Anoj pusėj kapinių – sodai

Tanaka ir Šamanas Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vilnius turi vieną tokią istoriją. Kaip ir dauguma gražiausių pasakojimų, ji nėra pamokoma. Tiesiog nutiko ir yra. Tai tikra istorija apie likimą, ugnį, mirtį, nedegančius rankraščius, neišaiškintas aplinkybes, draugystę. Ši istorija turi daugybę veikiančių asmenų, tačiau du pagrindiniai – Mantas Gimžauskas ir Remigijus Audiejaitis. Mantas ir Remis. Šamanas ir Tanaka, – beruošdama šį tekstą įpratau juos taip vadinti.

Istorijos kulminacija – prieš metus vykęs gaisras devynaukštyje.

„Du žmonės, šokdami iš degančio buto, žuvo iš karto“, – rašyta pranešimuose.

„Įsisiautėjus gaisrui, kai nebebuvo kur bėgti, jie šoko žemyn. Dainuojantysis nematė savo baigties, nežinojo, kad nėra ir pradžios. Tai buvo vyksmas, hepeningas, jis buvo hepeningas, judantis fluxus, konsteliacija. Sako, krisdamas jis dainavo, jis skrido žemėn, sako, jis dainavo kaip paukštis, kurio akys atimtos tam, kad galėtų dainuoti, kad ir ką įsivaizduotų – pasaulio grožį, siaubą ir juodąjį humorą. O tas kitas, metaforų filosofas, tylėjo apstulbintas jo apkabinti artėjančios žemės – nuteisti, praryti už tai, kad buvo magas be burtų lazdelės ar karūnos, profilaktinio saugos lyno ar į pagalbą atlekiančios supermoters“, – rašė Kerry Shawn Keysas (vertė E. Platelis).

Tokia istorija įvyko Šamanui ir pas jį tuo metu gyvenusiam Tanakai. Turėjo išsikraustyti į naują butą po poros savaičių. Vis spaudžiu „delete“, urgztelėdama: nebūk sentimentali. Istoriją galima perskaityti įvairiais būdais, bet rezultatas tas pats – labiau absurdas, nei liūdesys, labiau poezija, nei kasdienybė.

Tai – kulminacija. Ir jos nėra parodoje „Anoj pusėj kapinių – sodai“ galerijoje „Kairė–dešinė“. Ten – pati istorija ir jos prologas. Arba atomazga. Nors greičiausiai – vis dar ta pati tebesitęsianti istorija. Į kurią, pasak galerijos direktorės Jurgos Armanavičiūtės, užeina neįprastai daug žmonių. Žiūrovų. Lankytojų. Dalyvių. Tampančių dalyviais. Nes įtraukia, ir tiek.

Tai – ne paroda, o jausmas. Įspūdis. Gyvenimo, jokiu būdu ne mirties. Joje yra judesio, garso, bendravimo, kikenimo. Salsvo banguojančio dūmo kvapo nuotaika. Nedidelis įvykis, ruoštas draugams atminti ir papasakoti apie juos per jų kūrybą. Galbūt tas didelis norėjimas papasakoti ir sukūrė paveikumą, atvirą ne tik pažinojusiems.

Parodos kuratorius Tomas S. Butkus pasakoja rinkdamas žodžius, truputį nepatikliai. Jaučiuosi tikra žurnaliste, kuri negali suprasti, nes nepažinojo. Nors gal taip atrodo todėl, kad labai stengiasi nenuklysti į emocijas ir asmeniškumus – kalba ir mintys glaudžiasi prie eksponatų, prie daiktiškumo. Tuo pačiu principu sudėliota ir pati paroda, todėl įdomi ne tik tiesioginiams dalyviams, bet ir, tarkim, man, asmeniškai nieko bendra su ja neturinčiai.

„Norėjosi pateikti taip... kažkaip taip... kažkaip taip – mėgėjiškai pateikti... Na, ne už „gliancinių“ paviršių...“, – renka žodžius Tomas. Parodos erdvėje tai akivaizdu ir be paaiškinimų. Čia žaidžiama, klausiama, pasakojama, juokaujama. Šamanas ir Tanaka nebuvo žymūs, svarbūs ir įtakingi Lietuvai, kultūrai ar meno rinkai. Nepažinojau jų, tačiau turiu pagrindo įtarti, kad ir nenorėjo tokie būti.

Šamanas (Mantas Gimžauskas) blogai jautėsi „vėžėse“. Panašu, kad bėgo nuo kūrybos iš didžiosios raidės kiek paaugliškai, padrikai, nerūpestingai. Nuoširdžiai, kad ir kaip nemėgtum šito žodžio. Parodoje eksponuojamos jo grafikos nepavadinčiau šedevrais. Tačiau grafinė poezija atrodo gaiviai ir priverčia skaityti. Čia rodomas ir Igno Miškinio filmas „Sfumato“, kuriame Šamanas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Dar – nuotraukos iš poetinių akcijų, režisuotų filmų, vaidmenų...

Erdvėje, skirtoje Remigijui Audiejaičiui, daug garso. Labai garsiai leidžiama muzika netrukdo galvoti ir draugiškai paima už rankos. Nesunku pasijusti namie. Arba jaukiuose svečiuose. Ant sienų – Tanakos fotografijos. Neregio fotografijose svarbiausia – garsas. Už jo – judesys, vyksmas, draugiškumas, „tusovkė“, nepakartojamas kasdieniškas gatvės nuotykis. Jose neįmanoma apgalvota kompozicija, spalvinis pajutimas, tačiau vietoj jų – labai daug gyvenimo. Viename interviu Remigijus pasakojo: „Bandau užfiksuoti garsus, kvapus, nuojautas. Klausau vidinio balso. Kai jis sako, kad šioje vietoje turėtų būti kas nors įdomaus, spaudžiu mygtuką. Paskui žmonės, žiūrinėdami mano nuotraukas, papasakoja, kas pakliuvo į kadrą.“ Nesušukuotuose kadruose svarbiausia laisvumas ir patiklus atsidavimas fotoaparatui ir aplinkai.

Tai nėra gera paroda, jei vertintume iš tradicinio požiūrio taško. Tačiau tai ir labai gera paroda, į kurią verta nueiti, nes:

tai – puikus emocinis treniruoklis;

paroda visiškai „iškrenta“ iš įprastinio ir gerokai pabodusio galerijų repertuaro;

tai – puiki proga praleisti laiką geroje kompanijoje;

tai – susitikimas su viena iš tų istorijų, kurios gyvena ilgai, daug ilgiau nei veikėjai.

Beje, teksto pradžioje žadėjau nedegančius rankraščius. Buvo jie. Bute išdegusiomis staktomis, plonyčio presuoto kartono stalčiuje – Šamano rankraščiai. Išlikusių eilėraščių fotografijos lyg sodų žydėjimo pažadas – taip pat parodoje „Anoj pusėj kapinių – sodai“, galerijoje „Kairė–dešinė“, iki gegužės 30 dienos.