimtmečio Vokietijoje.

1937 m. gimęs Fleischmannas studijavo kiną Miunchene ir Paryžiuje, 1969 m. kartu su Volkeriu Schloendorffu įkūrė studiją „Hellelujah Film“. Tada jis sukūrė ir bene garsiausią savo ir vokiečių Naujosios bangos filmą „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“, kuriame vienas pirmųjų prabilo apie vokiečių požiūrį į neseną istoriją, kaltę, „ekonominį stebuklą“, moralinę atsakomybę už karą, revanšo siekimą, šiuolaikišką karjeros modelį. Daugumą šių temų jis išplėtojo ir „Silezijos varpuose“. Filmas buvo rodomas Kanuose. Paklaustas, kur jis surado tiek daug statistų, režisierius atsakė, kad tai buvo autentiški karo pabėgėliai iš Silezijos. Kadangi filme keliama Silezijos vokiečių tema, „Silezijos varpų“ ilgai nerodė Lenkijoje, net ir Vokietijoje jis vis dar sunkiai prieinamas. Vyresnieji žiūrovai, ko gero, prisimena Fleischmanno ekranizuotą brolių Strugackių romaną „Sunku būti dievu“. Šio filmo scenarijų rašė Aleksejus Germanas, kuris jau dešimtus metus kuria savo „Sunku būti dievu“ versiją.

Į pokarį nukels debiutinis Christophe’o Baratier filmas „Choristai“ (BTV, 24 d. 23.20). Jo herojus bedarbis muzikos mokytojas Klemanas (Gerard Jugnot) gauna darbą sunkiai auklėjamų vaikų pataisos namuose. Griežtas direktorius nesugeba suvaldyti nuolat maištaujančių globotinių. Klemanas atveria vaikams magišką muzikos pasaulį ir pakeičia jų gyvenimą. Šis jaudinantis filmas sulaukė milžiniškos sėkmės – per gana trumpą laiką vien Prancūzijoje jį pasižiūrėjo 9 milijonai žiūrovų.

Netikėtu aspektu vaikų ir tėvų santykių pasaulis atsiveria debiutanto Arie Posino 2004 m. filme „Čamskraberis“ (BTV, 23 d. 23.15). Filmo herojus Dinas savo kambaryje randa geriausio draugo Trojaus lavoną, bet nusprendžia apie tai nesakyti tėvams. Jis mano, kad visa jaukiai priemiestyje įsikūrusi bendruomenė nenorėtų apie tai sužinoti. Tačiau Trojaus dingimas nelieka nepastebėtas, juolab kad jis platino narkotikus mokykloje... Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Jamie Bellas, regis, taip neseniai išgarsėjęs filme „Bilis Eliotas“. Beje, filmo pavadinimas „Čamskraberis“ yra kilęs iš tarp amerikiečių paauglių populiaraus TV šou ir videožaidimo. Personažui yra nukirsta galva, jis nešiojasi ją kaip boulingo sviedinį.

Žavių prisiminimų mėgėjams šią savaitę pasisekė. LTV2 šįvakar (23 d. 19.45) parodys Delmerio Daveso filmą „Karaliai žengia pirmyn“ (1959), kurio herojai – du amerikiečių kareiviai (Tony Curtisas ir Frankas Sinatra). Antrojo pasaulinio karo metais jie įsimyli gražią prancūzę (Nathalie Wood). Pastaroji negali išsirinkti, kuris jai mielesnis. Netrukus paaiškėja, kad merginos tėvas yra juodaodis... Filmui buvo iškilę daug kliūčių, nes Holivudo cenzoriai tada dar laikėsi valstybės nuostatos drausti mišrias santuokas. Tikriausiai girdėjote, kad pastaraisiais dešimtmečiais JAV pasikeitė požiūris ir į santuoką, ir į šeimą.

Savaip revoliucingas savo metu buvo ir Roberto Bentono filmas „Kramer prieš Kramerį“ (LNK, 29 d. 22.30). Jis laikomas feminizmo įsigalėjimo pranašu, mat filmo herojė (Meryl Streep) palieka vyrą, kad galėtų būti laiminga ir kurti savo karjerą, o vyras (Dustin Hofmann) kaunasi teismuose už teisę auklėti sūnų.

Muzikos ir kitokių saldumynų entuziastai neturėtų pražiopsoti Arthuro Bensono 1973 m. „Džeremio“ (LTV2, 25 d. 19.30). Filmo herojus yra penkiolikmetis muzikantas, kuris įsimyli ambicingą šokėją. Besidomintiems kino istoriją taip pat siūlyčiau užmesti į jį akį, nes „Džeremis“ geriausiai atspindi 8-ojo dešimtmečio kino stilių. Paradoksas, bet tiksliausiai vieno ar kito laikotarpio stilių perteikia ne patys iškiliausi ir geriausi filmai. Matyt, ir ne patys šviesiausi parlamentarai.

Jūsų – Jonas Ūbis