Karlsonas yra Dievas

„Šokanti ant stogų“

Nežinau, ar esu ta žiūrovė, kuriai adresuotas naujausias Janinos Lapinskaitės filmas „Šokanti ant stogų“. Tik po filmo sužinojau, kad jo herojė Rūta yra mėgstamas bulvarinės žiniasklaidos personažas. Tai patvirtino ir filmo premjera, kurioje fotografai pirmiausia fotografavo Rūtą, o ne režisierę. Negalėsiu palyginti „bulvarinio“ Rūtos įvaizdžio ir Lapinskaitės sukurto jos portreto, nors tai viena pagrindinių filmo temų – pažvelgti, kas slypi už įvaizdžio, viešo savęs įsivaizdavimo, žiniasklaidos primetamų elgesio stereotipų.

Nieko nežinodama apie filmo heroję, po peržiūros pirmiausia pabandžiau suprasti, ar „Šokanti ant stogų“ yra vaidybinis, ar dokumentinis filmas, nes pernelyg „chrestomatinė“ pasirodė filme iškylanti moters biografija. Vaikystėje patirtas smurtas, ankstyva seksualinė iniciacija (akivaizdžiai bendrauta su pedofilu) ir nuolat juntamas meilės, globos ilgesys, regis, nulėmė tolesnį Rūtos gyvenimą. Paskui dar prisidėjo skaudus vėlesnis įvykis, kai moteris tapo grupinio išprievartavimo auka. Po to ji nusprendė gyventi kitaip. Pačios Rūtos žodžiais tariant, paprasčiau, nekeliant gyvenimui didesnių reikalavimų. Jei visa tai būtų parodyta vaidybiniame filme, priekaištautume scenaristui, esą visko parodyta per daug. Pasirodo, gyvenimas – daug žiauresnis scenaristas ir su juo nepasiginčysi.

Palyginus su ankstesniais Lapinskaitės filmais „Iš avinėlių gyvenimo“, „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Venera su katinu“, kurių herojai – taip pat gyvenimo pakraštyje atsidūrę sudėtingų likimų žmonės, „Šokanti ant stogų“ stebina formos asketiškumu. Naujame filme herojės gyvenimas „neprikuriamas“ ir „neiliustruojamas“ akivaizdžiai priešais kamerą suvaidintais epizodais. Sunku patikėti ir tuo, kad operatorius Algimantas Mikutėnas atsisako žaisti su šviesa ir mėgautis labai gražiais kadrais. Nejaukioje, šaltoje, neapgyvendintoje erdvėje (nes vyksta remontas ar kraustomasi) už stalo tarsi pas gydytoją sėdi Rūta ir atsakinėja į klausimus. (Tas klausinėjantis balsas, tiksliau, patys klausimai, būtų gera proga pasvarstyti apie dokumentinio kino režisieriaus profesijos ambivalentiškumą – jis ir psichologas, ir kunigas, ir cinikas, nebijantis prisiliesti prie atviros žaizdos. Bet tai jau visai kito straipsnio tema.)

Atsivėrimų akimirkas „permuša“ kadrai, kuriuose matome gatve einančią, troleibuse važiuojančią arba nebaigto statyti namo laiptais kylančią susikaupusią ir tarsi į save pasinėrusią Rūtą. Jokių Lapinskaitei įprastų „poetizmų“, jokių groteskiškų ar fantasmagoriškų detalių – nebent tik didelis medinis šuo Rūtos rankose ir kruvinos jos remontuojamo kambario spalvos. Tik šalta kadrą užplūdusi mėlyna ir raudonos „intarpai“ – pirštinės, kambario lubos. Asketiškumas leidžia susikaupti ir išryškinti filmo esmę.

Be abejo, egzistuoja ne viena ir ne dvi filmo interpretacijos. Man „Šokanti ant stogų“ – pirmiausia filmas apie meilės ilgesį ir tai, kuo jis užpildomas. Rūtai meilės stigo nuo pat mažens. Dabar ji pilnatvės siekia kitaip, surasdama jos pakaitalus. Rūta atvirai kalba apie gausias plastines operacijas, kurių jau buvo keliolika, bet tai, suprantama, ne riba. Noras tobulinti savo kūną ir būti gražiai jai neatsiejamas nuo operacijos ir pooperacinio periodo, kai Rūta visi rūpinasi, globoja, slaugo.

Meilės ilgesys Rūtos gyvenime įgyja įvairiausias formas. Nuostabiausias Rūtos prisipažinimas filme yra apie vaikystės svajonę turėti draugą, panašų į Karlsoną. Dabar tas Karlsonas jai yra Dievas. Jis padeda herojei atsiplėšti nuo tikrovės, pasijusti kita, nugalėjusia Žemės trauką. Kaip ir šokis ant stogų, kuris leidžia Rūtai į viską pažvelgti iš aukštumų. Finale pamatysime tą šokį. Jis pasako labai daug. Jis taip pat labai nuoširdus. Kaip ir pati Rūta, kuri visą filmą nebijo atsiverti, atskleisti save.

Kitaip nei dauguma šių dienų režisierių, Lapinskaitė nesimėgauja herojės atvirumu, neišnaudoja jos kaip spalvingo „atvejo“, neperžengia ribos, kurios dažniausiai nepastebi personažo silpnybėmis besimėgaujanti žiniasklaida. Režisierė priverčia gėrėtis ta moterimi, jos sugebėjimu kabintis į gyvenimą, ieškoti šviesos ir grožio.

Dar vienas akivaizdus „Šokančios ant stogų“ privalumas yra tas, kad po truputį filmas ima įgyti apibendrinimo „pagreitį“. Konkreti, matoma, tik asmenišką istoriją pasakojanti Rūta priverčia žiūrovą pažvelgti į savo vidų ir susimąstyti apie save, apie žmogiškųjų jausmų trapumą ir stiprybę, atsakyti į klausimą, kur slypi fizinės išorės ir sielos riba. Klausimai seka vienas kitą: kodėl esame linkę visais įmanomais ir neįmanomais būdais tobulinti išorę, o ne save, kiek tai lemia masinės kultūros vis labiau gožiama aplinka...

Klausimai nesiliauja kilę ir po filmo. Lapinskaitė nesistengia pati atsakyti į juos visus. Svarbiau yra tai, kad jie verčia mąstyti pačius žiūrovus. Man pasirodė itin svarbu ir tai, kad visi klausimai formuluojami ne žodžiais. Regis, pastaraisiais metais Lietuvoje gerokai primiršome, kad dokumentinis kinas privalo kalbėti savo – koncepcijos, vaizdų ir personažų kalba, o ne būti laikraščio ar televizijos šou pakaitalas. „Šokanti ant stogų“ sėkmingai primena šią tiesą apie kino esmę.