Idiotė, senmergė ir vienakojė

„Nereikalingi žmonės“

Atrodytų, Mario Martinsono filmas „Nereikalingi žmonės“ atitinka visus vadinamojo liaudies kino reikalavimus. Paprastas siužetas apie vaikų namų auklėtinį įsivaikinusią moterį, kuriai pinkles rezga buvusi draugė ir buvusio vyro meilužė, yra pagardintas serialų ir kitokių masinės kultūros produktų mėgstama „metafiziška“ užuomina apie tai, kad visi žmonės yra tarpusavyje susieti nematomais likimo saitais. Likimas filme kas keliolika minučių pasirodo ekrane įvairiais rakursais ir iš įvairių taškų nufilmuoto besiritančio nuo kelio, sprogstančio ir degančio automobilio pavidalu. Būtent po šios katastrofos Nora prarado koją ir negali turėti vaikų. Skubėdamas gelbėti Noros, greitosios pagalbos automobilis laiku nespėjo pas gimdyvę, kuri mirė, palikusi nesveiką dukrelę Valdą. Mergaitė užaugo ir įsikalė savo nesveikon galvon, kad berniukas, kurį įsivaikino Nora, yra jos sūnus. Valda vyksta į Airiją užsidirbti pinigų, kad galėtų susigrąžinti „sūnelį“. Jos fantazija pasinaudoja verslininke tapusios Noros draugė Laima, kurią Nora nori atleisti. Laima rezga intrigas, kad buvęs Noros vyras ir kadaise įvykusios avarijos kaltininkas Benas pripažintų berniuką savo sūnumi ir atimtų vaiką iš buvusios žmonos. Tačiau tikrąjį kaltininką Valda sutiks Airijoje. Avariją išprovokavęs dviratininkas užaugo ir tapo kunigu, bet nesiliauja atgailauti. Pernelyg simetriška, kad būtų tikroviška ir įtikinama? Tik ne liaudiškam kinui.

Filmo personažai yra banalūs, kasdieniški, bet visiškai suprantami. Jiems nebūdingos gilesnės mintys, svarstymai ar, neduokdie, paslaptys. Jie tiesiog gyvena, kad patenkintų savo troškimus ir ambicijas. Viskuo – elgesiu, drabužiais, net nesibaigiančias pokalbiais mobiliuoju telefonu jie yra panašūs į kasdien gatvėje sutinkamus potencialius filmo žiūrovus. Filmo personažų pasaulyje viskas aišku, net gėris ir blogis turi savo lentynas, dėl kurių nediskutuojama. Tikrame kine, kad nesudarytų popierinių įspūdžio, personažai turi keistis visą filmą, tuos pasikeitimus dažniausiai provokuoja ir pagrindinis konfliktas, ir susidūrimai su kitais žmonėmis. Jų poelgiai psichologiškai motyvuoti. Liaudiško kino personažai nesikeičia. Tai būtų pernelyg sudėtinga. „Nereikalingų žmonių“ personažams nebūdingi kokie nors psichologiniai niuansai. Viską paaiškina avarija. Ji – vienintelis dramatizmo šaltinis. Vienintelis psichologinis motyvas. Nors ji vyko seniai, 1981 m., personažai savo gyvenime viską aiškina tik ja. Ne savo asmeniniais bruožais, polinkiais, kompleksais, dar kažkuo. Todėl tų žmonių niekas negali pakeisti. Jų vidinė statika, matyt, yra vienintelis individualus bruožas.

Kaip tikrame liaudiškame kine, ir „Nereikalinguose žmonėse“ pagrindinius personažus vaidina ne tik profesionalūs aktoriai, šiuo atveju Dalia Michelevičiūtė, Valda Bičkutė ir Kostas Smoriginas, bet ir populiariosios kultūros, įvairių „žmonių“, „stilių“ ir kitokio „elito“ personažai, tapę aktoriais mėgėjais, – televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė ir popdainininkas Andrius Mamontovas. Beje, pastarasis parašė, kaip ir dera liaudies kinui, nuolat skambančią ir dažniausiai išgyvenimus iliustruojančią muziką. „Nereikalingi žmonės“ baigiasi beveik teisingai – berniukas ir jo naujoji mama yra laimingi, Valdos vėl atvažiuoja paimti nedviprasmiški sanitarai. Kitais personažais filmo scenarijaus autoriai Maris Martinsonas ir Raimondas Paškevičius nepasirūpino. Jie pasitikėjo žiūrovais, kurie ir taip supras, kad Benas gers tol, kol sušals kur nors patvoryje, o Laima, nepaisant nieko, liks tokia pat kalė.

