Apie gravitaciją ir trintį

Ugnius Gelguda. Iš ciklo „Gravitacija“. 2007 m.

Pastaruoju metu panašu, kad tavo, kaip menininko, karjera gerokai įsisiūbavo: Maskvos festivalio prizas, LR kultūros ministerijos premija, Prahos bienalė, dalyvavimas dvejose iš eilės „Vartų“ galerijos parodose, bendra paroda su Akvile Anglickaite, išleistas tavo darbų albumas, tuoj pasirodys bendras katalogas su Vidu Biveiniu, o Madrido meno mugėje „ARCO“ vienintelis atstovavai Lietuvai. Kaip visa tai vertini? Ar lieka laiko apmąstyti įspūdžius?

Baigę magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, daugelis studentų pasirinko darbą reklamos srityje – tai, kas manęs niekada netraukė. Visada prieštaraudavau taikomosios fotografijos disciplinai mūsų katedroje ir visą dėmesį skyriau meninei fotografijai. Nuo 2006 m. parodinė veikla tikrai labai suaktyvėjo. Kuratoriai pradėjo nuosekliai siūlyti įvairius projektus, kuriems negalėjau atsispirti, tad teko aktyviai bendradarbiauti...

Dalyvavimas Madrido meno mugėje kartu su „Vartų“ galerija leido dar kartą išbandyti save, šį kartą pietinėje Europos dalyje. Instaliacija „Trintis“ buvo įvertinta ir nominuota „Brugal“ premijai. Buvo sulaukta didelio lankytojų bei Ispanijoje ir Portugalijoje veikiančių šiuolaikinio meno centrų dėmesio.

Smalsu, kaip reagavai į asmeninį LR kultūros ministro Jono Jučo sveikinimą?

Ministro dalyvavimas „ARCO“ buvo malonus siurprizas ir dar kartą didelis įvertinimas.

Jau daugiau nei metus kuruoji parodas LFS galerijose. Kaip jautiesi būdamas kitoje pusėje? Su kokiais projektais buvo įdomiausia dirbti, kodėl?

Man visada buvo įdomu dirbti su neįvertintais, jaunais, bet talentingais menininkais. Šioje fotografijai skirtoje erdvėje ne kartą buvo parodytos ir fotoinstaliacijos. Pauliaus Račiūno ir Gintauto Trimako „Neformatas“ ir t.t. Parodų kuratoriaus patirtis leidžia lengviau spręsti klausimus, susijusius su mano paties darbais.

2007 m. pristatyti du nauji tavo projektai: „Gravitacija“ ir „Trintis“. Papasakok...

Vykdydamas projektą „Gravitacija“, dirbau su tradicine skaitmenine ir „Polaroid“ fototechnika. Pats ciklo pavadinimas yra aiški nuoroda į vieną populiariausių Vilniaus naktinių klubų. Čia nepamatysi apsvaigusios ar pavargusios publikos – čia idealus jaunimas, puikiai išmanantis pozą, žinantis fotografijos fiksavimo galią.

Surinkus pirminę reportažo būdu užfiksuotą medžiagą, vaizdas perkeliamas ant „Polaroid“ fotomedžiagos. Naujai gimusiame vaizde žmonės tampa siluetais sunkiai perskaitomoje erdvėje.

Instaliacijos „Trintis“ fragmentas. 2007 m.

„Trintis“ – tai projektuojamų skaidrių instaliacija, kvestionuojanti atmintį ir fotografiją, kaip informacijos nešėją, atsiminimų atributą ir praeities dokumentą. Fotografijose žmonių figūros ryškia blykstės šviesa izoliuojamos nuo konkrečių laiko ar vietos nuorodų. Šio laiko fotografija naudojama kaip masinė pramoga ir praeities garantas, bet aš pateikiau savo matymo sistemą ir siūlau apmąstyti vaizdo panaudojimo prigimtį iš naujo.

Kartais sunku pasakyti, kokios pozicijos laikaisi fotografuodamas. Stebėtojo ar dalyvio? Kiek tavo kūryboje yra spontaniškumo, atsitiktinumo?

Tai priklauso nuo paties projekto specifikos. „Gyvenimas kartu“ buvo kuriamas stebint viską iš šalies, norint išgryninti šiuolaikinę šeimos sąvoką, jos prigimtį ir lietuviškąjį šeimos kontekstą.

„Trintis“ kalba apie atminties ir fotografijos prigimtį. Asmeninė patirtis tapo svarbiausia kūrinio dalimi. Dalyvavimas, savęs dokumentavimas buvo pagrindinis kūrinio pamatas. O spontaniškumas ir atsitiktinumas yra tolygus apgalvotam ir pragmatiškai, žingsnis po žingsnio išpildytam projektui.

Tavo darbai dažnai dekoratyvūs, tačiau pranešimas daugiaprasmis. Darbai nekritiški, bet kritika gali būti numanoma, tarsi antrasis planas. Ar klystu?

Monumentalumas fotografijoje visada buvo įdomus ir svarbus. Dekoratyviuose darbuose dažnai palieku daugybę nuorodų. Pavyzdžiui, serijoje „Gyvenimas kartu“ buvo akcentuojama socialinė padėtis, seksualinė orientacija ir pan. Tam tikra kritika ir ironija būdinga vėlesnei mano kūrybai.

Ar kada nors yra aplankiusi mintis ar abejonė: „Viskas, nieko geriau nebesukuriu“... Suprantu, kad kūrinius lyginti kvailoka, bet ar po, pavyzdžiui, „Žalgirio“ nekilo tokių minčių?

Atvirkščiai... Pabaigęs darbą su vienu projektu, nekantrauju imtis naujo. „Žalgiris“ buvo sėkmingas periodas kūryboje, bet, kita vertus, naujausias darbas kalba apie asmeninės atminties fenomeną.

Kada pirmą kartą paėmei fotoaparatą į rankas ir kur su juo ėjai?

Tikriausiai dešimties metų. Reprodukuodavome to meto populiariausių roko grupių fotografijas ir darydavome plakatus, atvirukus mūsų plikoms butų sienoms. Šią savaitę pasirodęs katalogas „Gravitacija“ leidžia susieti prieš dvidešimt metų vykusius eksperimentus su šiandiena. Vaizdo remiksavimas – svarbus elementas mano kūryboje.

Kalbino Eglė Deltuvaitė