Dailė

Sienų nėra, tik naujienos

Jaunų Europos menininkų paroda „NO BORDERS (Just N.E.W.S.*)“ Briuselyje

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Kristoffer Akselbo. „Skrudinta Mona Liza“. 2007 m.

Kur nėra sienų? Mitologinėje Europoje gal ir nėra... O tai, kad kultūra peržengia geografines ribas, girdėjome ne kartą per olimpines sporto žaidynes, visokias dainų šventes ir beveik kiekvienoje tarptautinėje parodoje. Nuo kartojimo sparnuota frazė virsta vis abstraktesne ir aptakesne, o galvoje kiekvienas gali vartalioti daugybę aplinkybių, kurias būtų galima įvardyti sienomis. Galų gale žinių perteklius irgi yra tam tikra siena, kurią reikia peržengti norint susidaryti bent kiek aiškesnį vaizdą. Tad koks yra šiuolaikinio Europos jaunojo meno peizažas? Reliatyviai žvelgiant, vieno peizažo nėra ir būti negali, todėl AICA (Tarptautinė meno kritikų asociacija) nusprendė sukonstruoti laikiną jaunų Europos menininkų situacijos įvardijimą savo nuožiūra. Tai lyg momentinė nuotrauka, nes jaunas menas kinta, ir ganėtinai sparčiai.

Kaip parodos kataloge teigė AICOS prezidentas Henris Meyricas Hughesas, impulsas organizuoti tokio pobūdžio parodą gimė suvokus, kad naujai kylantys menininkai susiduria su galimybių stoka pamatyti vienas kitą parodose dėl mokyklų skirtingumo, didelės konkurencijos profesionaliojoje meno scenoje, geografinių aplinkybių, nevienodų asmeninių ryšių ir kitų veiksnių, tokių kaip pinigai, mada ir panašiai. Todėl pasitelkus meno mokymo įstaigų ir AICOS ekspertų rekomendacijas siekta atrinkti menininkus ir kūrinius, kurie turi ryškaus potencialo ir yra originalūs. Darbas vyko 12 mėnesių. Organizacinio komiteto nariai diskusijoms rinkosi penkis kartus skirtingose šalyse – Dubline, Kopenhagoje, Valensijoje, Atėnuose ir Briuselyje. Galiausiai buvo atrinkti 29 menininkai iš 22 šalių.

Dėmesio vertų menininkų rinkimai savo struktūra man primena kino kritikų apdovanojimus kino industrijoje. Todėl atrinktieji gali pelnytai didžiuotis gautu dėmesiu. Simboliška ir parodos vieta – Europos Sąjungos sostinė. Atidarymo metu teiravausi H.M. Hugheso, ar tendencijų siekta ieškoti turinio, ar formaliojoje plotmėje. Atsakymas – anaiptol, kaip tik norėta visiškai autonomiškų individualių kūrybinių pozicijų, juk tai jaunieji profesionalai, jau turintys savitą kalbą ir pozicijas. Tačiau pagrindinis kuratorius Ramonas Tio Bellido, siekdamas bent šiokios tokios struktūros kalbant apie parodą, buvo priverstas apibendrinti gautą rezultatą ir įvardyti jaunajam menui būdingas strategijas. Grubiai bandant perteikti jo grupavimą, menininkai pasitelkia tam tikrus žvilgsnio apvertimo būdus, naudojasi esama ar sukurta menama vieta kaip atspirties tašku, žaidžia tik nekaltais atrodančius žaidimus arba kūriniuose nurodo savo lūkesčius.

