Noriu kovoti už utopinę visuomenę

Scena iš J. Simonso spektaklio „Dešimt Dievo įsakymų“ Ph. Deprez nuotr.

Šiandien festivalyje „Naujosios dramos akcija ’08“ pasirodymą pradeda „NTGent“ teatras iš Belgijos, kuriam vadovauja vienas ryškiausių šiuolaikinių Europos režisierių Johanas Simonsas. NDA ’08 pristatomi du Simonso režisuoti spektakliai „Platforma“ ir „Dešimt Dievo įsakymų“ atspindi pagrindinius šio režisieriaus kūrybos ypatumus, – jo dėmesį dabartinio žmogaus dilemoms, aktualiems visuomeniniams klausimams ir apskritai šiuolaikinės Europos istorijoms.

Čia pateikiamas Johano Simonso interviu, kurį jis maloniai sutiko duoti prieš atvykdamas į Vilnių.

Esate olandas, bet dirbate įvairiose šalyse lyg piligrimas. Ką toks darbas reiškia jums kaip menininkui? Ką jums reiškia būti namuose?

Jei „būti namuose“ reiškia konkrečią šalį, tuomet aš jau nebeturiu tikrų namų. Žinoma, turiu prisiminimų ir jausmų, susijusių su tam tikromis vietomis, bet turbūt mano namai yra Europa. Darbas skirtingose šalyse ir su skirtingomis kalbomis praplėtė mano politines ir filosofines pažiūras. „Kas yra žmogus?“ – šis klausimas yra ir Europos istorijos, ir Europos ateities dalis. Labai svarbu užduoti šį klausimą įvairiais aspektais.

Apibrėžėte savo misiją „NTGent“ teatre kaip „būnant pasaulio vidury, priešintis tikrovei“. Kodėl teatras turi priešintis tikrovei?

Teatras turi būti ta vieta, kur žmonės susitinka padiskutuoti politiniais ir filosofiniais klausimais. Teatro kūrėjas gali čia suvaidinti svarbų, pagrindinį vaidmenį, paversdamas kasdienę tikrovę diskusijų objektu. Po komunizmo Europoje žlugimo, kurį simbolizavo Berlyno sienos griūtis 1989 metais, mūsų kapitalistinė sistema tapo objektyvia tikrove. Kadangi, atrodo, jai nėra protingos alternatyvos, mes pradėjome tikėti, kad vienintelė bendrabūvio galimybė yra demokratijos ir kapitalizmo junginys. Tai nereiškia, kad reikia būtinai priešintis šiai idėjai, bet ją reikia rimtai apsvarstyti.

Jūs pastatėte kelis spektaklius pagal Michelio Houellebecq’o romanus. Kuo jus traukia jo kūryba?

Houellebecq’as teigia, kad šiuolaikinis žmogus dabartinėje Europoje negali būti galutinis civilizacijos taškas, nes šiuolaikinis žmogus iš esmės jaučiasi nelaimingas, o tai yra nepriimtina. Naujojo Žmogaus, pasak vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko, paieškos prasideda analizuojant šiuolaikinio žmogaus proto būseną. Houellebecq’o kūryba padeda ją analizuoti.

Buvote pirmasis, pastatęs Kieślowskio „Dekalogą“, ir netgi du kartus. Kuo jus sudomino šis scenarijus?

Manau, kad Miuncheno ir Gento interpretacija niekuo nesiskiria. Mes matome, kad dabartinės normos ir vertybės vis dažniau yra kvestionuojamos, nes europietis tampa subrendusiu piliečiu, atsakingu už savo gyvenimą visuose lygiuose ir už tai, kad jaučiasi laimingas ar nelaimingas. Štai kodėl ilgą laiką kurta elgesio taisyklių ir mąstymo krypčių kultūrinė sistema sunyko. Dešimt Dievo įsakymų yra pirminė versija, tarsi visų elgesio taisyklių Motina. Kurti spektaklį apie tokią normų ir vertybių sistemą yra įdomu ir kartu provokuoja.

Abu jūsų spektakliai, „Platforma“, ir „Dešimt Dievo įsakymų“, bus pristatyti Lietuvos publikai. Ar jie tarpusavyje susiję?

Ir „Platformoje“, ir „Dešimtyje Dievo įsakymų“ žmogus vaizduojamas neturintis jokių gairių gyvenime, tik savo instinktyvų požiūrį į gėrį ir blogį. Jis tapo prisitaikančiu individu, stebinčiu įvairias situacijas ir nusprendžiančiu, ką apie jas mano ir kokio požiūrio laikysis jų atžvilgiu. Manau, kad „Platforma“ atskleidžia, kokias problemas toks elgesys kelia visuomenei. „Dešimtyje Dievo įsakymų“ matome, kokias problemas jis kelia pačiam žmogui.

Ar jus domina Lietuva?

Nekantriai laukiu kelionės į Lietuvą. Manau, iš dalies dėl savo keisto suvokimo apie šalį, kuri priklausė Sovietų Sąjungai ir, kadangi esu gimęs 1946 m., buvo paslėpta už vadinamosios geležinės uždangos. Kartu manau, kad labai smagu aplankyti šalį, kuri yra naujosios Europos dalis ir gali formuoti XXI amžiaus Europą. Nuo senosios Sovietų Sąjungos atskilusiose šalyse vyksta pozityvūs į ateitį orientuoti dinamiški procesai. Mane labai įkvepia, kad visa tai galėsiu pajusti.

Ar tikite utopija? Kokia idėja mūsų laikais gali būti pati utopiškiausia?

Mano manymu, klaidinga galvoti, kad mūsų pasaulis yra užbaigtas. Mūsų uždavinys – nesiliauti tikėjus utopija. Mūsų pasaulį vis dar valdo materialus komfortas. O kadangi komfortas ir laimė priklauso nuo mūsų turimų daiktų kokybės ir kiekio, kaupiasi viso šio materializmo sukeltos problemos. Nors mes galime racionaliai suvokti ir spręsti problemas, yra beveik neįmanoma priderinti savo elgesį prie savo protinių išvadų. Štai kodėl manau, kad trokšti visuomenės, kurioje dvasiniai dalykai ir mąstymas yra svarbiau už materializmą, yra utopija. Už tokią visuomenę aš ir noriu kovoti.

Parengė A. L.