Nusikalsti vis dar neapsimoka

„Kasandros prakeiksmas“

...Gyveno kartą Londone du broliai. Teris (Colin Farrell) buvo automobilių mechanikas ir nevykėlis lošėjas. Janas (Ewan McGregor) dirbo tėvo restorane, bet svajojo apie nekilnojamojo turto verslą. Kartą broliai nusipirko padėvėtą jachtą ir pavadino ją „Kasandros svajone“. Netrukus jų svajonės ėmė pildytis. Janas sutiko ir įsimylėjo gražią merginą – pradedančią aktorę. Teris išlošė daug pinigų ir planavo pirkti namą. Bet vieną dieną broliukai vėl pasijuto tuščiomis kišenėmis ir nusprendė kreiptis pagalbos į turtingą dėdulę iš Amerikos, kuris jau ne kartą gelbėjo jų šeimą. Dėdė (Tom Wilkinson) išklausė sūnėnų ir paprašė mažytės paslaugos – pašalinti įkyrų bendradarbį, galintį atskleisti daug firmos paslapčių...

Woody Alleno „Kasandros prakeiksmas“ (ar kas sugebėtų paaiškinti, kodėl „Acme“ platintojai būtent taip išvertė filmo „Cassandra’s Dream“ (JAV, D. Britanija, 2007) pavadinimą?), kaip ir ankstesnieji du Londone jo kurti filmai „Lemiamas taškas“ ir „Sensacija“, gvildena nusikaltimo ir bausmės temą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Būtent ji padeda Allenui atsakyti į ne tik jam svarbų klausimą, kas iš tikrųjų vyksta aplink mus, kas yra ta nauja, visose srityse įsigalinti karta ir jos vertybės. Pamenu, „Lemiamas taškas“ sukrėtė taip giliai, kad po jo ilgai negalėjau atsigauti. Pasakodamas jauno Londono prasimušėlio istoriją pesimistas Allenas taip tiksliai viską sudėliojo į lentynėles, kad apėmė siaubas. Jis labai paprastai suprantamai paaiškino, kad blogis darosi vis banalesnis ir vis priimtinesnis šiuolaikiniam pasauliui, kur garbinama tik viena vertybė – pinigai, o visos kitos (kultūra, išsilavinimas, menas, meilė, principai ir pan.) yra atgyvenusios ir nereikalingos, ypač jei moki mikliai susikurti kultūringo žmogaus įvaizdį.

„Kasandros prakeiksme“ Allenas tęsia šią temą. Broliukai yra tiesiogiai priklausomi nuo naujųjų vertybių, kurias simbolizuoja namai, prabangios mašinos, firminiais modeliuotojų drabužėliais apsirengusios moterys. Žodžiu, nuo viso to, ką ir mums kasdien bruka įvairūs „gyvenimo būdo“ žurnalai ir laidos. Jie patys nesuvokia, bet Allenas ir operatorius Vilmosas Zsigmondas pabrėžia visišką to idealaus, siektino pasaulio banalybę – pasilinksminimai saulės nutviekstose scenose, plaukiojimas jachta, net spektaklis, kuriame vaidina Andžela (Hayley Atwell), dvelkia kiču, banalybe, kurios nepastebės tik nuoširdžiai ja tikintis pilietis.

Tačiau už saldų gyvenimą broliams teks užmokėti didelę kainą. Tragedija priartėja nejučiomis. Iš pradžių broliai išsigąsta pasiūlymo žudyti. Paskui ima ruošis nusikaltimui. Jų mėgėjiškumas atrodo ir komiškas, ir apgailėtinas. Bet vis dėlto pats žudymo aktas jiems yra netikėtas. Allenas smalsiai stebi, kaip broliai reaguoja į kaltės jausmą, ir svarsto, kokia paslanki gali būti žmogaus sąžinė, ar jis gali susigyventi su įvykdytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. Paradoksas, bet pirmasis palūžta paprastasis Teris. Būtent jis užduoda esminį filmo klausimą apie Dievą. Jį tarsi graikiškosios tragedijos herojų ima persekioti vizijos ir vaizdiniai. Nenoriu atskleisti finalo, bet vis dėlto pabaigoje ir vėl triumfuoja banalybė – ne kartą kriminaliniuose filmuose matyti paaiškinimai ir išvados, kurie dar labiau pabrėžia tikrovės degradaciją.

„Kasandros prakeiksmą“ labai lengva sukritikuoti. Prikišti Allenui, kad filmas pernelyg numanomas, o personažai pernelyg paprasti. Kad jo rodomas pasaulis pernelyg lėkštas. Kad herojų moterys (vieną jų – Terio žmoną suvaidino šiemet Berlyne už geriausią vaidmenį apdovanota Sally Hawkins) visos kaip viena valdingos ir godžios. Bet tai reikštų atsisakyti priimti Alleno sumanymą. Juk jis norėjo sukurti filmą apie nusikaltimą ir bausmę pasaulyje, kuris vis akivaizdžiau tampa visiškai lėkštas ir abejingas viskam. Net nusikaltimams, kurie pavertė senovės graikų tragedijų personažus svarbiausių egzistencinių dramų simboliais. Allenas rodo žmones, kurie yra visiškai pasirengę priimti naujas žaidimo taisykles. Į pabrėžtinai paprastai pasakojamą siužetą įpindamas graikiškųjų tragedijų motyvus, Allenas dar kartą siūlo nelinksmą išvadą, kurią kiekvienas gali traktuoti savaip.

Živilė Pipinytė