Sielos šventės?

Mario Botta. Bažnyčia Mogne, Šveicarija. 1986–1996 m.

„Prieš Kalėdas surengtas Pašilaičių parapijos bažnyčios Vilniuje projekto konkursas sulaukė išskirtinio architektų dėmesio“, – taip prasideda 2008 m. sausio 9 d. „Lietuvos ryto“ priede publikuotas straipsnis „Bažnyčių projektai architektams – tarsi sielos šventė“. Autorė džiaugiasi dalyvių gausa (pateikta net dvidešimt projektų), smagiai, optimistiškai nusiteikę ir kalbintieji laureatai: „atgaivinsime naująjį Vilnių“ – pasirengę paslaugiai paaiškinti savo projektų reikšmę. Iš pirmo žvilgsnio šios idilės netemdo jokie debesys: mes – tikri šaunuoliai, plojame sau per petį už surengtus konkursus gimtajam miestui gaivinti, gausiai dalyvaujame, laimime ir, kaip visada, negailime sau panegirikos.

Savaime tai nėra blogai, bet bėda ta, kad kiekvienas konkursas, o ir kiekvieno (nekonkursinio) naujai suręsto stiklinio-betoninio statinio atidarymas-aplaistymas mums tampa tiesiog nacionaline švente. Kalbos liejasi laisvai, susižavėjimas savimi trykšta nevaržomai. Didžiuojamės savo šiuolaikiškumu, į kairę ir dešinę svaidomės tokiais tautiečių pamėgtais ir jau nuvalkiotais terminais kaip postmodernumas, nūdieniškumas, šiandienos pasaulis ir t.t., o jei kam ir sukirba kokia nors abejonė, ji greitai nuslopsta masinės euforijos atmosferoje.

Būtų juokinga, jei taip labai neliūdintų suvokimas, kokie apgailėtinai nesavikritiški esame mes, profesionalūs menininkai, ir likusi mums prijaučianti, mus palaikanti visuomenės dalis. Prieš garsiai skalambijant gatvėje, spaudoje, eteryje apie savo laimėjimus, ar nevertėtų pasidomėti, kas vyksta plačiajame pasaulyje už mūsų kiemelio tvoros? Kartais atrodo, kad to nedarome tiesiog iš tingumo, juk postmodernumas, kurio, žinoma, mums netrūksta, garantuoja teisę į intelektualinį koliažą – skirtingų idėjų, kontekstų gretinimą, žaismą, simbolių dekonstrukciją ir tradicinių žanro, stilistinio vientisumo, pagrindinių struktūrinių principų nepaisymą. Besimėgaujant šiais žaislais sunkoka pastebėti, kad karalius galbūt nuogas, o net ir kam nors nedrąsiai apie tai prabilus visada galime šiuolaikiškai rėžti, kad „tiesa yra tai, ką tu tiki ją esant“ arba „kažkas gali būti tiesa tau, bet netiesa man“.

Ką gi, gyvename išties patogiu metu, kai objektyvumo paieškos tampa neįveikiamu, o ir abejotinos reikšmės uždaviniu, protinės motyvacijos svarba sumenkinta dar nuo Roland’o Barthes’o laikų, o subjektyviam požiūriui atsivėrę ypač šviesūs horizontai. Tačiau kad ir kaip mums tiktų ir pritiktų tai, ką vadiname šiuolaikine esatimi, savo nūdiena, derėtų prisiminti, kad, deja, tai nėra nauji dalykai.

Grįžtant prie lietuviškos architektūros labiausiai glumina tai, kad nepastebime fakto (jį ignoruojame?), jog mums tiek laimės teikiantis XXI amžius tebėra užsitęsęs 9-asis dešimtmetis su visomis iš to išplaukiančiomis prielaidomis ir išvadomis. Pastatai, kurie, kaip nuoseklios tradicijos ir progreso rezultatas, buvo statomi Europoje ir Vakaruose tuo laiku, mums tebėra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, nors galbūt čia reikėtų pavartoti ir stipresnį žodį.

Mokytis iš labiau prityrusių užsienio kolegų – vienareikšmiškai pagirtina, bet tik su sąlyga, kad laurų vainiką irgi paliksime jiems. Priešingu atveju iškyla klausimas: ką bandome sau įrodyti įgyvendindami šiek tiek pakoreguotas svetimas idėjas ir taip labai džiūgaudami post factum?

Minėtas Pašilaičių parapinės bažnyčios konkursas išties kelia įvairių minčių. Net ir neprofesionaliam, bet pakankamai išsilavinusiam žiūrovui greičiausiai gali kilti įdomių aliuzijų palyginus kai kuriuos projektus su pasaulinio garso architekto Mario Botta (gim. 1943 m.) darbais (žr. bažnytėlės projektą Šveicarijoje, Mogno, 1986–1996 m.). Turbūt dar galėtume pasidairyti Anglijoje, Kente, užsukti į Tartu ar pas kaimynus lenkus. Na, o „atvirų durų“ idėja sėkmingai įgyvendinta Kinijoje, Zhongguancune, dar žinomame kaip Kinijos Silikono slėnis. Prieš kelis dešimtmečius tokio tipo statinių nesibodėjo ir brazilai. Ir net konkurso rengti nereikia, kad palygintume mūsiškį „Europos“ prekybos centrą su „Westin Bonaventure“ viešbučiu Los Andžele, Kalifornijoje, projektuotu Johno Portmano 1974–1976 metais.

