Muzikinių popiečių klubas

Irena Zelenkauskaitė

Kovo 2 d. Vilniaus rotušėje Lietuvos muzikų sąjungos surengtoje popietėje su klausytojais susitiko 2006 m. „Auksinio disko“ laureatė, operos solistė Irena Zelenkauskaitė (sopranas).

Popietėje dalyvavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Laima Jonutytė (mecosopranas), dainininkėms akompanavo pianistė Audronė Juozauskaitė. Popietei pasirinkta puiki programa: Roberto Schumanno, Franzo Schuberto, Edvardo Griego, Richardo Strausso, argentiniečių kompozitorių Carloso Guastavino ir Alberto Ginasteros kamerinė muzika, o pabaigoje skambėjo I. Zelenkauskaitės ir L. Jonutytės atliekami duetai iš operų „Madam Baterflai“, „Hofmano istorijos“ ir „Pikų dama“.

Popietę pradėjęs LMS prezidentas Rimvydas Žigaitis pasidžiaugė, kad tai vienas iš nedaugelio renginių, kurių metu galime išgirsti ne tik perspektyvią dainininkę I. Zelenkauskaitę, bet ir artimiau susipažinti su ja per pokalbį, vedamą muzikologės Justos Adomonytės-Šlekaitienės. R. Žigaitis ypač pozityviai įvertino dainininkės ryžtą parengti programą mokykloms, nes jos vis dar labai stokoja didžiojo meno.

I. Zelenkauskaitė kilusi iš Kaišiadorių krašto, didelės šeimos. Gal todėl gyvenimas mokė būti atkaklia siekiant tikslo. O jis – dainavimas. Norą būti scenoje patvirtino dar būdama mokinukė, dalyvaudama „Dainų dainelėje“, gražiai pasirodžiusi kituose jaunųjų atlikėjų konkursuose ir apdovanota jų laurais. Profesionaliai dainuoti Irena mokėsi Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Gaila, kad dažnai profesionalai pamiršta minėti savo pedagogus. Biografijoje – tik buvusios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos Aldonos Kiselienės pavardė. Bet tai ir buvo girdėti (sunkumai su intonacija viršutiniame registre).

Nuo 1992 m. dainininkė ruošia partijas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose: Violeta (G. Verdi „Traviata“), Džilda („Rigoletas“), Fraskita (G. Bizet „Karmen“), Liučija (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Julija (B. Kutavičiaus „Lokys“) ir kt. Mėgstamiausia I. Zelenkauskaitės herojė – Madam Baterflai G. Puccini operoje. Anthony Minghellos komandos darbas jai paliko neišdildomus įspūdžius ir suteikė didžiulės sceninės patirties.

Pasiaukojantis darbas, pasišventimas menui palieka ir kitokių pėdsakų. 2006 m. I. Zelenkauskaitė pripažinta „Operos švyturiu“, kitąmet, 2007-aisiais, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Dainininkė ruošia ne tik operos partijas, bet ir stengiasi dainuoti oratorijose, kantatose. Juk jas ruošiant susitinkama su, kaip sakė I. Zelenkauskaitė, „labiausiai mylimais žmonėmis – dirigentais“. Ji puikiai supranta, kad partneris scenoje, koks buvo Jonas Aleksa, Justusas Frantzas, Rimas Geniušas („o koks jis dar ir žmogus!“), Saulius Sondeckis ir dar ne vienas, – labai svarbi dainininko sėkmės scenoje dalis.

Šį kartą partnere buvo pianistė A. Juozauskaitė. Tvarkingai sugrojanti ir techniškai sudėtingą tekstą, besistengianti išgirsti partnerę (kodėl nekalbama apie padoresnį instrumentą šioje reprezentacinėje salėje?). Pastangos nepavydėtinos, nes salei tapus miesto savivaldybės nuosavybe, niekas nebesirūpina jos akustika: kalbėtojui pakišo mikrofoną, ir tuo jam tenka džiaugtis. O muzikantai?

Tik duetas, išreiškiantis holistinį požiūrį į interpretaciją, mums suteikia visapusišką pasitenkinimą. Kaip sakė vienas puikiausių solistų partnerių Geraldas Moore’as, dviejų vienodų piano kūriniuose nebūna. Kiekvieną dainos minutę ženklina kitokios emocijos ir išraiškos. Buvo jaučiamos dainininkės pastangos (vesti vokalinę liniją, ypač dėmesingai dainuoti piano, rasti jam emocinę terpę aukštame registre, neforsuoti, įprasminti tekstą), tačiau tai neperaugo į aistrą atliekamai muzikai. Trūko partnerės. Todėl suvienodėjo „Lotosas“ (o kur tas nach und nach schneller vidinis emocinis įprasminimas?).

Pasak žymaus dainininko Nicolai Geddos, „net iki koncerto vykstančiose repeticijose partneriai privalo vienas kitą įkvėpti, padėti rasti naują vienos ar kitos dainos sprendimą, traktuotę“. Audronė – ne Geraldas Moore’as ar Erikas Werba. Tačiau aišku, kad kamerinis ansamblis – ne du vienas kitam pritariantys partneriai, bet vaizdinį ir emociją drauge kuriantis darinys. Pianistui teikiama ypač daug reikšmės – būti dramaturgijos kūrimo iniciatoriumi. Norėjosi E. Griego įžanginiuose taktuose girdėti ne „tampomų“ garsų seką, bet vientisą ekspresyvaus veržimosi liniją, paruošiančią dainininko įstojimą. Pajusti, kad A. Ginastera – tai aistros proveržis. Kad nėra ir nebūna muzikoje pauzės kaip tuštumos. Pauzė – tai vidinė įtampa, besitęsiantis oro virpėjimas, kvėpavimo fazė. Tai, kas ir privalėjo būti išgirsta R. Strausso dainoje „Rytoj“. Manau, kad kūrybingos partnerystės problemos Lietuvos scenoje dabar yra labai aktualios.

Popietė parodė, kad ji buvo reikalinga gausiai susirinkusiems klausytojams. Atlikėjus išeinantieji aptarinėjo, žavėjosi dainininkės muzikalumu, gražiu tembru. Kelios išsakytos pastabos nenumenkina didžiulio darbo, įdėto siekiant klausytojams pateikti savo asmenybės suformuotą požiūrį į muzikos šedevrus.