Vyrų išbandymai

„Vyras, kuris mylėjo moteris“

Režisierių François Truffaut kartais kaltindavo išdavus Naujosios bangos idealus. Tačiau, manau, situacija buvo sudėtingesnė. Iškart po „400 smūgių“ sukurtas filmas – amerikiečių kriminalinio romano ekranizacija „Nešaukite į pianistą“– parodė, kad Truffaut yra linkęs į įvairiausius kino žanrus ir nevengia literatūros įtakos. Tačiau ir toliau sekdamas šia kryptimi Truffaut niekad neprarado savo „autorinio braižo“. Jo filmai visada buvo pažymėti jo paties biografijos ir meilės kinui, literatūrai bei moterims. Silpnybės moterims režisierius niekad neslėpė, jis įsimylėdavo visas savo filmų aktores, rašė dienoraštį, kuriame išsaugojo intymias savo meilės ryšių ir nuotykių smulkmenas. Tačiau labiausiai susižavėjimą moterimis išreiškia tie Truffaut filmai, kuriuose jis lieka ištikimas bene dažniausiai cituojamai jo frazei: „Ar kinas nėra svarbesnis už gyvenimą?“

LRT trečiadienį (19 d. 23.15) parodys vieną asmeniškiausių ir autobiografiškiausių (bent jau taip tvirtina režisieriaus artimieji) Truffaut filmų – 1976 m. sukurtą juostą „Vyras, kuris mylėjo moteris“. Filmas prasideda laidotuvėmis. Palydėti neišvaizdaus inžinieriaus Bernaro (Charles Denner) į paskutinę kelionę susirinko būrys moterų (beje, tarp jų šmėsteli ir pats režisierius). Tačiau po truputį filmas atskleidžia keistą Bernaro dovaną, kurią jis pats įvardija savo rašomos knygos pavadinimu. Jis tapo ir filmo pavadinimu. Kaip ir kitame itin asmeniškame Truffaut filme „Švelni oda“, ir šiame meilė susiejama su rašymo aistra. Manau, kad tai ir raktas į „Vyrą...“. Kai kurie kritikai kaltina Bernarą infantiliškumu, narcisizmu, nesugebėjimu mylėti. Bet įsižiūrėkime atidžiau – ar rašymo aistra pamažu neišstumia pirmosios herojaus aistros – moterų? Ar šiame filme, vaizduodamas anonimišką provinciją ir jos keistenybes, Truffaut nepriartėja prie Kafkos?

Melancholišką ir nepakartojamą šio filmo žavesį, manau, tik paryškins kitas šios savaitės filmas apie jausmus ir geismus – italo Roberto Benigni „Tigras ir sniegas“ (LNK, 15 d. 23.05). Benigni taip pat pirmiausia yra autorius, turintis iškart atpažįstamą stilių ir intonaciją. „Tigre ir sniege“ jis vaidina poetą Atilą (šis vardas yra pagarbos duoklė italų poetui Attilio Bertolucci – garsių kinematografininkų tėvui). Poetas svajoja apie idealią moterį. Tokią jis sutinka savo draugo Irako poeto (Jean Reno) vakare. Netrukus Vitorija dingsta Irake. Poetas nusprendžia vykti į karo apimtą šalį ir rasti savo svajonę. Benigni yra prisipažinęs, kad filmas gimė iš didelio noro papasakoti meilės istoriją, kuri priverstų ir juoktis, ir verkti.

LNK, regis, pradėjo neoficialią vieno didžiausių visų laikų kino vizionierių, legendinio Stanley Kubricko retrospektyvą. Aną savaitę „Snobo kinas“ priminė ne kartą rodytas „Plačiai užmerktas akis“, 20 d. 22.30 parodys 1987 m. „Metalinį apvalkalą“. Tai vienintelis 9-ajame dešimtmetyje sukurtas režisieriaus filmas, pasirodęs praėjus septyneriems metams po „Švytėjimo“, sukurtas pagal Gustavo Hasfordo romaną „The Short Timers“. Jo tema – realybės siaubas ir valstybės sankcionuota beprotybė, tai, kaip žmogaus sielą užnuodija prievarta ir žiaurumas. Filmo herojai – grupė JAV jaunų karo pėstininkų, jų pratybos ir pirmas kraujo krikštas 1968-ųjų Vietname. „Metalinis apvalkalas“ skyla į dvi dalis. Pirmoji dalis rodo treniruočių stovyklą ir siaubingą instruktorių seržantą Hartmaną. Manau, kad jis išliko kiekvieno mačiusio filmą atmintyje. Prie to, be abejo, prisidėjo ir gana rizikingas režisieriaus eksperimentas, mat šį realistišką pabaisą suvaidino autentiškas instruktorius R. Lee Ermey. Antroji filmo dalis perkelia į Vietnamą, kuris rodomas ką tik parengtų kareivių akimis. Likimo ironija, bet visas filmas kurtas Kubricko pamėgtoje Anglijoje.