Kaip naudojantis žvilgsnio apvertimo strategiją buvo paminėtas ir Lietuvai atstovavęs anoniminės menininkių grupės „Cooltūristės“ kūrinys „Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manimi“ (2006 m.), jį Vilniuje galima buvo pamatyti parodos „Saviobjektai“ metu. Kūrinys AICOS nariams pasirodė ir labai linksmas, ir trikdantis, ironiškai įvardijantis migracijos problemą ne tik tarp šalių, bet ir tarp visai netikėtų specialybių (menotyrininkės ir stiuardesės). Tuo tarpu Zorka Wollny iš Lenkijos atsuka žvilgsnį į save, apsigyvendama mėnesiui IKEA baldų prekybos centre. Videodokumentacijoje galima stebėti skirtingas lankytojų reakcijas į savanoriškam realybės šou save pasmerkusios menininkės kasdienius veiksmus. Zorka pasakojo, kad ir pati nemažai sužinojo apie lenkų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, ją glumino tai, kad net keletas šeimų įsigijo pilnus virtuvės rinkinius iš ekspozicijos su visom vazelėm ir patiesaliukais. Ne taip senai dėl riboto pasirinkimo gyvendavome identiškuose būstuose, kaip tik todėl galėjo atsirasti garsi komedija „Likimo ironija, arba Po pirties“ (1975 m.). Kodėl dabar savanoriškai pasirenkamas standartas?

iliustracija
Kristina Müntzing. Instaliacijos „New Swedes“ fragmentas. 2005–2007 m.

Mano nuomone, Davido Ferrando Giraut mišrios technikos kūrinyje „Verk, vilke“ („Cry wolf“, 2007) svarbus ir žaidimo, ir vietos aspektas. Ispanų menininkas gyvena mažame miestelyje, kuris jam visais parametrais panašus į Tvin Pyksą. Ši aplinkybė ir žavėjimasis romantizmo, linkusio į misticizmą, epocha išprovokavo Davidą imtis savos mistifikacijos. Pirmiausia, tarp daugybės kitų žavingų vinilinių plokštelių viršelių atrado įkvepiantį vaizdelį su vilku. Tuomet išsikruvinęs veidą lakstė su kamera po miškus, klausė tos plokštelės, žodžiu, simuliavo romantizmo ikonas. Videofilmo veikėjų gretas papildo tikri policininkai, kuriuos iškvietė klyksmų išsigandę kaimynai. Davidas klausia, ką reiškia būti romantišku, kai romantizmas, kurį, man regis, jis painioja su misticizmu, taip nuvalkiotas, o jo ikonografija tokia pripainiota neaiškios kilmės prasmių.

Kristinos Müntzing „New Swedes“ (2005–2007 m.) daugybė žaislų iš tolo atrodo visai nekaltai ir žaismingai. Tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad jie perdirbti – sukonstruoti iš skirtingoms figūrėlėms priklausančių kūno dalių. Tai jau ne tik lyčių, bet ir rūšių, kultūrų, kontekstų susimaišymo klausimas. Naujieji gyvūnėliai sunkiai įvardijami. Jie keisti ir juokingi, mieli ir trikdantys. Žaislinis keistenybių pasaulis įvardija globalizacijos sukeltą maišatį, galbūt neskausmingai pratina prie queer tapatybių.

Parodoje Kristofferio Akselbo kūrinių yra net šeši. Ne iškart juos pamatysite, nes šie apsimeta įprastais objektais: šiukšlių dėže, tušinuku ant stirtos baltų popieriaus lapų, knygų krūvelė. Man jie pasirodė arčiausiai žaidimo, beveik paprasti triukai. Pavyzdžiui, knygų krūvelės viršuje guli knyga pavadinimu „Egzorcistas“. Kartkartėmis ji apsisuka aplink savo ašį, kaip ir to paties pavadinimo siaubo filmo garsiausiame epizode apsėstosios mergaitės galva. Linksmas triukas, ir tiek? Bet paklauskite Kristofferio ir išgirsite ilgą istoriją apie tai, kaip knyga iš pradžių nebuvo garsi, o filmo populiarumas apsuko situaciją 180 laipsnių kampu. O gal geriau neklausti, nes ne visada menininkas galės būti šalia ir viską paaiškinti. Labiausiai vykęs jo darbas, net pakliuvęs ant parodos plakato – „Skrudinta Mona Liza“ (2007 m.). Tai skrudintuvas, kuris duonos riekėje išdegina Da Vinci Monos Lizos atvaizdą. Idėja gimė išgirdus vienos tikinčiosios pasakojimą, neva jai ant skrebučio apsireiškusi Švenčiausioji Mergelė Marija.

iliustracija
David Ferrando Giraut. „Verk, vilke“. 2007 m.