Carl Andre. „Ekvivalentas VIII“. 1976 m.

Taip būtų galima tęsti be pabaigos, bet mūsų tikslas yra ne tik konkretaus konkurso ar statinio kritika. Labiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį į kai kuriuos pas mus vykstančius reiškinius. Gali atsitikti taip, kad vieną gražų rytą, pabudę iš malonaus letargo madingajam postmodernumui priblėsus, pasijusime bestovintys prie tos pačios Carlo Andre 1996-aisiais sudėliotos stačiakampės plytų krūvos „Ekvivalentas VIII“. 1976 m. ši postmodernistinė skulptūra suerzino auditoriją „Tate“ galerijoje Londone, priversdama ieškoti atsakymo į klausimus „Ką tai galėtų reikšti ?“ ir „Kodėl tai eksponuojama?“, nes, kaip teisingai sako Christopheris Butleris savo veikale „Postmodernizmas. Labai trumpas įvadas“ („Postmodernism: A very short introduction“), pats savaime kūrinys neturėjo nieko patrauklaus ir netgi galėjo greitai atsibosti. Taigi skulptūra tapo nuoroda domėtis kontekstu, o ne turiniu. Tiek „Ekvivalentą VIII“, tiek garsųjį Marcelio Duchamp’o pisuarą ar dviračio ratą reikėjo pateikti ekspozicijai, kad daiktai taptų menu. Kitaip tariant, būtent galerijos institucija labiau ne kas nors kitas yra tai, kodėl mes de facto pripažįstame tokių kūrinių meniškumą.

Tačiau Pašilaičiai – toli gražu ne „Tate“ galerija ar šiuolaikinio meno centras, todėl gali būti sunkoka ateities kartoms paaiškinti, į kokius klausimus norėjome sau atsakyti postmoderniai supainioję žanrus projektuodami stačiakampes betonines dėžes a la sovietinis bunkeris. Ir net labai paini sofistinė teorija gali nepagelbėti aiškinant, kaip „projektuodami bažnyčią siekėme humanizuoti šią nykią aplinką“. Jei jau pripažįstame, kad „naujieji miesto rajonai, kurių dauguma iškilo sovietmečiu – miestas be tradicijų ir kultūrinių ženklų, savotiška dykynė“, kažin ar geriausias „humanizacijos“ metodas yra meistriškai įtaikyti į kontekstą ir džiaugiantis „pabrėžtinai paprastomis formomis“ sukomponuoti pastatą apskritai be jokių ženklų (vienišas kryžius reikalo esmę kažin ar keičia). Peršasi išvada, kad vienintele mums pažinia tikrove vis dar lieka magiškasis sovietmetis ir jo neišvengiamos refleksijos.

Kontrastui galėtume pasižvalgyti Niujorke ar Monrealyje, kur šalia milžiniškų stiklinių dangoraižių įmanoma aptikti nedidukes, aiškias nuorodas į kulto pastatą turinčias bažnytėles – lyg įrodymą, kad skirtingi kontekstai gali kuo puikiausiai derėti toje pačioje erdvėje ir tuo pačiu laiku. Verta paminėti, kad didžiausiais stiklinis pastatas pasaulyje „Crystal Cathedral“ Kalifornijoje suprojektuotas paprastas (ne primityvias) formas derinant su subtiliomis gotikinėmis užuominomis, ir turbūt daugelis žinome, kaip kūrybiškai JAV buvo sprendžiama pokarinių bažnyčių architektonika: pasitelkiant lėktuvų propelerius ir klasikines skulptūras tame pačiame fasade. Šie pavyzdžiai prikišamai byloja, kad norint atrodyti šiuolaikišku nėra būtina architektūrines formas išvalyti nuo bet kokio turinio. Juolab kad žymaus senosios kartos tapytojo Augustino Savicko žodžiais tariant, „meno formos be turinio paprastai neegzistuoja“.

Turbūt nebėra prasmės polemizuoti, kas yra menas, o kas ne, nes gyvename decentralizuotoje, į medijas orientuotoje visuomenėje, o visas idėjas suprantam kaip simuliakrus, nuorodų reprezentacijas, kopijas ir tariamybes, kuriose negali būti tikro objektyvaus reikšmės šaltinio. Todėl prasminius klausimus geriau pataupyti ateičiai, darant prielaidą, kad kada nors jie vėl bus įdomūs.

O kol kas mūsų prie televizijos ekranų užaugusios kartos postmodernizmą geriausiai apibūdina Alas Gore’as – kaip narcisizmo ir nihilizmo kombinaciją. Tik jeigu besižavėdami savimi dar prisimintume, kad pasirinkimo teisė mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra ypač aukštai kotiruojama, gal pavyktų ja pasinaudoti ir vertinant savo kūrybinį produktą. Ir prieš praryjant nekramčius pasižvalgyti, ar nėra alternatyvos, kito konteksto ir kitokių švenčių už to mūsų kiemelio tvoros.