„Metalinis apvalkalas“

Kitokias pratybas parodys Antoine’o Fuqua 2001 m. filmas „Išbandymų diena“ (LNK, 16 d. 21.25). Filmo herojus yra Los Andželo policininkas Džekas (Ethan Hawke). Nusprendęs tapti inspektoriumi jis turi praleisti 24 val. su seržantu Alonsu (Denzel Washington) – kovų su narkotikais veteranu, jau dvylika metų dirbančiu „karščiausiuose“ miesto rajonuose. Per tą parą Džekas atras visai kitą pasaulį, kurio valdovas yra ciniškas, bet kartu ir fanatiškas Alonsas.

Kai 1941 m. Williamas Wyleris kūrė „Laputes“ (LTV2, 14 d. 19.30), Hayso kodeksas draudė amerikiečių filmuose vaizduoti korumpuotus policininkus. Tada populiariausias blogio įsikūnijimas būdavo moterys – klastingos, trokštančios valdžios, turtų, meilės, išduodančios ir žudančios.

Tokias herojes idealiai vaidino viena didžiųjų Holivudo žvaigždžių Bette Davies. Į XX a. pradžios Luizianą perkeliančiose „Laputėse“ ji suvaidino turtingo vyriškio žmoną, tikrą Pietų aristokratę Redžiną, kuri nori padėti savo broliams gobšuoliams ir nužudo skolinti broliams pinigų atsisakantį vyrą. Tačiau jos gestas, kai Redžina atsisako paduoti vaistus širdies priepuolio ištiktam vyrui, taip pat užkliuvo cenzūrai. Redžinos niekas negali sustabdyti, ji nori sugriauti net dukters vedybas su mylimu ir doru jaunikiu. Bet ji bus nubausta, nes neteks dukters meilės ir pagarbos.

Kai buvau dar visai jaunas, žinojau, kad „Laputės“ – vienas svarbiausių filmų amerikiečių kino istorijoje. Sovietų Sąjungoje jis buvo plačiai rodomas, nes esą demaskavo grobuonišką kapitalizmo prigimtį.

Jau vėliau supratau, kad meistriška Lillian Hellman pjesės ekranizacija atvėrė naujas kino kalbos galimybes, režisierius ir operatorius Greggas Tolandas panaudojo tada dar visai naują giluminę mizansceną, ištobulino kadro plastiką, darbą su aktoriais. Filmas sulaukė milžiniško pasisekimo ir, pasak istorikų, prisidėjo prie to, kad žiūrovai ėmė vertinti kino kalbos niuansus.

LTV2 pamažu pratina mus ne tik prie klasikinio Holivudo, bet ir prie paties specifiškiausio jo žanro – vesterno. Aišku, taip atkakliai visą sezoną mokant lietuvius suvokti vesterno žavesį, nepakenktų ir šiek tiek chronologijos, ir šiek tiek istorijos. Nupirkus tokią krūvą vesternų buvo galima įsigyti ir kelis dokumentinis filmus apie didžiausius jo kūrėjus bei aktorius, bet toks misijos ir edukacijos suvokimas mums dar, matyt, svetimas. Todėl šį savaitgalį nuo chrestomatinio 1940 m. „Žmogaus iš Laukinių Vakarų“ vėl keliausime į ateitį. Melancholiška Roberto Parrisho „Nuostabi šalis“ (LTV2, 15 d. 19.50) sukurta 1959 metais. Filmo atsiradimą inicijavo pagrindinį Martino Bredžio vaidmenį sukūręs Robertas Mitchumas. Nužudęs savo tėvo žudiką Bredis jaunystėje buvo priverstas persikelti į Meksiką. Po ne vienų kartu su meksikiečiais praleistų metų puikus šaulys ir samdomas žudikas (kas išvers daugiaprasmį, kiekviename vesterne skambantį žodį „gunmen“?) Bredis niekina baltuosius amerikiečius, bet yra priverstas vykti į Šiaurę, kad įsigytų ginklų. Tačiau mažame miestelyje sutikti žmonės ir ypač nelaiminga armijos majoro žmona Elen (Julie London) priverčia herojų atsisakyti pasaulio dalijimo tik į juodą ir baltą.

Jūsų – Jonas Ūbis