Ivana Smiljanič į menininkės karjerą žvelgia daug ironiškiau. Ji surengė performansą, klausiantį apie užsakovo, jis gali būti net visai abstraktus (tarkim, meno rinka), ir menininko santykį. Ji pasiprašė meno rinkos dalyvių atsiųsti mėgstamų dainų, susidėliojo garso takelį ir šoko pagal šį iki jėgų išsekimo. Ivana labai mėgsta šokti, reik manyti, daugelis menininkų mėgsta kurti meną, tačiau juk jie „šoka“ ne pagal savo pasirinktą muziką. Kiek jie laisvi, o kiek virvelėmis valdomos lėlės?

Erica Eyres savo videodarbe „Baby Marleena“ (2006 m.) ne klausinėja, o ją erzinančią žiniasklaidos tendenciją perkuria, utriruoja iki absurdo. Menininkė gyvenimo būdo laidų ir televizinių išpažinčių formatu pasakoja apie merginą, kuri nusprendė chirurginiu būdu pašalinti sau veidą. „Liudininkai“, „artimieji“ ir „įkvėptieji“, kuriuos vaidina pati menininkė, kuria legendą apie neva naująjį dvasingumą ir pasipriešinimą primestiems grožio standartams. Beveidiškumo idėjos apsėstieji irgi svajoja, taupo pinigus operacijai, kuri pakeis jų gyvenimus – pavers juos kitokiais nei visi. Tik, žinoma, nesusimąsto, kad tuščiaveidžių minia irgi minia, o operacijos – ar dailinančios, ar šalinančios – vis tiek yra operacijos. Ericos sukurta istorija ciniškai parodo, kaip „kovotojai“ tampa savo pačių destrukcijos aukomis. O gal menininkei labiau rūpėjo parodyti minios bukumą: pasakotojai kartoja naivias televizijos žioplių intonacijas, kuriomis siekiama užkariauti tokių pat „paprastų“ žmonių simpatijas. Kažkurią akimirką galima net įtikėti, kad personažai iš tiesų jaučiasi atradę savo kelią ir nevalia kištis į jų asmeninį gyvenimą. O nubudus iš absurdiško sapno pasidaro baisu, kad didžioji dalis tavo įsitikinimų ir požiūrių yra būtent taip (nuoširdžiai, nekaltai, per paprastų žmonių istorijas) sušerti. Kūrinio pranešimas idealiai sutampa su forma. Maskaradas pagal geriausias Cindy Sherman tradicijas irgi parodo, kaip radikaliai galima manipuliuoti duotybėmis. Beje, išorinis panašumas su klasikės persikūnijimo strategija man vos netapo kūrinio atmetimo priežastimi. Dar kartą įsitikinau, kad pirmas įspūdis gali būti labai apgaulingas.

Kiekvienas parodoje esantis kūrinys nusipelno atskiro aptarimo. „NO BORDERS (Just N.E.W.S.*)“ tikrai nėra tas projektas, kur gali pasakyti, kad darbai atsitiktiniai. Nors autoriai tik (?) 29, įspūdžių būna daugiau nei gana, daugiau nei galėtum aprėpti vienu straipsniu. Aš tik nerimauju, ar teisingai supratau žodžių reikšmėmis žaidžiantį pavadinimą. Gal vis dėlto turėta galvoje, kad žinioms sienos neegzistuoja? Tuomet jauniems menininkams ir naujų kylančių žvaigždžių beieškantiesiems rekomenduočiau susipažinti su AICOS nudirbtu darbu ir susiformuoti nuomonę apie tai, kas šiais metais „ant bangos“. Apsilankiusieji parodoje priedo gaus Marjano Denkovo paruoštą receptą, kaip sukurti gerą meno kūrinį neturint kūrinio objekto. Paroda Briuselyje veiks iki balandžio 27 dienos, o nuo birželio 12 iki rugsėjo 28 persikels į Graikiją, Salonikų šiuolaikinio meno centrą.