Pastarasis žodis filme skamba dažnai ir šiek tiek kitaip, ne taip literatūriškai. Kurdami filmo moteris abu scenaristai pasitikėjo ne tik liaudiško, bet ir sena lietuvių kino tradicija. Pasak jos, aktyvios, ko nors siekiančios, ambicingos moterys yra vertos tik pasmerkimo. Šiaip tai jos nieko ir nevertos, tik gadina gyvenimą vyrams. Ar ne todėl du pagrindiniai filmo herojai atsisako dalyvauti moterų žaidimuose? Mergišius Benas geria ir gers, kad moterims jo tektų kuo mažiau. Kunigas sėkmingai susidoros su savo geismais, kuriuos režisierius prikišamai priminė stambiu planu parodydamas Valdos sėdynę.

Bet grįžkime prie moterų, nes jos vis dėlto filme yra svarbiausios. Filmo kūrėjai jas akivaizdžiai baudžia. Jaunoji Nora mašinoje aikštijasi, nenori, kad Benas liestų jos kelius, ir pareikalauja vežti atgal. Netrukus po to bus avarija ir ji liks bekojė. Vėliau ji išvarys mergišių ir girtuoklį Beną iš namų ir perims jo verslą. Laima yra karjeristė, ji net šeštadienius leidžia darbe, todėl Benas pasimėgaudamas ją išvadina ne tik necenzūriniais žodžiais, bet ir senmerge. Nežinojau, kad tokia sąvoka dar vartojama. Matyt, tik Lietuvoje ji išsaugojo tokį intensyvų neigiamą atspalvį. Valda yra protiškai nesveika (išmintinga aktorė šio bruožo neakcentuoja ir tai tik išėjo herojei į naudą), ko iš tokios norėti. Pabaigoje dar paaiškėja, kad tėvas vaikystėje ją prievartavo. Epizodiškai „Nereikalinguose žmonėse“ pasirodančios moterys – vaikų namų direktorė (Dalia Brenciūtė), viešbučio, kuriame dirba Valda, savininkė (Eleonora Koriznaitė), ligoninės seselė (Gabija Ryškuvienė) yra kaip reta nemalonios ir blogai apie kitus galvojančios. Tuo sunku patikėti, bet seselei net Mamontovo kunigas pasirodo įtartinas ir nemalonus. Visos filmo herojės akivaizdžiai yra ne tik linkusios kalbėti pakeltu balsu, bet ir į isteriką ir skandalus. Žodžiu, nekoks vaizdelis. Geriausia, ką turime, vartojanti liaudis, manau, pritars šiam teisingam filmo teiginiui.

Išvardijau, regis, daug liaudiško kino bruožų. Plačiau neaptariau prikišamo pasakojimo aiškumo, perdėtos kiekvieno epizodo patetikos, bet, matyt, reikia turėti omenyje, kad orientuotasi ne į intelektualus. Tas kinas egzistuoja, nes yra ir toks poreikis. Bijau, kad tas poreikis tik didės. Tačiau tai visai nestebina. Stebina visai kas kita – savo liaudišką istoriją filmo kūrėjai nusprendė papasakoti ambicingo, nepriklausomu vadinamo kino išraiškos priemonėmis. Ambicingas kinas daugumai vis dar asocijuojasi su šiek tiek primiršta „Dogma ’95“. Suprantama, pas mus visos mados vėluoja kelerius metus. Todėl latvių operatorius Gintas Berzinis, matyt, vis raginamas režisieriaus, nuolat krutina, judina, stumdo iš kampo į kampą savo kamerą be jokios veiksmo, siužeto ar dar kokios nors logikos. Suprasčiau tuos karštligiškus kameros judesius, jei istorija būtų pasakojama Valdos akimis. Ar, tarkime, jei filmas būtų kuriamas reportažo stiliumi. Tiesa, kartais kamera aprimsta, ir tada žiūrovai pamaloninami gražiais vaizdeliai. Jie taip pat neturi jokios logikos ir nieko neduoda filmui. Literatūroje tai vadinama tuščiažodžiavimu. Kine, matyt, reikėtų sakyti „tuščiavaizdavimas“. Tik vienas pavyzdėlis: iš bažnyčios nežinia kodėl (gal staiga pasigedęs Valdos?) išbėga kunigas. Jo bėgimą miesto gatvėmis režisierius kažkodėl montuoja su stambiu planu nufilmuotomis šokėjų kojomis, mušančiomis airių šokio taktą. Tada rodoma nuo tilto pasirengusi šokti Valda. Tada – bare moters dainuojama airių baladė. Gražiu tarsi paveikslėlis peizažu rangosi kelias. Juo važiuoja kunigas. Jis stovi prie krioklių. Iš pradžių rodomas susimąstęs Mamontovo veidas. Ilgai, kad kiekvienas pajustų, kaip jis kenčia. (Tik niekas iki tol taip ir nepaaiškino, kodėl.) Paskui kunigas rodomas iš labai toli – toks visai mažytis krioklių fone. Tada vėl montuojamos šokančios kojos. Ir Valda pagaliau nušoka nuo tilto. Jokios laiko ir erdvės logikos. Bet užtat labai gražu. Žinoma, grožėtis savimi niekas nedraudžia. Bet ką su tuo turi bendra nereikalingi žmonės? Ir apskritai, pasakykite, kas jie tokie?